Dominikos Respublikos istorija
 |
|---|
| Karibų istorija |
| Aravakai, Karibai |
| Ispanijos Vakarų Indijos |
| Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
|
| Kitų šalių Vakarų Indijos: |
| Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
|
| Dabartiniai politiniai junginiai: |
| CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos |
Dominikos Respublikos istorija apima laikotarpį nuo ispanų atvykimo iki šių laikų.
Ispanų atvykimas
Apie VI a. vid. į Espanjolos salą atsikraustė aravakų gentis tainai, išstūmę ligtolinius gyventojus. Iki XV a. didžiąją dalį Karibų salų užėmė karibai ir privertė tainus traukti į Espanjolą. Tainai salą vadino Quisqueya (Visų žemių motina) ir Ayiti (Aukštų kalnų šalis). Atvykus ispanams sala buvo padalinta į 5 sritis, valdomas vadų: Marién, Maguá, Maguana, Jaragua ir Higüey.
1492 m. gruodžio 5 d., savo pirmosios kelionės į Ameriką metu, Kristupas Kolumbas išsilaipino saloje. Jis salą paskelbė Ispanijos karūnos valda ir pavadino La Española. 1493 m. antros kelionės metu Kolumbas įkūrė La Isabelos gyvenvietę šiaurinėje salos dalyje. Gyvenvietė vos nežlugo dėl bado ir ligų ir buvo apleista 1496 m.
1496 m. Kristupo brolis Bartolomėjus Kolumbas saloje įkūrė La Nueva Isabela gyvenvietę, kuri buvo pervadinta Santo Domingu 1995 m. – pirmą nuolatinę europiečių gyvenvietę Naujajame pasaulyje. Sala (Santo Domingo generalkapitonija) tapo placdarmu tolesnėms ispanų ekspedicijoms po Ameriką. San Dominge buvo pastatyta pirmoji katedra Naujajame pasaulyje. Prieš išvykdami į savo užkariavimus čia gyveno ir dirbo Hernán Cortés ir Francisco Pizarro.
Kaonabas, Maguanos vadas, užpuolė Kolumbą 1493 m. sausio 13 d. Sužeidę kelis ispanus strėlėmis indėnai sustabdė atsargų rinkimą Kolumbo kelionei atgal į Ispaniją. Kaonabas puolė antrą kartą ir sudegino Kolumbo pastatytą tvirtovę, nužudė keturiasdešimt ispanų. Per paskutinę Kolumbo kelionę 1495 m. tainų vadai Guarioneksas, Kaonabas ir kiti surinko 10 tūkst. indėnų armiją, bet vis tiek buvo nugalėti Vega Realo mūšyje. Tai lėmė geresni ispanų ginklai.
1497 m. ispanai pagavo Guarioneksą ir Kaonabą per jų nesėkmingą ataką ir išplukdė juos į Ispaniją. Abu mirė kelionės metu. 1494–1496 m. žuvo 100 tūkst. tainų. Pusė jų nusižudė badaudami, nušokę nuo uolų, nusinuodiję ir kitais būdais.[1] Indėnai tainai greitai nyko dėl europiečių atneštų ligų, sunkių darbo sąlygų aukso kasyklose ir plantacijose, ginkluotų konfliktų. 1508 m. jų buvo likę tik 60 tūkst.[2]
XVI amžius
Dėl darbo jėgos trūkumo Ispanijos karalius 1501 m. leido atvežti vergus iš Afrikos ir pirmiejį jų atvyko 1503 m. iš Lisabonos, Vakarų Afrikos pakrantės ar buvo gimę Ispanijoje. 1510 m. iš Ispanijos atvyko 250 juodaodžių vergų. Po aštuonių metų atvyko vergai, gimę Afrikoje.
1517 m. tainų vadas Enrikilas pradėjo partizaninį karą tarp kolonistų ir tainų bei pabėgusių vergų. Jis niokojo plantacijas, žudė ispanus ir pasiimdavo su savimi vergus. Tryliką metų trukęs sukilimas ispanams kainavo 40 tūkst. pesų. Karalius paskyrė generolą Franciską de Barionuevą numalšinti sukilimą. Generolas bandė derėtis, nes matė, kad smurtas neduoda laukto rezultato. Sudarytos sutarties ispanai iki galo neįvykdė Enrikilui mirus nuo tuberkuliozės.
1521 m. įvyko pirmasis ginkluotas vergų sukilimas. Kalėdų vakarą 200 vergų pabėgo iš Diego Kolumbo plantacijos ir patraukė link Asuos. Pakeliui prie jų prisidėjo kiti vergai, buvo sudegintos kelios plantacijos, nužudyti keli ispanai. Kolumbas juos vijosi su nedidele armija ir prireikė kelių susirėmimų sukilimui numalšinti.
XVI a. viduryje saloje gyveno 7 tūkst. pabėgusių vergų. Bahoruko kalnai buvo pagrindinė jų slapstymosi vieta. Jie puldinėjo ispanus. 1546 m. vergas Diegas de Guzmanas vadovavo sukilimui San Chuan de la Maguanos srityje, o po to pabėgo į Bahoruko kalnus. Pagavus Guzmaną, jis buvo žiauriai nužudytas kaip daugelis jo rėmėjų. Ilgiausiai truko Sebastijano Lembos sukilimas. Su keturiais šimtais juodaodžių jis 15 metų puldinėjo ispanų miestus ir plantacijas. 1548 m. jis buvo pagautas ir nužudytas, bet puldinėjimai tęsėsi. 1560 m. kolonija neturėjo pinigų sumokėti kariams, kad būtų persekiojami pabėgę vergai. Salos ekonomikai didelį smūgį sudavė ispanų vadžia, perkėlusi privalomą prekybos laivų sustojimo vietą iš San Domingo į Havaną. Santjago de los Kabaljerosas ir La Vega buvo sugriauti žemės drebėjimo 1564 m.
Po užkariavimų Amerikos žemyne Espanjola greitai smuko. Daug kolonistų išvyko į Peru ir Meksikos sidabro kasyklas, o nauji atvykėliai iš Ispanijos saloje nesustodavo. Žemės ūkis smuko, vergų importas sumažėjo. Kadangi baltieji, juodaodžiai ir tainų palikuonys vienodai skurdo, tai silpnino rasinę hierarchiją. Šios grupės pradėjo maišytis. Išskyrus San Domingą, kuris legaliai eksportavo, kiti salos uostai laikėsi iš kontrabandos. Toliau nuo pakrantės gyventojai vertėsi gyvūlininkyste.
1586 m. anglų piratas Francis Drake užėmė San Domingo miestą ir gavo iš ispanų išpirką už jo sugrąžinimą. Trečdalis miesto buvo sugriauta, beveik visi religiniai, administraciniai ir kariniai pastatai buvo apgadinti ar sugriauti. 1592 m. piratas Kristoferis Niuportas užėmė ir nusiaubė Asuos miestą.[3] 1595 m. ispanai dėl olandų sukilimo uždraudė jų laivams atvykti į Ispanijos uostus. Negegaudami druskos silkių pramonei, daug olandų laivų atvyko į Ameriką, kur kolonistai mielai jiems parduodavo druską.
XVII amžius
1605 m. ispanai nusprendė perkelti Espanjolos šiaurinės ir vakarinės pakrantės kolonistus arčiau San Domingo, nes buvo nepatenkinti jų prekyba su olandais ir anglais. Per šį perkėlimą daugiau nei pusė kolonistų mirė nuo bado ir ligų. 100 tūkst. galvijų buvo palikta, pabėgo daug vergų. Ispanų kariai sunaikino 5 iš 13 salos gyvenviečių. Daug kolonistų kovojo, bėgo į džiungles ar įsėdo į atvykusius olandų laivus.
Ispanų atsitraukimas iš šiaurinės salos dalies atvėrė kelią prancūzų bukanieriams, kurių bazė buvo Tortuga, įkurti gyvenvietes XVII a. viduryje. Nors ispanai jas sugriovė kelis kartus, prancūzai grįždavo ir jas atstatydavo. 1664 m. įkurta Prancūzų Vakarų Indijos kompanija parodė Prancūzijos planus kolonizuoti Vakarų Espanjolą. Kitus trisdešimt metų prancūzų ir ispanų kolonistai su pertraukomis kovojo. Dėl karo Europoje Ispanija negalėjo San Dominge laikyti pakankamai karių, kad galėtų valdyti visą salą. 1697 m. Rysviko sutartimi Prancūzijai atiteko vakarinis salos trečdalis, kur Iš susidarė Sen Domingo kolonija (dab. Haitis).
1655 m. Oliveris Kromvelis pasiuntė admirolą Viljamą Peną užimti San Domingą. 400–600 ispanų atrėmė 9000 anglų. Tačiau anglai užėmė Jamaiką. Ispanija norėjo pasinaudoti San Domingu kaip svarbiausia karine baze, kad išvytų kitų šalių kolonistus, bet buvo per daug nusilpusi dėl karų.
1795 m. Bazelio sutartimi Prancūzijai atiteko visa Espanjolos sala. Tuo pasinaudoję, Sen Domingo vergai, vadovaujami Tuseno Luvertiūro surengė sukilimą prieš prancūzus. 1801 m. jie užėmė Santo Domingą ir perėmė salos kontrolę. Prancūzai nesėkmingai bandė sukilimą numalšinti, bet 1804 m. Sen Domengas pasiekė nepriklausomybę, buvo įkurtas Haitis. Likusioji salos dalis vėl grįžo prancūzams. 1808 m. Santo Domingo kolonijos gyventojai, padedami Ispanijos, Britanijos ir Haičio, surengė sukilimą ir grąžino salą Ispanijos valdon. Kolonijoje augo nepriklausomybės siekis ir 1821 m. José Núñez de Cáceres paskelbė Ispanų Haičio Respubliką. Jis siekė šalį sujungti su Didžiąja Kolumbija, tačiau po kelių savaičių Haičio kariai, vadovaujami Jean Pierre Boyer, įsiveržė ir užėmė šalį.
Santo Dominge augo nepasitenkinimas Haičio valdžia, bet užsienio pagalbos kviestis nenorėta. 1833 m. Chuanas Pablas Duartė, Fransiskas del Rosarijus Sančesas ir Matijasas Ramonas Melja įkurė slaptą draugiją La Trinitaria, kuri siekė nepriklausomybės. Užsitikrinę gyventojų paramą, 1844 m. jie paskelbė Dominikos Respublikos nepriklausomybę. 1849 m. haitiečiai buvo galutinai išstumti iš Dominikos.
1861 m. diktatoriumi tapęs Pedro Santana perdavė šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Tas sukėlė didelį pasipriešinimą, ir kilo karas. Dominikiečius parėmė Haitis, bijodamas Ispanijos įsigalėjimo pašonėje. 1865 m. Ispanija atsitraukė, tačiau šalyje neramumai tęsėsi, vyko kova dėl valdžios, represijos. Prezidentas Buenaventura Baesas siekė, kad Dominika būtų prijungta prie JAV ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas.
XX amžius
Visą XX a. pradžią politinis nestabilumas ir ekonominės krizės žlugdė šalį, JAV dažnai kišosi į šalies vidaus reikalus, ypač siekdama, kad Dominikoje neįsitvirtintų Europos valstybių interesai.
1930 m. Dominikos Respublikos vadu tapo Rafael Trujillo. Jo režimas pasižymėjo brutaliu ir nuožmiu oponentų naikinimu, asmenybės kultu, tačiau tuo metu šalis pasiekė ekonominio klestėjimo laikotarpį. Jo vardu pervadinta sostinė, daug miestų, statyti jo paminklai. 1937 m. Truchiljo nurodymu buvo išžudyta apie 35 tūkst. šalyje gyvenusių haitiečių. Nepaisant to, JAV nuosekliai rėmė Truchilją.
1961 m. Truchiljas buvo nuverstas, 1963 m. surengti nauji rinkimai. Vėliau ilgai šalį valdė buvęs Truchiljo patikėtinis Choakinas Balageras.
Išnašos
- ↑ Clodfelter, Micheal (2017). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492–2015 (4th leid.). Jefferson, North Carolina: McFarland. p. 32.
- ↑ Hartlyn, Jonathan (1998). The Struggle for Democratic Politics in the Dominican Republic. Chapel Hill: University of North Carolina Press. p. 26. ISBN 0-8078-4707-0.
{{cite book}}: Cite has empty unknown parameter:|coauthors=(pagalba) - ↑ The History and Present Condition of St. [Santo] Domingo, Volume 1. p. 44.