Iziaslavo kunigaikštystė
| Rusios kunigaikštystė: Iziaslavo kunigaikštystė | |
|---|---|
| Šalis | Baltarusija (Minsko sritis) |
| Tautos | |
| Laikotarpis | XII a.-apie 1320 LDK vasalė 1320-1413 |
| Miestai | Iziaslavas |
| Atskilo nuo | Polocko |
| Prijungta prie | Vilniaus vaivadijos |
Iziaslavo kunigaikštystė (bltr. Ізясла́ўскае княства) – XII a. – XIII a. Rusios kunigaikštystė prie Svisločiaus aukštupio (dab. Baltarusija). Sostinė Iziaslavas (nuo XIII a. vidurio vadintas Zaslavliu).
Istorija
Iziaslavą Vladimiras Sviatoslavičius pastatė savo sūnui Iziaslavui Vladimirovičiui (~978–1001 m.) Iziaslavo kunigaikštystė pirmąkart minima 1127 m., bet gali būti, jog susiformavo apie 1101 m., Polocko kunigaikščiui Vseslavui dalijant žemes savo sūnums.
XII a. – XIII a. kovojo su Polocku dėl nepriklausomybės, o apie 1160 m. nusilpusi kunigaikštystė subyrėjo į smulkesnes kunigaikštystes, tarp kurių didžiausia buvo Logožos. Visos šios smulkios valdos pripažino gerokai stipresnės Minsko kunigaikštystės valdžią.
XIII a. antroje pusėje prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Nuo 1345 m. kaip dalinė kunigaikštystė priklausė Algirdo ir Kęstučio nuverstam Jaunučiui, vėliau jo palikuoniams kunigaikščiams Zaslavskiams.[1]
Kunigaikščiai
- Bračislavas Davidovičius (1128
- Veseslavas Mikuličius (Lagožoje)
- Vasilka Valadaravičius (1180 – 1186 Lagožoje)
- Jaunutis (1345-apie 1366)
- Zaslavskiai
Literatūra
- Коган В.М. История дома Рюриковичей. — СПб.: Бельведер, 1993. — 278 с. ISBN 5-87461-001-4
- Коган В.М., Домбровский-Шалагин В.И. Князь Рюрик и его потомки: Историко-генеалогический свод. — СПб.: «Паритет», 2004. — 688 с. ISBN 5-93437-149-5
Šaltiniai
- ↑ Iziaslavo kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 427 psl.
.svg)