Tyla
Tyla – garso, triukšmo nebuvimas, akustinių virpesių numalšimas. Tyla nebūtinai reiškia visišką garsų nebuvimą („spengianti, mirtina, kurčia tyla“), bet visų pirma įkyrių, triukšmingų garsų paliovą. Tyla – akustinė ramybė.
Klausą turintis žmogus visiškoje akustinėje tyloje nebūna niekad – net išnykus aplinkos garsams lieka girdėti kvėpavimas, širdies plakimas. Visiška tyla per ilgesnį laiką žmogui gali sukelti haliucinacijas, psichikos sutrikimus.[1] Įprasta tyla (kai garsas būna 20–60 decibelų tarpsnyje) žmogui palanki – jo psichika pailsi, pagerėja miego kokybė.
Tylos simbolika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Simboliškai tyla gali turėti dvejopą reikšmę: vieną vertus, tai mirties, neišmanymo, negalėjimo išgirsti to, ko trokštama simbolis, kita vertus – tyla reiškia dvasinę ramybę. Dvasinėse tradicijose tyla laikoma ta terpe, kurioje geriausiai girdima tai, kas vadinama vidiniu balsu, kur apsivaloma nuo perteklinio triukšmo. Krikščioniškoje, budistinėje monastiškoje tradicijoje, advaita vedantoje, sufizme, daoizme pabrėžiama vidinės mistinės tylos svarba, norint pasiekti vidinį augimą. Tokiu dvasiniu keliu einantys žmonės dažnai sąmoningai atsisako perteklinio kalbėjimo – priima tylos įžadą arba be reikalo nekalba, atsideda apmąstymams rimtyje. Pvz., indų tradicijoje vienas iš žodžių išminčiui, dvasiniam mokytojui pavadinti yra muni („tylūnas“). Tyla (t. y., nurimdytos mintys) – būtina meditacijos dalis. Tylos ir dvasinių atverčių sąryšį rodo, pvz., kad iš neaiškų kalbėjimą, „maumojimą“ reiškiančios šaknies ide. *mu- kildinamas sen. graikų μυστήριον („šventa paslaptis, slėpinys, misterija“). Su tyla sietinas ir lietuvių anapusinio pasaulio pavadinimas dausos.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [1]
- ↑ Dainius Razauskas, „Tylos žodžiai“. Miestelėnai (kultūrologinis almanachas): Tyla ir postmodernioji kultūra, Vilnius, 1999, p. 193–207.