Nida
| Nida | ||
|---|---|---|
.svg)
| ||
  Nida |
||
| >1000)_scale: Išraiškos klaida: netikėtas operatorius „<“.&title=Nida 55°18′10″ š. pl. 21°00′20″ r. ilg. / 55.30278°š. pl. 21.00556°r. ilg. | ||
| Apskritis |  ?
| |
| Savivaldybė | Šablonas:Country data Neringa | |
| Gyventojų | >1 000 | |
Nida – gyvenvietė Kuršių nerijoje, Neringos miesto pietiniame pakraštyje; administracinis Neringos savivaldybės centras.
Nida yra kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200-300 tūkst.(per metus Neringą aplanko apie 700 tūkst. turistų) turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos . Yra didelės kopos - Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu (1999 m. gruodžio 4 d. uragano Anatolijaus dalis Stelos suniokota), Urbo kalno švyturys, Žvejo etnografinė sodyba, V.K. Mizgirių Gintaro galerija-muziejus, Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia (aptarnauja visą Neringą), liuteronų bažnyčia (pastatyta 1888 m.), greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminklus-krikštus.
Nidoje yra vidurinė mokykla, Neringos paštas (LT-93012), girininkija, istorijos muziejus, Thomas Mann memorialinis muziejaus bei Viešoji įstaiga T. Mano kultūros centras (čia yra įdomi ekspozicija ir vyksta įvairūs renginiai), V. K. Mizgirių gintaro galerija, kurioje eksponuojami šių laikų dailininkų darbai iš gintaro, bei archeologinių radinių kopijos. Neringos istorijos muziejuje galima susipažinti su vietos gyventojų buitimi ir kultūra, tradiciniais verslais – žvejyba, varnų gaudymu ir kt. Išlikę senų, XIX-XX a. sandūros namelių ir vilų. Prie marių yra uostas, valčių prieplauka, jachtų klubas.
Taip pat mieste yra G. D. Kuverto paminklas, pastatytas Nidos apylinkių apželdintojui 1856 m. Jis stovi G. D. Kuverto gatvės gale. Vėliau šioje vietoje buvo laidojami kopų prižiūrėtojai ir miškininkai.
Nidos istorijoje atsispindi visos Kuršių nerijos praeitis. Sena tai gyvenvietė, XVIII a. iš palvės persikėlusi į pamarį, vėliau priėmusi kitų, užpustytų gyvenviečių pabėgėlius. Šiandien Nida – užmario kultūros centras, be galo miela savo senomis žvejų sodybomis, jaukiais kiemeliais, gražia marių pakrante. Nuo Nidos iki Klaipėdos (Smiltynės naujosios perkėlos) yra nutiestas dviračių takas (50 km), nuomojami dviračiai. Nidoje yra poilsio ir nakvynės namai, viešbučiai, puikus kempingas.
Gamta
Įspūdingos šalia Nidos esančios kopas, kuriose yra prancūzų belaisvių kapinės. Kopomis susižavėjo ir 1965 m. Nidoje lankęsis Nobelio literatūros premijos laureatas, prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras. Čia padaryta garsioji A. Sutkaus nuotrauka „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“, kuri įkvėpė prancūzę skulptorę Roseline Granet.
Prie Nidos yra išlikę senų pajūrio pušynų fragmentų.
Dėl ypatingos geografinės padėties (labiausiai į vakarus nutolusi Lietuvos gyvenvietė), Nidoje yra užfiksuota keletas šalies klimato rekordų:
- 1990 m. buvo aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra (+9,4 °C);
- 2002 m. rugpjūtį buvo aukščiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra (+22 °C);
- 1970 m. spalį ir 1999 m. gruodį užfiksuotas didžiausias vėjo greitis – 40 m/s.
Istorija
Nida dabartinėje vietoje įsikūrusi gana neseniai. Senoji Nida buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros. Miestelis 1529 m. gavo Magdeburgo teises. 1603-1606 metais Nidoje siautė maras.
1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje. Netoliese jau buvo įsikūrę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai, todėl dabartinė Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimų – Nidos, Skruzdynės ir Purvynės. XX a. tarpukariu Nida kartu su visa Kuršių nerija buvo Klaipėdos apskrityje.
Nuo 1900 m. kurorte vasarodavo ir tapė garsieji vokiečių ekspresionistai Lovis Corinth, Max Pechstein ir Karl Schmidt-Rottluff.
1874 m. ant apželdinto Urbo kalno pastatytas Nidos švyturys. Tačiau vėliau jis buvo sunaikintas nacių, 1945 m. sausio 30 d. į Nidą įžengė sovietų armija. Miestas atstatytas 1945 m. ir 1953 m. sovietų. 1946 m. tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, 1961 m. lapkričio 15 d. Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku įkūrus Neringos miestą įėjo į jo sudėtį ir tapo administarciniu centru.
Pavadinimo kilmė
Nidos vardas minimas nuo XIV a. pabaigos, pirmiausia Kryžiuočių karo kelių aprašymuose (Noyken) kaip netoli Rasytės esantis kaimas. Tačiau lieka neaišku, kaip k galėjo pavirsti d.
Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Kadangi ir keltų kalbų areale išlikę panašių vandenvardžių (Maino intakas Nidda, Saro intakas Nied ir kt.), K. Būga spėjo, kad Nidos vardas galįs būti sanskritiškos kilmės, kur nedati reiškia „teka, srūva“. Panašios kilmės vandenvardžiai, J. Otrembskio nuomone, yra ir Niedus, Niedulis, Nieda ir kt. Vėliau išsamiai ir plačiai šaknies nid- ir neid- kilmę Europos hidronimikoje išnagrinėje J. Udolph, kuris irgi rėmėsi sanskritiška tokių vandenvardžių kilme.
Kokia galūnė iš pradžių buvo paplitusi, tiksliai neaišku. Dar ir dabar pasitaiko, kad gyvenvietė vadinama Nide, panašiai kaip ir Viduramžiais mini vokiečiai. Todėl tikėtina, kad pirminė lytis buvusi Nidė ar net Naidžiai ar Neidžiai. Jeigu tai teisybė, tuomet Nidos vardas būtų susijęs ne su sanskritu, bet su latvišku naids, naidus – „nesantaika, priešiškumas, neapykanta“ arba yra netgi asmenvardinės kilmės.
Padavimas
Arti Nidos kranto, Kuršių mariose gyveno paslaptinga mergelė. Giedromis naktimis vandenyse iškyla maža salelė, kurioje pasirodo ši mergelė, pasipuošusi lelijų vainiku. Jos dainos labai žavi ir skamba visoje apylinkėje. Šitaip gražuolė prisivilioja į savo salelę, kurioje amžiais žaliuoja medeliai, viešpatauja palaima, o širdį apima laimė. Jeigu kas nors patiki jos daina, šoka į bangas ir plaukia į salelę, bet neilgai ten džiaugiasi: staiga atsiveria kiaurymė ir praryja atplaukusį su visa sala. Šitaip žuvo daug jaunuolių, sužavėtų tos grakščios mergelės dainų.
Šaltinis
- Nidos mergelė / Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. 159 psl. Kaunas, 1940.
Žymūs žmonės
Nobelio premijos laureatas Thomas Mann (Tomas Manas) 1930-1932 m. vasarą gyveno Nidoje. Jo vasarnamis išlikęs iki šių dienų ir tapęs kultūriniu centru su maža memorialine ekspozicija, skirta Tomui Manui.
