Peržiūrėti šaltinį Kryžiaus žygis prieš albigiečius

{{Infobox Kariniai konfliktai|conflict=Kryžiaus žygis prieš albigiečius|partof=[[Kryžiaus žygiai]]|image=[[Vaizdas:Le massacre des Albigeois.jpg|250px]]|caption=Kryžiuočių įvykdytos albigiečių žudynės|date=1209 m. liepa - 1229 m. balandžio 12 d.|place=[[Langedokas]], Prancūzija|territory=|result=Kryžiuočių ir Inkvizicijos pergalė, katarų tikėjimas išnaikinamas|combatant1={{plainlist|
*'''[[Kryžiaus žygis]]:'''
* Kryžiuočių savanoriai
*[[Viduramžių inkvizicija|Vyskupų inkvizicija]]
*{{flagicon image|Shield of Dominican Order.svg}} [[Dominikonų ordinas]]
*{{flagicon_image|Royal_Standard_of_the_King_of_France.svg}} [[Prancūzijos karalystė]]}}|combatant2={{plainlist|
*[[Katarai]]
*{{flagicon_image|Banner_of_Occitania.svg}}}} [[Tulūzos grafystė]]
*{{flagicon image|ArmoiriesTrencavel.svg}} [[Trankaveliai|Bezjė ir Albi viskontija]]
{{plainlist|
*{{flagicon_image|Royal_Banner_of_Aragón.svg}}}} [[Aragono karalystė]]
*{{flagicon_image|Flag_of_the_County_of_Foix.svg}} [[Fua grafystė]]
*{{flagicon|England}} [[Anglijos karalystė]]
*[[Trankaveliai|Karkasono viskontija]]|combatant3=|commander1={{plainlist|
*[[Simonas Monfortietis, penktasis Lesterio erlas|Simonas Monfortietis]]{{KIA}}
*[[Arno Amalrikas]]
*[[Amoris VI Monfortietis]]
*[[Filipas II Prancūzas]]
*[[Liudvikas VIII Prancūzas]]}}|commander2={{plainlist|
*[[Raimundas Rožė Trankavelis]]{{POW}}
*[[Raimundas VI, Tulūzo grafas|Raimundas VI]]
*[[Raimundas VII, Tulūzo grafas|Raimundas VII]]
*[[Rožeris Bernaras II, Fua grafas|Rožeris Bernaras II iš Fua]]
*[[Peteris II Aragonietis]]{{KIA}}}}|commander3=|strength1=|strength2=|strength3=|casualties2=Nuo 200 000{{sfn|Tatz|Higgins|2016|p=214}} iki 1 000 000{{sfn|Robertson|1902|p=254}} [[katarai|katarų]] išžudyta|notes=Kai kurie istorikai kryžiaus žygį prieš katarus laiko genocidu, įskaitant patį termino „genocidas“ autorių [[Raphael Lemkin|Rafaelį Lemkiną]].{{sfn|Lemkin|2012|p=71}}{{sfn|Pegg|2008|p=195}}}}

'''Kryžiaus žygis prieš albigiečius''' arba '''kryžiaus žygis prieš katarus''' ({{Fr|Croisade des albigeois}}) – [[Inocentas III|popiežiaus Inocento III]] inicijuota ir [[1209]]–[[1229]] m. vykdyta karinė ir ideologinė kampanija, skirta išnaikinti [[Katarai|katarizmą]] [[Langedokas|Langedoko regione]] (dabartinė pietinė Prancūzija). Kryžiaus žygį aktyviausiai rėmė [[Prancūzijos karalystė|Prancūzijos karūna]], greitai jis įgavo politinį aspektą. Dėl to labai sumažėjo praktikuojančių katarų, o [[Tulūzos grafystė]] pasidavė Prancūzijos karūnai. Taip pat padarytas neigiamas poveikis Langedoko regioninės kultūros savitumui.

Katarams pradžią davė antimaterialistinis reformistinis [[Bogomilai|bogomilų]] judėjimas, atsiradęs [[Balkanai|Balkanuose]]. Šių judėjimų esmė – grįžti prie krikščioniškos žinios apie tobulumą, skurdą ir evangelizavimą, atmetant fiziškumą. Reformos buvo reakcija į katalikų dvasininkų gyvenimo būdą, kuris dažnai būdavo suprantamas kaip perdėtai prabangus. Jų teologija, daugeliu atžvilgių [[Gnosticizmas|gnostinė]], buvo iš esmės [[Dualistinė kosmologija|dualistinė]]. Kai kurios jų praktikos, ypač tikėjimas prigimtiniu fizinio pasaulio blogiu, prieštaravo [[Tapimas kūnu (krikščionybės doktrina)|Kristaus kūniškumo]] doktrinoms ir [[Katalikų bažnyčios sakramentai|katalikų sakramentams]]. Tai sukėlė kaltinimus [[erezija]] ir katalikų vadovybės pyktį. Katarai praminti albigiečiais pagal [[Albi]] miestą, kurio apylinkėse XII ir XIII a. gyveno daug katarizmo išpažinėjų.

Tarp 1022 ir 1163 m. katarus pasmerkė aštuoni vietiniai bažnyčių susirinkimai, iš kurių paskutinis, surengtas [[Tūras|Tūro]] mieste, paskelbė, kad visi albigiečiai turi būti įkalinti ir konfiskuotas jų turtas. [[Laterano III susirinkimas|Trečiasis Laterano susirinkimas]] 1179 m. pasmerkimą dar kartą pakartojo. Inocento III mėginimai užgniaužti katarizmą nebuvo sėkmingi. Po legato Pjero de Kastelno nužudymo 1208 m., žmogžudyste apkaltinus [[Raimundas VI (Tulūzos grafas)|Tulūzos grafą Raimundą VI]], Inocentas III prieš katarus paskelbė [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygį]]. Jis pasiūlė katarų [[Erezija|eretikų]] žemes kiekvienam prancūzų didikui, ginklu prisidėsiančiam prie žygio.

1209–1215 m. kryžiuočių žygiai buvo sėkmingi – jie užėmė katarų žemes ir sistemingai sutriuškino judėjimą. Tačiau [[1215]]–[[1225]] m. katarai surengė sukilimus ir atgavo didelę dalį žemių. Atnaujinus kryžiaus žygį teritorijos dar kartą atkovotos, o 1244 m. katarizmas buvo išstumtas į pogrindį. Šis kryžiaus žygis turėjo įtakos [[Dominikonų ordinas|Dominikonų ordino]] ir [[Viduramžių inkvizicija|Viduramžių inkvizicijos]] įsteigimui ir institucionalizavimui. Dominikonai skelbė Bažnyčios žinią ir skleidė ją, skelbdami Bažnyčios mokymą miestuose ir kaimuose, kad sustabdytų tariamų erezijų plitimą, o inkvizicija tardė žmones, kurie buvo apkaltinti erezijų platinimu. Dėl šių pastangų visi katarų judėjimo pėdsakai buvo išnaikinti iki [[XIV a.]] vid. Kai kurie istorikai kryžiaus žygį prieš katarus laiko [[Genocidas|genocidu]].{{Sfn|Lemkin|2012|p=71}}{{Sfn|Pegg|2008|p=195}}

== Ištakos ==

=== Politinis ir kultūrinis kontekstas ===
Katarų teologija didžiausio pasisekimo sulaukė [[Langedokas|Langedoke]]. Šis pavadinimas galiausiai buvo suteiktas visam regionui, vėliau įjungtam į Prancūziją.{{Sfn|Mosheim|1867|p=385}}{{Sfn|Strayer|1971|p=10}} Kitas regiono pavadinimas – „Oksitanija“.{{Sfn|Strayer|1971|p=10}} Langedoke politinė kontrolė ir žemės nuosavybė buvo padalinta daugeliui vietos valdovų ir jų paveldėtojų.{{Sfn|Costen|1997|p=26}}{{Sfn|Graham-Leigh|2005|p=42}} Prieš kryžiaus žygį šios vietovės buvo gan taikingos, kovos vykdavo retai.{{Sfn|Falk|2010|p=169}}{{Sfn|Tyerman|2006}} Į šiaurę esantys regionai buvo suskirstyti į atskirus politinius dalinius, tačiau visi save pripažino [[Prancūzijos karalystė|Prancūzijos karalystės]] dalimi. Nors kalbėjo skirtingomis tarmėmis, juos visus buvo galima priskirti prancūzų kalbai. Tuo tarpu Langedoko regionai savęs prancūzais nelaikė. Jų kalba, [[Oksitanų kalba|oksitanų]], buvo artimesnė [[Katalonų kalba|katalonų kalbai]] ir su prancūzų kalba nebuvo abipusiai suprantamos.{{Sfn|Strayer|1971}} [[Tulūzos grafystė]], dominuojantis politinis vienetas regione, [[Feodas|priklausė]] [[Anževinų imperija|Anževinų imperijai]], valdžiusiai [[Akvitanijos kunigaikštystė|Akvitanijos kunigaikštystę]] vakaruose. Daugelyje vietovių į pietus ir rytus nuo Tulūzos [[Aragono karūna]] ir [[Katalonijos Kunigaikštystė|Katalonijos kunigaikštystė]] buvo įtakingesnės nei Prancūzijos karalystė ar net šiaurinis Langedokas.{{Sfn|Falk|2010|p=169}}{{Sfn|Tyerman|2006}}{{Sfn|Strayer|1971|p=11}}

Iki [[XIII a.]] pr. miestų galia Langedoke sparčiai augo. [[Tulūza]] buvo pagrindinis miestas regione. Iki 1209 m. joje gyveno 30 000–35 000 gyventojų ir dydžiu, turtais ir įtaka lenkė bet kurį kitą miestą Langedoke. Jis taip pat turėjo aukštą politinės autonomijos lygį. Tulūzos grafas gyveno mieste esančioje [[Narbonė pilis|Narbonė pilyje]], tačiau pačiam miestui turėjo mažai galios. Maži miesteliai buvo statomi atsižvelgiant į gynybą, paprastai su storomis gynybinėmis sienomis ir ant aukštų kalnų, dažnai šalia uolų. Todėl savivaldybė buvo vadinama ''[[Castra|castrum]]'', t. y., „įtvirtinta vieta“.{{Sfn|Marvin|2008|pp=10–11}} Urbanizuotas Langedokas išsiskyrė iš šiaurės, kur dominavo kaimai, ir leido lengviau maišytis skirtingoms žmonių grupėms, skatino santykinės religinės tolerancijos nuotaikas. Langedoko žydai patyrė nedidelę diskriminaciją, kaip ir religiniai disidentai, atsiradę šiose vietovėse XII a. Nors [[musulmonai]] nebuvo priimami taip tolerantiškai, buvo gerbiama islamo literatūra ir mokslai.{{Sfn|Strayer|1971|pp=8–10}}

Istorikas [[Joseph Strayer|Džozefas Strajeris]] yra taip apibendrinęs tuomečius kultūrinius skirtumus tarp šiaurės ir pietų:

{{citata|Dabartinės Prancūzijos šiaurė ir pietūs dvyliktame amžiuje buvo dvi skirtingos šalys, tokios pat skirtingos kaip šiandien Prancūzija ir Ispanija. Vienos šalies gyventojai nemėgo ir nepasitikėjo kitos šalies gyventojais. Šiauriečiai manė, kad pietiečiai yra nedrausmingi, sugadinti prabangos, šiek tiek švelnūs, per daug besidomintys malonumais, per daug paveikti paniekos vertų žmonių, tokių kaip verslininkai, advokatai ir žydai. Pietiečiai manė, kad šiauriečiai yra šiurkštūs, arogantiški, nemandagūs, nekultūringi ir agresyvūs. Atmosfera buvo tokia, kad tarp abiejų šalių kilus karui, jis tikrai būtų ilgas ir įnirtingas.|Dž. Strajeris}}

=== Judėjimo plitimas ===
[[Vaizdas:Cartes_Occitanie.png|miniatiūra|239x239px| Langedoko žemėlapis Albigenų kryžiaus žygio išvakarėse]]
Katarai buvo viena iš viduramžių Europoje plačiai paplitusių dvasinių reformų judėjimų srovių,{{Sfn|Moore|2012|p=317}} prasidėjusių apie [[653 m.]], kai [[Konstantinas-Silvanas]] atnešė į [[Armėnija|Armėniją]] Evangelijų kopiją.{{Sfn|Broadbent|1931|p=45}} Vėlesniais šimtmečiais susibūrė nemažai Katalikų bažnyčios autoritetą atmetančių grupių, susibūrusių aplink charizmatiškus pamokslininkus. Šios grupės savo įsitikinimus ir praktiką grindė savarankiškomis [[Evangelija|evangelijų]] interpretacijomis, o ne Bažnyčios [[Dogma Katalikų Bažnyčioje|dogmomis]] ir siekė grįžti prie [[Ankstyvoji krikščionybė|ankstyvosios bažnyčios]] [[Restoracionizmas|ir apaštalų tikėjimo]]. Jie teigė, kad jų mokymas buvo įsišaknijęs [[Šventasis Raštas|Šventajame Rašte]] ir yra apaštališkosios tradicijos dalis.{{Sfn|Broadbent|1931|p=44}} Tokios sektos kaip [[paulikioniai]] Armėnijoje, [[bogomilai]] [[Bulgarija|Bulgarijoje]] ir [[Balkanai|Balkanuose]], [[arnoldininkai]] [[Aukštutinė Italija|šiaurinėje Italijoje]], [[Pjerobriujiečiai|pjerobiujiečiai]] pietinėje Prancūzijoje, [[henrikonai]] [[Šveicarija|Šveicarijoje]] ir Prancūzijoje bei [[valdensai]] [[Pjemontas|Pjemonto]] srityje prie Prancūzijos ir [[Italija|Italijos]] sienos patyrė žiaurius persekiojimus ir represijas.{{Sfn|Broadbent|1931|p=41}} Paulikionius buvo įsakyta [[Sudeginimas ant laužo|sudeginti]] kaip eretikus,{{Sfn|Broadbent|1931}} bogomilai buvo išvaryti iš [[Serbija|Serbijos]],{{Sfn|Gaster|1911|p=119}} vėliau buvo persekiojami inkvizicijos{{Sfn|Velikonja|2003|p=35}}, prieš juos paskelbtas [[Kryžiaus žygis prieš Bosniją|kryžiaus žygis]]. O pjerobriujiečių vadą [[Pjeras iš Briui|Pjerą iš Briui]] 1131 m. įtūžusi minia įstūmė į laužą.{{Sfn|Cross|Livingstone|2005|p=1264}}

Nemažai žymių XII a. pamokslininkų tvirtino, kad užmegzti ryšį su Dievu reikia asmeniškai, nepriklausomai nuo įsigalėjusios dvasininkijos. [[Henrikas iš Luzanos|Henrikas Luzanietis]] kritikavo kunigystę ir ragino pasauliečius reformuoti Bažnyčią{{Sfn|Strayer|1971|p=186}} ir buvo subūręs daug sekėjų.{{Sfn|Costen|1997|p=54}} Henrikas pamoksluose smerkė dvasininkų korupciją ir hierarchiją. Nėra jokių įrodymų, kad jis pritarė katarų mokymams apie dualizmą.{{Sfn|Barber|2014|p=31}} Jis buvo suimtas apie [[1146 m.]] ir apie jo tolesnį likimą nieko nežinoma {{Sfn|Broadbent|1931|p=86}} [[Arnoldas iš Brešos]], arnoldistų lyderis, buvo pakartas [[1155 m.]], o jo kūnas sudegintas ir įmestas į [[Tibras|Tibro upę]], anot vieno metraštininko, „iš baimės, kad žmonės nesurinktų jo kūno dalių ir nepagerbtų kaip kankinio pelenų“. Valdensai, [[Petras Valdas|Petro Valdo]] pasekėjai, buvo deginami ir žudomi.{{Sfn|Ellwood|Alles|2007|p=471}}

Nors katalikams nepritariančios grupės turėjo tam tikrų bendrų bruožų su katarais, pavyzdžiui, [[antiklerikalizmas]] ir [[Katalikų bažnyčios sakramentai|sakramentų]] atmetimas, jos, išskyrus paulikionius ir bogomilus, nepritarė katarų dualistinei kosmologijai, konkrečiai neminėjo dualizmo kaip principo. {{Sfn|Barber|2014|pp=22, 31}} Katarai galėjo kilti tiesiogiai iš bogomilų, nes kai kurie mokslininkai tiki, kad abi grupes kilusios iš nenutrūkstamos [[Manicheizmas|manichėjų]] tradicijos, nors toks požiūris nėra visuotinai priimtas.{{Sfn|Peters|1980}} Po [[Pirmasis kryžiaus žygis|Pirmojo kryžiaus žygio]] lotynų naujakuriai [[Konstantinopolis|Konstantinopolyje]] įkūrė dualistinę bendruomenę. Teoriškai įmanoma, kad ši grupė vakariečiams galėjo pateikti graikiškų bogomilų tekstų vertimus į lotynų kalbą, kurie apėmė ''consolamentum'' ritualą, taip padedant pamatus pirmajam organizuotam dualistiniam judėjimui Vakarų Europoje.{{Sfn|Tyerman|2006}}

Iki XII a. naujai urbanizuotų vietovių miestuose ir miestieliuose pradėjo rastis organizuotos katalikams nepritariančios grupės, tokios kaip valdensai ir katarai. Katarai išaugo ir ėmė atstovauti populiarų masinį judėjimą Vakarų Viduržemio jūros Prancūzijoje, vienoje iš labiausiai urbanizuotų to meto Europos vietovių, {{Sfn|Petras Sernietis|1998|p=5}} <ref>Martin-Chabot 1931–1961 p. 2</ref>, tikėjimas plito ir kitose vietovėse. Viena iš tokių buvo [[Lombardija]], kuri XII a. aštuntajame dešimtmetyje jau turėjo katarų bendruomenę. {{Sfn|Costen|1997}} Kai kurie katarų judėjimą laikė reakcija prieš korumpuotą ir juslinį dvasininkų gyvenimo būdą. Tai taip pat buvo vertinama kaip nepasitenkinimo popiežiaus valdžia apraiška.{{Sfn|Strayer|1971|p=214}} Katarų judėjimas retkarčiais susimaišydavo su valdensizmu. Tačiau nors valdensai pritarė katarams šiems priešinantis katalikiškajai hierarchijai ir pabrėžiant skurdą bei paprastumą, skirtingai nei katarai, valdensai pritarė didžiajai daliai katalikiško mokymo. Abu judėjimai galiausiai buvo imti smarkiai persekioti, tačiau pagrindinės Bažnyčios jėgos buvo nukreiptos prieš katarizmą, kuris buvo ir radikalesnis, ir gausesnis lyginant šias dvi sektas. {{Sfn|Strayer|1971}} 1163 m. [[Kelnas|Kelne]] keturi vyrai katarai ir mergina, atvykę į miestą iš [[Flandrija|Flandrijos]], buvo sudeginti po to, kai atsisakė atgailauti. Sudeginimai už ereziją tuo metu buvo labai nedažni ir buvo labiau paplitę tarp pasaulietinės valdžios (bajorų) bei politiškai motyvuoti, tokiems aktams prieštaravo vadovaujantys katalikų dvasininkai. Tačiau po šio įvykiai religinių oponentų deginimai padažnėjo.{{Sfn|Moore|2012}} Buvo palaikomas ryšys tarp senesnių dualistinių bendruomenių [[Bizantija|Bizantijos imperijoje]] rytuose ir naujųjų Vakarų Europoje. Pirmųjų pasiuntiniai stiprino pastarųjų dualistinius įsitikinimus.{{Sfn|Tyerman|2006}}

[[Vaizdas:Berruguete_ordeal.jpg|kairėje|miniatiūra| Šiame XV a. tapytame [[Pedro Berruguete|Pedro Berugetės]] paveiksle vaizduojama [[Šv. Dominykas|šv. Dominyko]] ir albigiečių istorija, kurioje kiekvieno tekstai buvo įmesti į ugnį, tačiau tik šv. Dominyko tekstai pasirodę stebuklingai atsparūs liepsnoms.]]
Katarizmas toliau plito, bet didžiausio pasisekimo sulaukė Langedoke. Tuo tarpu [[Anglijos karalystė|Anglijoje]] judėjimas neįsitvirtino, o Prancūzijos ir Vokietijos karalystėse bendruomenės paprastai gyvuodavo neilgai. Būtent Langedoke judėjimas išliko ilgiausiai.{{Sfn|Strayer|1971|pp=14–15}} Katarai buvo žinomi kaip albigiečiai dėl jų ryšio su [[Albi]] miestu ir dėl to, kad 1176 m. Bažnyčios taryba, paskelbusi katarų doktriną erezija, posėdžiavo netoli Albio.{{Sfn|Mosheim|1867}} Pasmerkimas buvo pakartotas per 1179 m. [[Laterano III susirinkimas|Trečiąjį Laterano susirinkimą]].

Yra keletas priežasčių, dėl ko katarų judėjimas sulaukė daugiau populariumo Langedoke, palyginti su kitomis vietovėmis. Dažniausias paaiškinimas – įsigalėjusi korupcija ir prasta dvasininkų kokybė, kuri, anot pasakojimų, pasireiškė per meilę pinigams ir seksualinius nuotykius. Daugelis Langedoko kunigų, ypač kaimo parapijose, dažnai buvo menkai išsilavinę ir praktiškai neraštingi, paskirti į savo postus pasauliečių. Kita vertus, tai veikiausiai nebuvo pagrindinė priežastis, nes panašių istorijų užfiksuota ir kitose Europos vietose, kur panašių judėjimų neatsirado. Tačiau yra įrodymų, kad Langedoko vyskupų korupcijos mastas buvo didesnis nei kitose Europos vietovėse. [[Inocentas III|Popiežius Inocentas III]] buvo parašęs laišką, kuriame apkaltino [[Senovės Narbonos vyskupija|Narbonos arkivyskupą]], kad šis per 10 vyskupo pareigų metų niekada nesilankė savo vyskupijoje ir kad reikalavo iš kažko piniginio užmokesčio mainais į jo konsekravimą vyskupu. Galiausiai Inocentas nušalino nuo pareigų keturis Langedoko vyskupus – Narbonos arkivyskupą ir [[Romos katalikų Tulūzos arkivyskupija|Tulūzos]], [[Romos katalikų Bezjė vyskupija|Bezjė]] ir [[Romos katalikų Vivjė vyskupija|Vivjė]] vyskupus. Prasta vyskupų kokybė Langedoke susidarė dėl politinės centralizacijos stokos regione ir popiežiaus, teikiančio didesnę reikšmę paskyrimams politiškai jautresniuose regionuose. Chaotiška padėtis vyskupystėje prisidėjo prie to, kad Bažnyčia nesugebėjo užgniaužti eretiniais laikytų judėjimų. Tarp liaudies katarų buvo mažuma, tačiau jie pelnė daugelio vietinių katalikų prielankumą. Tuos, kurie tapdavo katarais, dažnai priimdavo jų šeimos. Keletas katarų buvo išrinkti Tulūzos miesto valdančiosios tarybos nariais. Langedoko regionas mažiau dalyvavo karinėse religinėse kampanijose, lyginant su kitomis Europos vietomis. Pirmasis kryžiaus žygis sukėlė tam tikrą paramą rajone, nes [[Raimundas IV, Tulūzos grafas|Tulūzos grafas Raimundas IV]] buvo vienas pagrindinių jo vadų. Nepaisant to, kryžiaus žygių populiarumas Langedoke tiek ilgai netvėrė kaip Prancūzijoje. Strajeris spėja, kad regione vyravo bendra laisvumo atmosfera, kuri leido augti nekonformistiniams religiniams judėjimams nesusiduriant su rimtais iššūkiais.{{Sfn|Strayer|1971|pp=15–23}}

=== Preliudija kryžiaus žygiui ===
1198 m. pradėdamas eiti popiežiaus pareigas, popiežius [[Inocentas III]] nusprendė susidoroti su katarais ir išsiuntė vienuolių delegaciją į Langedoko provinciją padėčiai ištirti. Buvo manoma, kad Langedoko katarai nerodė tinkamos pagarbos Prancūzijos karaliaus ar vietinės Katalikų bažnyčios valdžiai, o jų lyderius saugojo įtakingi didikai,{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=8–9}} akivaizdžiai suinteresuoti nepriklausomybe nuo karaliaus.{{sfn|Graham-Leigh|2005|p=6}} Bent jau iš dalies dėl šios priežasties daugelis galingų bajorų priėmė katarizmą, nors mažai stengėsi laikytis jo skelbiamų griežtų gyvenimo būdo apribojimų.{{sfn|Madden|2005|p=125}} Iš nevilties Inocentas kreipėsi į [[Pilypas II Augustas|Pilypą II]] iš Prancūzijos, ragindamas jį arba priversti Tulūzos grafą [[Raimundas VI, Tulūzos grafas|Raimundą VI]] susidoroti su erezija, arba nušalinti jį karinėmis priemonėmis. Iki [[1204 m.]] jis pasiūlė suteikti einantiems į karinę kampaniją prieš katarus tokius pat atlaidus, kurie buvo suteikti kryžiuočiams, keliaujantiems į [[Šventoji Žemė|Šventąją Žemę]] ([[ketvirtasis kryžiaus žygis]], tuo metu savo vėlyvoje stadijoje, nerodė jokių ženklų teigiama kryptimi). Tačiau Pilypas buvo įsivėlęs į konfliktą su [[Jonas Bežemis|Anglijos karaliumi Jonu]] ir nenorėjo įsitraukti į atskirą konfliktą Langedoke. Todėl planą teko įšaldyti.{{sfn|Madden|2005|p=126}}

Vienas galingiausių didikų Raimundas VI atvirai nepriėmė katarų tikėjimo, tačiau jam pritarė ir buvo priešiškai nusiteikęs Prancūzijos karaliaus atžvilgiu.<ref name="Albigenses">{{Catholic Encyclopedia |no-icon=1 |prescript=   |last=Weber |first=Nicholas |wstitle=Albigenses}}</ref> Jis delegacijai padėti atsisakė. Už tai 1207 m. gegužę jį [[ekskomunikacija|ekskomunikavo]], o jo žemėms buvo įvestas [[interdiktas]].<ref name="Albigenses"/> Inocentas bandė susitvarkyti su situacija diplomatiniu keliu, atsiųsdamas daugybę pamokslininkų, tarp kurių daug [[cistersiečiai|cistersiečių]] ordino vienuolių, katarams atversti. Jiems vadovavo vyresnysis popiežiaus legatas [[Pjeras de Kastelno]]. Nors pamokslininkai sugebėjo dalį žmonių atversti į katalikų tikėjimą, tačiau didesnioji dalis jo atsižadėjo.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=16–18}} Pats Pjeras buvo labai nemėgiamas ir kartą turėjo bėgti iš regiono, bijodamas dėl savo gyvybės. [[1208 m.]] [[sausio 13]] d. Raimundas susitiko su Pjeru, tikėdamasis gauti nuodėmių išrišimą, tačiau jų pokalbis buvo nekonstruktyvus. Galop Raimundas jį išvarė ir prigrasino.{{sfn|Madden|2005|p=126}} Kitą rytą Pjerą nužudė vienas iš Raimundo riterių. Inocentas III apkaltino Raimundą davus įsakymą jam įvykdyti egzekuciją.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=58–59}} Viljamas iš Tudelos dėl žmogžudystės kaltino „piktavalį ginklanešį, besitikėjusį laimėti grafo prielankumą“.{{sfn|Viljamas Tudelietis|Anonymous|2004|p=13}}

Popiežius Inocentas Raimundą anatemizavo ir atleido visus jo pavaldinius nuo priesaikos jam paklusti.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=36}} Tačiau netrukus Raimundas pabandė susitaikyti su Bažnyčia, siųsdamas legatus į Romą. Jie apsikeitė dovanomis, susitaikė ir ekskomunika buvo panaikinta.{{sfn|Viljamas Tudelietis|Anonymous|2004|pp=15–16}} 1209 m. Avinjono susirinkime Raimundas vėl buvo ekskomunikuotas dėl bažnytinio susitaikymo sąlygų neatlikimo. Po to Inocentas III paragino surengti kryžiaus žygį prieš albigiečius, motyvuodamas tuo, kad Europa be erezijos galėtų geriau apginti savo sienas nuo besiveržiančių musulmonų. Kryžiaus žygio laikotarpis sutapo su [[penktasis kryiaus žygis|penktuoju]] ir [[šeštasis kryiaus žygis|šeštuoju]] kryžiaus žygiais Šventojoje Žemėje.{{sfn|Falk|2010|p=169}}

== Karinės kampanijos ==

=== Pradinė sėkmė 1209–1215 m. ===
1209 m. vid. žygiui į pietus buvo surinkta apie 10 000 kryžiuočių [[Lionas|Lione]].{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=84}} Daugelis kryžiuočių išbuvo ne ilgiau kaip 40 dienų, kol buvo pakeisti. Daugelis atvyko iš Šiaurės Prancūzijos,{{sfn|Lock|2006|p=164}} o kai kurie buvo savanoriai iš Anglijos.{{sfn|Power|2009|pp=1047–1085}} Taip pat buvo savanorių iš [[Austrija|Austrijos]].{{sfn|Tyerman|2006|p=595}} Buvo neaišku, kas vadovaus kryžiaus žygiui. 1209 m. pradžioje Pilypas II sužinojo apie antiprancūzišką sąjungą tarp karaliaus Jono ir [[Šventosios Romos imperija|Šventosios Romos]] imperatoriaus [[Imperatorius Otonas IV|Otono IV]], kurie abu buvo skirtingų Langedoko dalių valdovai. Tai paskatino jį pasitraukti iš kryžiaus žygio. Jis atsisakė asmeniškai dalyvauti kampanijoje, bet pažadėjo išsiųsti karių kontingentą, užtikrindamas, kad turės įtakos bet kokiems politiniams susitarimams, kurie kils konflikto metu. Kampanijai vadovavo popiežiaus legatas [[Arno Amalrikas]], cistersiečių vienuolyno [[Sito abatija|Sito abatijos]] abatas.{{sfn|Tyerman|2006|p=584–589}}{{sfn|Gijomas Piuilorenietis|2003|pp=27–29}}

Kryžiuočiams susirinkus, Raimundas mėgino susitarti su savo sūnėnu ir vasalu [[Raimundas Rožeris Trankavelis|Raimundu Rožeriu Trankaveliu]], viskontu [[Bezjė]] ir [[Karkasonas|Karkasone]], dėl vieningos gynybos, bet Raimundas Rožeris atsakė neigiamai. Raimundas nusprendė prisitaikyti prie kryžiuočių. Jam aršiai priešinosi Amalrikas, tačiau Raimundo prašymu Inocentas paskyrė naują legatą Milo, kuriam slapta įsakė paklusti Amalrikui. [[1209]] m. [[birželio 18]] d. Raimundas paskelbė, kad atgailauja. Jis buvo nuplaktas Milo ir paskelbtas atkūręs visišką komuniją su Bažnyčia. Kitą dieną jis paėmė kryžių, patvirtindamas savo ištikimybę kryžiaus žygiui ir pažadėdamas prie jo prisidėti. Raimundui atkūrus vienybę su Bažnyčia, jos žemių užpulti nebebuvo galima. Todėl kryžiuočiai atkreipė dėmesį į Raimundui Rožeriui priklausančias žemes Albyje ir Karkasone, apgyvendintas katarų. [[Birželio 24]] d. jie išžygiavo iš Liono, o liepos 20 d. atvyko į katalikišką [[Monpeljė]] miestą.{{sfn|Strayer|1971|pp=56–60; 66}}{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=88}}{{sfn|Oldenbourg|1961|pp=109–110}} Raimundas Rožeris formaliai nebuvo kataras, bet toleravo sektos egzistavimą.{{sfn|Strayer|1971|p=66}} Jo valdose buvo daug katarų ir jo paties sesuo tapo viena iš perfekčių.{{sfn|Strayer|1971|p=47}} Nepaisant to, Raimundas Rožeris bandė derėtis su kryžiuočiais. Jis pasiskelbė ištikimu Bažnyčios nariu ir atsisakė atsakomybės už erezijos plitimą jo žemėse motyvuodamas savo jaunu amžiumi. Jam tuo metu buvo 24-eri. Kryžiuočiai atmetė jo prašymą dėl taikos.{{sfn|Oldenbourg|1961|p=110}}{{sfn|Marvin|2008|p=39}} Pirmiausia jie žygiavo į Bezjė, miestą su didžiule katarų bendruomene. Raimundas Rožeris iš pradžių žadėjo miestą ginti, tačiau išgirdęs apie kryžiuočių armijos artėjimą, minties atsisakė ir nuskubėjo atgal į Karkasoną parengti miesto gynybos.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=82–88}}{{sfn|Tyerman|2006|p=579}} Maždaug tuo pačiu metu kita kryžiuočių armija, kuriai vadovavo Bordo arkivyskupas, užėmė [[Kaseneilis|Kaseneilį]] ir ant laužo sudegino kelias erezija apkaltintas aukas.{{sfn|Oldenbourg|1961|pp=109–110}}

=== Žudynės Bezjė mieste ===
Kryžiuočiai užėmė mažą Serviano kaimą ir patraukė į Bezjė, kur atvyko [[1209 m.]] [[liepos 21]] d. Vadovaujant Amalrikui,{{sfn|Costen|1997|p=121}} jie pradėjo miesto apgultį, ragindami katalikus išeiti ir reikalaudami, kad katarai pasiduotų.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=89}} Nė viena grupė nepadarė, kaip liepta. Miestas krito kitą dieną.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=90–91}} Visi gyventojai buvo išžudyti, o miestas sudegintas iki pamatų. Pasakojama, kad Amalrikas, paklaustas, kaip atskirti katarus nuo katalikų, atsakė: „[[Caedite eos. Novit enim Dominus qui sunt eius|Nužudyk juos visus! Dievas atsirinks savuosius]]“. Strajeris abejoja, ar Amalrikas iš tikrųjų tai galėjo pasakyti, bet teigia, kad pareiškimas atspindi kryžiuočių taktiką nužudyti beveik kiekvieną vyrą, moterį ir vaiką mieste.{{sfn|Strayer|1971|p=62}}

Amalrikas ir Milo laiške popiežiui tvirtino, kad kryžiuočiai „paleido ant kardo beveik 20 000 žmonių“.{{sfn|Gijomas Piuilorenietis|2003|p=128}} Strajerio teigimu, tokie skaičiavimai yra padidinti, tačiau pažymėjo, kad savo laiške „legatas nesigailėjo dėl žudynių, nejautė užuojautos net katedros dvasininkams, kurie buvo nužudyti priešais savo pačių altorių“.{{sfn|Strayer|1971|pp=62–63}} Žinia apie nelaimę greitai pasklido, o vėliau daugelis gyvenviečių, kurių ryškus pavyzdys buvo [[Narbonas]], pasidavė be kovos. Kiti buvo evakuoti. Žygiuodami link Karkasono kryžiuočiai pasipriešinimo nesulaukė.{{sfn|Gijomas Piuilorenietis|2003|p=128}}{{sfn|Tyerman|2006|p=591}}

=== Karkasono žlugimas ===
[[Vaizdas:Carcassonne JPG01.jpg|thumb|upright=1.4|Karkasono miestas su matoma [[Odė (upė)|Odės]] upe.]]
[[Vaizdas:cathars expelled.JPG|thumb|right|Katarai išvaromi iš Karkasono 1209 m.]]
Po žudynių Bezjė mieste kitas pagrindinis taikinys buvo Karkasonas, miestas, garsėjęs daugybe katarų tikinčiųjų.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=92–93}}{{sfn|Strayer|1971|p=65}} Karkasonas turėjo gerus įtvirtinimus, bet pažeidžiamas, nes buvo perpildytas pabėgėlių.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=92–93}} Kryžiuočiai 45 mylių atstumą, skiriantį Bezjė ir Karkasoną, įveikė per šešias dienas ir atvyko į miestą 1209 m. rugpjūčio 1 d.{{sfn|Strayer|1971|p=64}} Apgultis truko neilgai.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=94–96}} Iki rugpjūčio 7 dienos jie nutraukė miestui vandens tiekimą. Raimundas Rožeris siekė derybų, bet buvo paimtas į nelaisvę paliaubų metu, o Karkasonas pasidavė rugpjūčio 15 d. Žmonės išžudyti nebuvo, bet buvo priversti bėgti iš miesto. Pasak Pjero iš Vodesernė, vienuolio ir daugelio įvykių liudininko per kryžiaus žygį, gyventojai paliko miestą nuogi, o pasak amžininko Gilomo de Puilauranso – apsirengę.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=98}}{{sfn|Gijomas Piuilorenietis|2003|p=34}} Raimundas Rožeris mirė praėjus keliems mėnesiams. Nors tariamai jo mirtį sukėlė dizenterija, yra įtarimų, kad jis buvo nužudytas.{{sfn|Madden|2005|p=128}}

[[Simonas de Monfortas]], žymus prancūzų didikas, tuomet buvo paskirtas kryžiuočių armijos vadu ir jam buvo suteikta Karkasono, Albio ir Bezjė teritorijų kontrolė.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=101}} Po Karkasono žlugimo kiti miestai pasidavė be kovos. [[Albi]], [[Kastlnodaris]], [[Kastras (Prancūzija)|Kastras]], [[Fanžo]], [[Limu]], [[Lomberas]] ir [[Monrealis (Prancūzija)|Monrealis]] – visi krito tų pačių metų rudenį.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=108–113}}

=== Lastūras ir Kabarė pilis ===
Kitas mūšis buvo sutelktas aplink [[Lastūras|Lastūrą]] ir šalia esančią Kabarė pilį. [[1209]] m. gruodį [[Pjeras Rožeris de Kabarė]] puolimą atrėmė.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=114}} Kovos iš esmės nutrūko žiemą. Dėl atšiaurių oro sąlygų ir nedidelio karių skaičiaus Simonas nutraukė didelius puolimus ir susitelkė į jau iškovotos teritorijos gynybą. Tačiau galiausiai atvyko kryžiuočių pastiprinimas.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=115–140}}{{sfn|Marvin|2008|p=74}} [[1210 m.]] [[kovas|kovą]] po trumpos apgulties buvo užimtas [[Bramas]].{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=142}} Birželio mėnesį buvo apgultas gerai įtvirtintas [[Minervė]]s miestas.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=151}} Miestas neturėjo didelės strateginės reikšmės. Simono apsisprendimą pulti tikriausiai įtakojo gausus ten susirinkusių katarų perfektų skaičius. Negalėdamas užimti miesto dėl geografinių priežasčių Simonas pradėjo smarkų miesto bombardavimą, birželio pabaigoje sugriovė pagrindinį šulinį ir [[liepos 22]] d. miestas, stokojantis vandens, pasidavė.{{sfn|Marvin|2008|p=77}}{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=154}} Simonas norėjo su gyventojais elgtis atlaidžiai, bet Arno Amalrikas spaudė jį nubausti katarus. Kryžiuočiai leido miestą gynusiems kareiviams ir jame esantiems katalikams kartu su ne perfektais katarais palikti miestą nesuimtiems. Katarų perfektams buvo suteikta galimybė atsiversti į katalikybę.{{sfn|Strayer|1971|p=71}} Simonas ir daugelis jo kareivių labai stengėsi atversti katarų perfektus, tačiau pastangos beveik nedavė vaisių.{{sfn|Sismondi|1973|pp=64–65}} Galiausiai savo tikėjimo išsižadėjo tik trys moterys.{{sfn|Strayer|1971|p=71}} Likę 140 atsisakiusiųjų išsižadėti savo tikėjimo buvo sudeginti ant laužo. Kai kurie į liepsnas žengė nelaukdami budelių verdikto.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=156}}

Rugpjūčio mėn. kryžiaus žygis persikėlė į [[Termzo pilis|Termzo]] tvirtovę.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=168}} Nepaisant Pjero Rožerio de Kabarė antpuolių, apgultis buvo tvirta.{{sfn|Costen|1997|p=132}} Termzo gyventojai kentėjo nuo vandens stygiaus ir Ramonas (Raimundas) de Termzas sutiko su laikinomis paliaubomis. Tačiau prasidėjus stipriai liūčiai Raimundas pasiduoti atsisakė.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=182–185}} Galiausiai gynėjams nepavyko nutraukti apgulties, o [[lapkričio 22]] d. katarams pavyko apleisti miestą ir pabėgti.{{sfn|Costen|1997|p=132}}

Iki to laiko, kai [[1211]] m. buvo atnaujintos karinės kampanijos, Arno Amori ir Simono de Monforto veiksmai atstūmė kelis svarbius žemvaldžius, įskaitant Raimundą iš Tulūzos, kuris vėl buvo ekskomunikuotas.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=194}} Kovo mėnesį kryžiuočiai grįžo į Lastūrą ir Pjeras Rožeris de Kabarė netrukus sutiko pasiduoti.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=215}} 1211 m. balandžio mėn. Simonas de Monfortas apgulė Lavorą. Tęsiant apgultį į Lavorą buvo išsiųsti nauji kariai iš visos Europos. Pakeliui, einant per Ovezinės kryžkelę, [[Mongė]]s kaime, juos užpuolė iš Tulūzos išsiųstos kariuomenės, kuriai vadovavo Fua grafas [[Raimundas Rožeris, Fua grafas|Raimundas Rožeris]] ir jo sūnus [[Rožeris Bernaras, Fua grafas|Rožeris Bernaras]]. Daug piliečių, katalikų ir katarų, įskaitant vietos valstiečius, prisijungė prie jų mūšyje. Mūšyje kryžiuočiai buvo sutriuškinti – žuvo visi šeši tūkstančiai, išskyrus vieną.{{sfn|Taylor|2018|p=16}}

Tačiau gegužę buvo atgauta Emeri de Monrealio pilies kontrolė. Jis ir jo vyresnieji riteriai buvo pakarti, o keli šimtai katarų – sudeginti.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=215}} [[Kasė]] birželio pradžioje krito be didesnio pasipriešinimo.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=233}} Po to Simonas nužygiavo link [[Monferandas (Odė)|Monferando]], kur Raimondas iš Tulūzos buvo pavedęs savo broliui Baldvinui perimti vadovavimą. Po trumpos apgulties Baldvinas pasirašė susitarimą apleisti įtvirtinimą mainais už priesaiką išeiti laisvam ir daugiau nebekariauti prieš kryžiuočius. Baldvinas trumpam grįžo pas Raimundą, bet vėliau perėjo pas kryžiuočius ir nuo to tada liko jiems ištikimas.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=235–236}} Užėmę Monferandą kryžiuočiai patraukė Tulūzos kryptimi.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=239}} Miestas buvo apgultas, bet vieną kartą užpuolikams pritrūko atsargų bei vyrų ir Simonas de Monfortas pasitraukė prieš mėnesio pabaigą.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=243}} Įsidrąsinęs Raimundas iš Tūlūzos vadovavo pajėgoms, kurios rugsėjį atakavo Monfortą iš Katelnodario.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=253–265}} Atvyko kryžiuočių pastiprinimas ir per plauką atrėmė oksitaniečių pajėgų, vadovaujamų Raimundo Rožerio, kontrataką. Monfortas ištrūko iš apgulties, o Raimundas buvo priverstas pasitraukti.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=273–276, 279}}{{sfn|Strayer|1971|p=83}}{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=286–366}} Visą pirmąją 1212 m. pusę Simonas stengėsi apsupti Tulūzą. Jam pasisekė suderinant greitą kariuomenės judėjimą su politika, paremta privertimu miestus pasiduoti mainais į tai, kad jie nebus nusiaubti. Tulūzos apsupimas apribojo Raimundo komunikaciją su sąjungininkais [[Akvitanija|Akvitanijoje]] ir [[Pirėnų kalnai|Pirėnų kalnuose]]. Jis susidūrė su pajamų stygiumi ir vis mažiau lojaliais vasalais.{{sfn|Strayer|1971|pp=84–85}}

=== Tulūza ===

Norėdami atremti kryžiuočius, katarai kreipėsi pagalbos į [[Aragono karalius Petras II|Aragono karalių Petrą II]]. Petrą II Aragono karaliumi karūnavo Inocentas III 1204 m. Jis kovojo su [[maurai]]s Ispanijoje ir dalyvavo [[Las Navas de Tolosos mūšis|Las Navas de Tolosos]] mūšyje,{{sfn|Barber|2014|p=63}} o jo sesuo Eleonora buvo ištekėjusi už Raimundo VI ir užsitikrinusi aljansą.{{sfn|Barber|2014|p=54}} Petras sugebėjo panaudoti savo pergalių pietuose prieš maurus prestižą ir į Romą išsiųstą delegaciją, kad įtikintų Inocentą III liepti sustabdyti kryžiaus žygį. Inocentas pasitikėjo Petru ir tikėjosi užbaigti kryžiaus žygį prieš albigiečius tam, kad pradėtų naują kryžiaus žygį Artimuosiuose Rytuose ir išlaikytų spaudimą maurams. Kadangi katarai patyrė daug pralaimėjimų, o vyskupai, jo manymu, buvo pernelyg atlaidūs erezijai, buvo nušalinti, jis pamanė, kad atėjo laikas Langedoke įvesti taiką. [[1213]] m. [[sausio 15]] d. Inocentas parašė Arno Amori, popiežiaus legatui ir naujai paskirtam Narbonos vyskupui, taip pat Monfortui. Jis išreiškė nepritarimą Simonui už tariamus išpuolius prieš krikščionis ir įsakė atsitraukti iš žemių, kurias šis buvo užgrobęs. Be to, Inocentas panaikino daugumą kryžiuočių atlaidų ir pareikalavo, kad Simonas ir jo legatai surengtų tarybą, klausytų Petro ir praneštų jam apie jų nuotaikas.{{sfn|Strayer|1971|pp=89–91}}{{sfn|Madden|2005|p=130}} Petras kreipėsi į dvasininkus Lavoro taryboje, kad būtų atkurtos Raimundo žemės, teigdamas, kad yra pasirengęs atgailauti. Jei tai būtų nepriimtina, žemes galėjo saugoti jo sūnus, kol jis eis į kryžiaus žygį. Taryba atmetė jo rekomendacijas, atsisakydama atleisti Raimundą ir teigdama, kad žemės, kurios anot Petro turėtų būti grąžintos, vis dar yra paveiktos erezijos.{{sfn|Madden|2005|p=130}}

Petras atmetė tarybos nuosprendį.{{sfn|Madden|2005|p=130}} Susirūpinęs tuo, kad Simonas pernelyg sustiprėjo, jis nusprendė padėti Tulūzai.{{sfn|Strayer|1971|pp=86–88}}{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=367–466}} Aragono karūna, vadovaujama Petro II, susijungė su Tulūzos grafyste ir įvairiais kitais politiniais subjektais, kad pasipriešintų Simonui.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=463}} Šie veiksmai privertė sunerimti Inocentą, kuris, išgirdęs Simono argumentus, pasmerkė Petrą ir įsakė atnaujinti kryžiaus žygį.{{sfn|Strayer|1971|p=92}} Gegužės 21 d. popiežius išsiuntė Petrui laišką, kuriame griežtai smerkė jį už tariamą melagingos informacijos pateikimą ir įspėjo nesipriešinti kryžiuočiams,{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=401–411}} priešingu atveju grasindamas ekskomunika.{{sfn|Madden|2005|p=130}} Kryžiaus žygis pradinio pagreičio neįgavo. 1213 m. balandžio mėn. Inocentas išleido popiežiaus bulę ''[[Quia maior]]'', kurioje buvo raginama surengti [[penktasis kryžiaus žygis|penktąjį kryžiaus žygį]]. Atlaidai buvo žadami tik tiems kryžiuočiams, dalyvavusiems Albigensijos kryžiaus žygyje, kurie kilę iš Langedoko.{{sfn|Tyerman|2006|pp=597–598}}

Rugsėjo 12 d. Petro koalicijos pajėgos susirėmė su Simono kariuomene [[Miurė mūšis|Miurė mūšyje]]. Kryžiuočių buvo gerokai mažiau. Abi kariuomenės buvo išdėstytos trimis eilėmis. Pirmoji kryžiuočių eilė buvo sumušta, bet Simonas sugebėjo aplenkti koalicijos kavaleriją. Mūšyje buvo nužudytas Petras II. Koalicijos pajėgos, išgirdusios apie jo mirtį, pakriko ir pabėgo.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=463}}{{sfn|Wolff|Hazard|1969|p=302}} Tai leido Simono kariuomenei užimti šiaurinę Tulūzos dalį.{{sfn|Nicholson|2004|p=62}}

Taip buvo suduotas rimtas smūgis pasipriešinimui, o 1214 m. padėtis katarams ir jų rėmėjams pablogėjo. Kryžiuočiams tęsiant savo žygį, Raimundas ir jo sūnus [[Raimundas VII iš Tulūzos]] buvo priversti bėgti į Angliją.{{sfn|Strayer|1971|p=102}} Anglijos karalius Jonas kryžiaus žygį vertino įtariai dėl Simono ištikimybės Prancūzijos karūnai. Jis aplankė Langedoką ir, nors paprastai tiesioginės konfrontacijos tarp anglų kariuomenės ir kryžiuočių būdavo išvengiama, karaliaus Jono karių kontingentas padėjo apginti [[Marmandas|Marmandą]] nuo kryžiuočių 1214 m. Tačiau tais pačiais metais Filipas iškovojo didelę pergalę prieš anglų ir vokiečių aljansą [[Buvino mūšis|Buvino mūšyje]], taip padėdamas sustiprinti kryžiaus žygio prieš katarus sėkmę.{{sfn|Tyerman|2006|p=595}} Lapkričio mėnesį Simonas de Monfortas įžengė į Perigordą ir nesunkiai užėmė [[Domė]]s ir [[Monforto pilis|Monforto]] pilis.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=528–534}}{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=529}}{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=530}} Jis taip pat užėmė Kastlnodą ir sunaikino Beinako įtvirtinimus.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=533–534}} 1215 m. Kastlnodą atsiėmė Monfortas{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=569}} ir kryžiuočiai įžengė į Tulūzą.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=554–559, 573}} Miestas turėjo sumokėti 30 000 markių žalos atlyginimą.{{sfn|Strayer|1971|p=134}} Tulūza buvo padovanota Monfortui.{{sfn|Petras Sernietis|1998|pp=554–559, 573}} [[Ketvirtoji Laterano taryba]] 1215 m. sustiprino kryžiuočių kontrolę šioje srityje, oficialiai paskelbdama Simoną Tulūzos grafu.{{sfn|Lock|2006|p=165}} Jame buvo paskelbta, kad visos žemės, kurias anksčiau užkariavo Raimundas VI per kryžiaus žygį, bus perduotos Simono IV de Monforto kontrolei, o žemes, kurios dar nebuvo užkariautos, Bažnyčia saugos tol, kol Raimundas VII sulauks pakankamo amžiaus, kad galėtų jas valdyti.{{sfn|Strayer|1971|pp=102–103}} Taryba taip pat dar kartą paragino surengti naują kryžiaus žygį į Artimuosius Rytus, o tai gerokai sumažino potencialių kryžiaus kovos prieš katarus kovotojų skaičių. Dėl tos priežasties Simonas vis labiau turėjo kliautis samdiniais.{{sfn|Madden|2005|p=131}}

=== Sukilimai ir reikšmingi pokyčiai nuo 1216 iki 1225 m. ===
Raimundas VI kartu su Raimundu VII grįžo į žemes [[1216]] m. balandžio mėn. ir netrukus iš valdžia nepatenkintų miestų pritraukė daug pajėgų. Bokerė buvo apgulta gegužę. Po trijų mėnesių gyventojams pritrūko atsargų, ir jie susitarė su Raimundu atiduoti pilį mainais į leidimą išvykti su ginklais.{{sfn|Petras Sernietis|1998|p=584}} Monforto pastangos miestą gelbėti buvo nesėkmingos.{{sfn|Meyer|1879|p=419}} Inocentas III staiga mirė 1216 m. liepos mėn.,<ref>{{Catholic Encyclopedia |no-icon=1 |prescript= |wstitle=Pope Innocent III |last=Ott |first=Michael}}</ref> tai kryžiaus žygiui įnešė laikinos sumaišties. Kryžiaus žygio vykdymas perduotas atsargesniam Pilypui II iš Prancūzijos, vengusiam aktyviai vykdyti kampaniją.{{sfn|Strayer|1971|p=52}} Tuo metu jis vis dar buvo smarkiai įsitraukęs į konfliktą su Anglijos karaliumi Jonu.{{sfn|Strayer|1971|p=98}}

Tuo metu Monfortas turėjo numalšinti sukilimą Tulūzoje, kol paskui patraukė į vakarus, kad užimtų [[Bigoras|Bigorą]], tačiau 1216 m. gruodžio mėn. [[Lurdas|Lurde]] jo pajėgos buvo atremtos. [[1217]] m. [[rugsėjo 12]] d. Raimundas be kovos atkovojo Tulūzą, kol Monfortas buvo užsiėmęs Fua regione. Monfortas skubėjo atgal, bet jo jėgų neužteko miestui atkovoti ir kampaniją teko stabdyti.{{sfn|Meyer|1879|p=419}} Atsiliepdamas į naujo popiežiaus [[Honorijus III|Honorijaus III]] raginimą atnaujinti kryžiaus žygį,{{sfn|Nicholson|2004|p=63}} Monfortas 1218 m. pavasarį apgultį atnaujino. Birželio 25 d.{{sfn|Meyer|1879|p=419}} arba 29 d.,{{sfn|Nicholson|2004|p=63}} Monfortas žuvo nuo smūgio akmeniu, paleistu iš akmensvaidžio apgultam miestui ginantis. Tulūza atsilaikė, o kryžiuočiai buvo išvaryti. Liaudies pasakojimuose sakoma, kad miesto artileriją valdė Tulūzos moterys ir merginos.{{sfn|Meyer|1879|p=419}} Rugpjūčio mėn., reaguodamas į pastarojo meto kryžiaus žygio nesėkmes, Honorijus III atstatė visiškus atlaidus kovojantiems kryžiaus žygyje su katarais.{{sfn|Tyerman|2006|p=600}}

Kryžiaus žygis tęsėsi su nauja jėga. Pilypas atsisakė vadovauti asmeniškai, bet sutiko paskirti savo sūnų,{{sfn|Costen|1997|pp=150–151}} taip pat aktyviai kariauti nenorintį princą [[Liudvikas VIII Prancūzas|Liudviką]],{{sfn|Strayer|1971|p=117}} vadovauti kampanijai.{{sfn|Costen|1997|pp=150–151}} 1219 m. gegužę jo kariuomenė žygiavo į pietus. Birželio mėnesį kariuomenė, vadovaujama žuvusio Simono sūnaus [[Amori VI Monfortietis|Amori iš Monforto]],{{sfn|Strayer|1971|p=117}}{{sfn|Strayer|1971|p=175}} prie kurios prisijungė Liudvikas, apgulė Marmandą. Miesto gynyba žlugo 1219 m. birželį.{{sfn|Strayer|1971|p=117}} Visi jo gyventojai, išskyrus karo vadą ir jo riterius, buvo išžudyti.{{sfn|Strayer|1971|p=118}} Užėmęs Marmandą, Liudvikas bandė susigrąžinti Tulūzą. Po šešių savaičių apgulties kariuomenė atsimetė nuo kampanijos vykdymo ir išvyko namo. Honorijus III pavadino pastangas „apgailėtinu atsitraukimu“. Be Liudviko kariuomenės pagalbos Amori negalėjo išlaikyti savo užgrobtų žemių, kai tuo tarpu katarai galėjo atkovoti didelę savo žemių dalį.{{sfn|Strayer|1971|p=119}} Raimundo VII vadovaujamos kariuomenės pajėgos atkovojo Kastlnodari. Amori vėl apgulė miestą nuo 1220 m. liepos iki 1221 m. kovo, tačiau šis atlaikė aštuonis mėnesius trukusį puolimą. 1221 m. Raimundo ir jo sūnaus sėkmė tęsėsi: pavyko susigrąžinti Monrealį ir Fanžo, o daugelis katalikų buvo priversti bėgti. Iki [[1222]] m. Raimundas VII susigrąžino visas prarastas žemes. Tais pačiais metais mirė Raimundas VI, jį pakeitė Raimundas VII.{{sfn|Strayer|1971|p=120}} [[1223]] m. [[liepos 14]] d. mirė Pilypas II, o karaliumi jį pakeitė Liudvikas VIII.{{sfn|Costen|1997|p=151}} 1224 m. Amori de Monfortas atsitraukė iš Karkasono. Raimundas VII grįžo iš tremties šios teritorijos susigrąžinti.{{sfn|Strayer|1971|p=122}} Tais pačiais metais Amori perleido savo likusias žemes Liudvikui VIII.{{sfn|Lock|2006|p=165}}

=== Prancūzijos karaliaus intervencija ===
[[1225]] m. lapkritį [[Buržo taryba]] susirinko spręsti katarų erezijų klausimo. Taryboje Raimundas VII, kaip ir jo tėvas, buvo ekskomunikuotas. Taryba subūrė tūkstantį bažnytininkų, kad leistų apmokestinti jų metines pajamas, „albigiečių dešimtinę“, kryžiaus žygiui paremti, nors nuolatinės reformos, skirtos pastoviai finansuoti popiežystę, žlugo.{{sfn|Kay|2002}}

Liudvikas VIII vadovavo naujajam kryžiaus žygiui. Jis paėmė kryžių 1226 m. sausio mėn.{{sfn|Tyerman|2006|p=601}} Jo kariuomenė susirinko prie [[Bružas|Buržo]] gegužę. Nors tikslus karių skaičius nežinomas, neabejotinai buvo suburtos didžiausios pajėgos, kada nors pasiųstos prieš katarus.{{sfn|Strayer|1971|p=130}} Liudvikas su kariuomene išvyko birželį.{{sfn|Oldenbourg|1961|p=215}} Kryžiuočiai vėl užėmė Bezjė, Karkasoną, Boserą ir Marselį, šį kartą be pasipriešinimo.{{sfn|Strayer|1971|p=130}} Tačiau Avinjonas, oficialiai valdomas Vokietijos imperatoriaus, priešinosi ir atsisakė atverti savo vartus prancūzų kariuomenei.{{sfn|Strayer|1971|pp=132–133}} Nenorėdamas šturmuoti gerai sutvirtintų miesto sienų, Liudvikas įsikūrė netoliese. Puolimas iš priekio rugpjūtį buvo ryžtingai atremtas. Galiausiai, rugsėjo pradžioje miestelis pasidavė, sutikdamas sumokėti 6000 markių ir sugriauti savo sienas. Miestas buvo užimtas rugsėjo 9 d., jame išvengta žudynių ar plėšimų.{{sfn|Strayer|1971|p=134}} Lapkritį mirė Liudvikas VIII ir jį pakeitė vaikas karalius [[Liudvikas IX Šventasis|Liudvikas IX]]. Tačiau [[Kastilijos karalienė-regentė Blanša]] leido tęsti kryžiaus žygį vadovaujant [[Umbertas V de Božio|Umbertui V de Božio]]. [[Labesedas-Loragė|Labesedas]] krito 1227 m., o [[Varejė]] – 1228 m. Tuo metu kryžiuočiai dar kartą apgulė Tulūzą. Tai darydami jie sistemingai griovė aplinkinį kraštovaizdį: naikino vynuogynus, degino laukus ir fermas, skerdė gyvulius. Galiausiai miestas buvo užimtas. Raimundas neturėjo pakankamų pajėgų įsikišti.{{sfn|Oldenbourg|1961|p=215}}

Galiausiai karalienė Blanša pasiūlė Raimundui VII sudaryti sutartį, pripažįstančią jį Tulūzos valdovu mainais už jo kovą su katarais, grąžinant visą bažnyčios turtą, perleidžiant jo pilis ir sunaikinant Tulūzos gynybą. Be to, Raimundas turėjo ištekinti savo dukterį [[Joana, Tulūzos grafaitė|Joaną]] su Liudviko broliu [[Alfonsas iš Puatjė|Alfonsu iš Puatjė]], o pora ir jų įpėdiniai po Raimundo mirties gautų Tulūzą, o palikimas atiteko karaliui. Raimundas sutiko ir 1229 m. balandžio 12 d. [[Mo (miestas)|Mo]] pasirašė [[Paryžiaus sutartis (1229)|Paryžiaus sutartį]].{{sfn|Lock|2006|p=165}}{{sfn|Strayer|1971|p=136}}

Istorikas Danielis Paueras pažymi, kad dėl to, jog [[Petras Sernietis|Petro Serniečio]] veikalas ''Historia Albigensis'', kuriuo daugelis kryžiaus žygio istorikų išsamiai remiasi, buvo išleista tik [[1218]] m., jame trūksta pirminės šaltinių medžiagos apie įvykius po tų metų. Todėl yra sunkiau atskirti įvairių įvykių pobūdį vėlesniu laikotarpiu.{{sfn|Power|2009|pp=1047–1085}}

== Inkvizicija ==
[[1234]] m. , kariniam kampanijos prieš katarus etapui iš esmės pasibaigus, popiežius [[Grigalius IX]] įsteigė [[Viduramžių Inkvizicija|inkviziciją]] aktyviai kovai su eretiškais judėjimais, įskaitant katarus. Inkvizicija veikė pietuose Tulūzoje, Albyje, Karkasone ir kituose miestuose [[XIII a.|XIII]]–[[XIV a.]] Jai pavyko galutinai sunaikinti katarizmą, o rėmėjus nustumti į pogrindį.{{sfn|Sumption|1978|pp=230–232}} Bausmės katarams buvo labai įvairios. Dažniausiai jie buvo priversti nešioti geltonus kryžius ant drabužių kaip išorinės atgailos ženklą. Kiti vykdė privalomas piligrimines keliones, kuriose dažnai turėdavo kovoti su [[musulmonai]]s. Apsilankymas vietinėje bažnyčioje apsinuoginusiam kartą per mėnesį, kad būtų nuplaktas, taip pat buvo įprasta bausmė, įskaitant grįžusius piligrimus. Nenorintys atgailauti arba į katarizmą grįžusieji būdavo kalinami, iš jų konfiskuojamas turtas. Kategoriškai atsisakiusieji atgailos būdavo sudeginami gyvi.{{sfn|Costen|1997|p=173}}{{sfn|Tyerman|2006|pp=602–603}} Didžioji dauguma kaltinamųjų išvengė mirties ir atsipirko švelnesnėmis bausmėmis.{{sfn|Tyerman|2006|pp=602–603}}

[[Vaizdas:CatharCross.svg|156px|thumb|left|Geltonas kryžius, kurį turėjo dėvėti atgailaujantys buvusieji katarai.]]
[[Dominikonų ordinas|Dominikonų ordino]] broliai, pavadinti savo įkūrėjo [[šv. Dominykas|šventojo Dominyko]] vardu, keliaudavo į miestus ir kaimus, skelbdami Bažnyčios mokymą ir agituodami prieš ereziją. Kai kuriais atvejais jie dalyvavo katarų persekiojime.{{sfn|Strayer|1971|pp=146–147}}

1242–1243 m. Raimundas VII, sudaręs aljansą su [[Henrikas III Anglas|Anglijos karaliumi Henriku III]], pradėjo nesėkmingą maištą prieš Prancūziją.{{sfn|Tyerman|2006|pp=601–603}} 1242 m. gegužės mėn. [[Avinjonas-Loragė|Avinjone-Loragė]] buvo nužudyti du inkvizitoriai.{{sfn|Tyerman|2006|p=603}} Nuo 1243 m. gegužės iki 1244 m. kovo katarų tvirtovę [[Monsegiuras|Monsegiure]] apgulė Karkasono [[senešalas|senešalo]] ir Narbonos arkivyskupo Pjero Amielio kariuomenė.{{sfn|Sumption|1978|pp=238–40}} [[1244]] m. [[kovo 16]] d., keršijant už ankstesnį inkvizitorių nužudymą buvo įvykdytos didžiulės žudynės, per kurias pilies papėdėje prie ''prat dels cremats'' („sudegusiųjų laukas“) didžiuliame lauže buvo sudeginti daugiau nei 200 katarų perfektų.{{sfn|Sumption|1978|pp=238–240}} Tarp nužudytų – Bertranas Marti, ilgametis Tulūzos katarų vyskupas.{{sfn|Tyerman|2006|p=603}} Tačiau ir po to katarizmas visiškai neišnyko, likę jo šalininkai jį praktikavo paslapčia.{{sfn|Lock|2006|p=165}} Inkvizicija toliau ieškojo ir bandė bausti katarizmo išpažinėjus. Nors prie katarų prisijungė tik nedidelis skaičius iškilių vyrų, grupelė paprasto luomo pasekėjų išliko ir kurį laiką sėkmingai slapstėsi. Inkvizitoriai kartais katarams surasti naudodavo kankinimus,{{sfn|Strayer|1971|p=159}} bet vis tiek sugebėjo sugauti tik palyginti nedidelį jų skaičių.{{sfn|Strayer|1971|p=160}}

Raimundas mirė [[1249]] m., o po Alfonso mirties [[1271]] m. Tulūzos grafystė buvo prijungta prie [[Prancūzijos karalystė]]s.{{sfn|Tyerman|2006|p=601}} Inkviziciją ėmė finansuoti Prancūzijos karūna. Paskutiniame XIII a. dešimtmetyje karalius [[Pilypas IV Gražusis|Pilypas IV]], konfliktavęs su popiežiumi [[Bonifacas VIII|Bonifacu VIII]], apribojo finansavimą ir griežtai suvaržė Inkvizicijos veiklą. Tačiau 1303 m. apsilankęs Pietų Prancūzijoje, jis sunerimo dėl regiono, ypač Karkasono, gyventojų antimonarchinių nuotaikų ir nusprendė panaikinti inkvizicijai taikomus apribojimus.{{sfn|Strayer|1971|pp=159–163}}

Popiežius [[Klemensas V]] Inkviziciją reformavo ir padarė efektyvesne.{{sfn|Strayer|1971|p=162}} Dominikonas [[Bernaras Gi]], Tulūzos inkvizitorius 1308–1323 m.,<ref>{{cite web |url=https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2012/01/torturers-apprentice/308838/ |title=Torturer's Apprentice |last=Murphy |first=Cullen |date=2012 |work=[[The Atlantic]] |access-date=2017-09-26}}</ref>{{sfn|Strayer|1971|p=162}} parašė vadovą, kuriame aptarė nekatalikiškų sektų papročius ir metodus, kuriuos inkvizitoriai turi naudoti kovojant su erezija. Didelėje vadovo dalyje aprašomi žinomi katarų papročiai, juos supriešinant su katalikiškais.{{sfn|Gui|2006|pp=35–43}} Gi taip pat aprašė būdus, kurie turi būti naudojami apklausiant kaltinamuosius katarus.{{sfn|Gui|2006|pp=43–46}} Jis nusprendė, kad bet kurio asmens, kuris mirė nepripažinęs žinomos erezijos, palaikai bus atkasami ir sudeginami, o bet kurio asmens, kuris buvo eretikas, tačiau nėra aišku, ar prisipažino ar ne, kūnas bus atkastas, bet nesudegintas.{{sfn|Gui|2006|p=179}} Gi ėmusis iniciatyvos prasidėjo paskutinė katarizmo naikinimo fazė. Iki 1350 m. visi šio judėjimo likučiai buvo išnaikinti.{{sfn|Strayer|1971|p=162}}

== Palikimas ==

=== Įtaka ===
Anot mokslininko Edvardo Piterso, smurtas šio kryžiaus žygio metu neatitiko Inocento reformų ir planų, kurie akcentavo išpažintį, dvasininkų ir [[pasaulietis|pasauliečių]] reformą bei pastoracinius mokymus priešintis erezijai.{{sfn|Peters|1988|pp=50–51}} Piterso teigimu, smurtas kilęs dėl to, kad kryžiaus žygį kontroliavo minios, smulkūs žemvaldžiai ir vietiniai vyskupai, nepalaikę Inocento idėjų. Nevaldomas vietinių minių ir erezijų medžiotojų entuziazmas, pasaulietinių teismų smurtas ir žudynės kryžiaus žygio metu paskatino popiežiaus norą užtikrinti didesnę erezijos persekiojimo kontrolę. Šis noras paskatino organizuotų teisinių procedūrų, skirtų susidorojimu su eretikais, sukūrimą.{{sfn|Peters|1988|pp=52–58}}

Dėl kryžiaus žygio prieš albigiečius į penktąjį ir šeštąjį kryžiaus žygius buvo surinkta tik nedaug rekrūtų iš Prancūzijos. Strajerio teigimu, kryžiaus žygis prieš albigiečius padidino Prancūzijos monarchijos galią ir padarė popiežių nuo jos labiau priklausomą, kas galiausiai atvedė į [[Avinjono popiežius|Avinjono popiežystę]].

Daugybė dainų apie kryžiaus žygį prieš katarus išliko iš [[trubadūrai|trubadūrų]] poezijos, ypač tų, kurie taip pat buvo riteriai. Pavyzdžiui, trubadūras Remonas de Miravalis buvo parašęs dainą, kurioje maldavęs Petrą II atgauti savo pilį, kurią užgrobė Simonas, o trubadūrų Tomjė ir Palezi dainoje smerkiamas elgesys su Raimondu VI, šis raginamas priešintis.{{sfn|Paterson|Barbieri|Harvey|Radaelli|2018|pp=132–133}} Epinė poema ''Canso de la Crozada'' („Kryžiaus žygio daina“) buvo parašyta [[XIII a.]] pr. ir pasakoja kryžiaus žygį prieš albigiečius.{{sfn|Routledge|1995|pp=91–92}} Kryžiaus žygis ir jo tiesioginiai padariniai paskatino galutinį trubadūrų tradicijos nuosmukį. Daugelis Oksitanijos dvarų buvo trubadūrų globėjai, o jų sunaikinimas lėmė laipsnišką trubadūrų emigraciją iš Pietų Prancūzijos į karališkuosius rūmus Italijoje, Ispanijoje ir Vengrijoje.{{sfn|Aubrey|1997|pp=1–2}}{{sfn|Aubrey|2000|p=231}}{{sfn|Steel|2014|loc="Introduction"}}

=== Istorinis vertinimas ===
[[Vaizdas:Albigensian Crusade 01.jpg|thumb|upright=1.6|[[Popiežius Inocentas III]] ekskomunikuoja albigiečius (kairėje). Kryžiuočių vykdomos albigiečių žudynės (dešinėje).]]
[[Rafaelis Lemkinas]], XX a. pirmas pavartojęs terminą „ [[genocidas]]“,<ref>{{cite web |url=http://www.unhcr.org/cgi-bin/texis/vtx/search?page=search&docid=3b7255121c&query=genocide%20convention |title=Lemkin, Raphael |publisher=UN Refugee Agency |access-date=2017-07-30}}</ref> kryžiaus žygį prieš albigiečius pavadino „vienu akivaizdžiausių genocido atvejų [[religijos istorija|religijos istorijoje]]“.{{sfn|Lemkin|2012|p=71}} Markas Gregoris Pegas pridėjo: „Albigiečių kryžiaus žygis atvedė į Vakarus genocidą, susiejant dieviškąjį išgelbėjimą su [[masinės žudynės|masinėmis žudynėmis]], paverčiant skerdynes meilės poelgiu, kaip Jo auka ant kryžiaus“.{{sfn|Pegg|2008|p=188}} Robertas E. Lerneris su tokiu požiūriu nesutiko, teigdamas, kad Pegas albigiečių kryžiaus žygį priskyrė genocidui, nors jis „buvo paskelbtas prieš netikinčiuosius, ne prieš „gentį“ ar žmones, o tie, kurie prisijungė prie kryžiaus žygio, neketino sunaikinti pietinės Prancūzijos gyventojų.“{{sfn|Lerner|2010|p=92}}

Kurtas Jonasohnas ir Karin Solveig Bjornson kryžiaus žygį prieš katarus apibūdina kaip „pirmą ideologinį genocidą“. Kurtas Jonasohnas ir Frankas Čalkas ([[Monrealio genocido ir žmogaus teisių tyrimų institutas|Monrealio genocido ir žmogaus teisių tyrimų instituto]] įkūrėjai) yra įtraukę išsamų kryžiaus žygio prieš albigiečius atvejo tyrimą į savo genocido studijų vadovėlį ''The History and Sociology of Genocide: Analyzes and Case Studies''.{{sfn|Chalk|Jonassohn|1990|pp=114–138}}

== Kiti paraleliai vykę kryžiaus žygiai ==
Kryžiaus žygis prieš albigiečius sutapo su [[Penktasis kryžiaus žygis|penktuoju kryžiaus žygiu]], prasidėjusiu 1217 m. [[Šiaurės Europa|Šiaurės Europoje]] vokiečių ir danų buvo vykdomi kryžiaus žygiai prieš [[lyviai|lyvius]], [[latgaliai|latgalius]], [[sėliai|sėlius]] ir [[estai|estus]]. 1217 m. popiežiaus Honorijaus III bule paskatinti [[Kryžiaus žygiai į Prūsiją|kryžiaus žygiai prieš prūsus]]. [[1210]] m. pradėti rengti kryžiaus žygiai į [[kuršiai|kuršių]], nuo [[1219]] m. – [[žiemgaliai|žiemgalių]] žemes.

== Išnašos ==
{{išn|3}}

== Šaltiniai ==
* {{cite journal |last=Aubrey |first=Elizabeth |date=1997 |title=The Dialectic between Occitania and France in the Thirteenth Century |journal=[[Early Music History]] |volume=16 |issue= |pages=1–53 |doi=10.1017/S0261127900001686 |jstor=853799 |s2cid=193213329 }}
* {{cite book |last=Aubrey |first=Elizabeth |year=2000 |orig-year=1996 |title=The Music of the Troubadours |publisher=[[Indiana University Press]] |location=Bloomington |isbn=978-0-253-21389-1 }}
* {{cite book |last=Barber |first=Malcolm |date=2014 |orig-year=2000 |title=The Cathars: Christian Dualists in the Middle Ages |url=https://books.google.com/books?id=cnHXAwAAQBAJ&q=consolamentum |location=New York |publisher=Routledge |isbn=978-0-582-256613}}
* {{cite book |last=Broadbent |first=E. H. |date=1931 |title=The Pilgrim Church |location=London |publisher=Pickering & Inglis |isbn=0-7208-0677-1}}
* {{cite book |last1=Chalk |first1=Frank Robert |last2=Jonassohn |first2=Kurt |date=1990 |title=The History and Sociology of Genocide: Analyses and Case Studies |url=https://books.google.com/books?id=UgzAi1DD75wC&pg=PA114 |location=New Haven, Connecticut |publisher=Yale University Press |isbn=978-0-300-04446-1}}
* {{cite book |last=Costen |first=Michael D. |date=1997 |title=The Cathars and the Albigensian Crusade |url=https://books.google.com/books?id=tX7ZAAAAMAAJ |location=Manchester and New York |publisher=Manchester University Press |isbn=0-7190-4331-X}}
* {{cite book |last1=Cross |first1=Frank Leslie |last2=Livingstone |first2=Elizabeth A. |date=2005 |title=Oxford Dictionary of the Catholic Church |url=https://books.google.com/books?id=fUqcAQAAQBAJ&pg=PA303 |location=Oxford, UK |publisher=Oxford University Press |isbn=978-0-19-280290-3 }}
* {{cite encyclopedia |last1=Ellwood |first1= R.S. |last2= Alles |first2= G.D. |article= Waldensians |title= The Encyclopedia of World Religions |location= New York |publisher=Facts on File |date=2007 |isbn= 978-1-4381-1038-7 |url= https://books.google.com/books?id=1pGbdI4L0qsC&pg=PA471}}
* {{cite book |last=Falk |first=Avner |date=2010 |title=Franks and Saracens: Reality and Fantasy in the Crusades |url=https://books.google.com/books?id=tKSjW-j2G1YC&pg=PA169 |location=London|publisher=Karnac Books, Ltd. |isbn=978-1-85575-733-2}}
* {{cite EB1911 |wstitle=Bogomils |volume=4 |pages=119–120 |first=Moses |last=Gaster}}
* {{cite book |last=Graham-Leigh |first=Elaine |date=2005 |title=The Southern French Nobility and the Albigensian Crusade |url=https://books.google.com/books?id=eTEj0T6u7zUC |location=Suffolk, UK |publisher=Boydell & Brewer |isbn=1-84383-129-5}}
* {{cite book |last1=Jonassohn |first1=Kurt |last2=Björnson |first2=Karin Solveig |date=1998 |title=Genocide and Gross Human Rights Violations: In Comparative Perspective |url=https://books.google.com/books?id=jIxCUXI38zcC&pg=PA50 |location=Piscataway, New Jersey |publisher=Transaction Publishers |isbn=978-1-4128-2445-3}}
* {{cite book |last=Kay |first=Richard |date=2002 |title=The Council of Bourges, 1225: A Documentary History |location=Brookfield, VT |publisher=Ashgate Publishing Company}}
* {{cite book |last=Le Roy Ladurie |first=Emmanuel |editor-last=Bray |editor-first=Barbara |date=1978 |orig-year=1975 |title=Montaillou: Cathars and Catholics in a French village: 1294–1324 |location=London|publisher=Scolar Press |isbn=0859674037}}
* {{cite book |last=Lemkin|first=Raphael |editor-last=Jacobs |editor-first=Steven Leonard |date=2012 |title=Lemkin on Genocide |url=https://books.google.com/books?id=Z9pkney_zw8C&pg=PA71 |location=Lanham, Maryland |publisher=Rowman & Littlefield |isbn=978-0-7391-4526-5|author-link=Raphael Lemkin}}
* {{cite journal |last=Lerner |first=Robert E. |title=A Most Holy War: The Albigensian Crusade and the Battle for Christendom (review) |journal=Common Knowledge |year=2010|volume=16 |issue=2 |doi=10.1215/0961754X-2009-101|page=292}}
* {{cite book |last=Lock |first=Peter |date=2006 |title=The Routledge Companion to the Crusades |url=https://books.google.com/books?id=AkCKZ9Hs4-QC&pg=PA162 |location=New York|publisher=Routledge |isbn=0-415-24732-2}}
* {{cite book |last=Madden |first=Thomas F. |date=2005 |title=The New Concise History of the Crusades |url=https://books.google.com/books?id=fKYxKsgVpmMC |location=Lanham, MD |publisher=Rowman & Littlefield |isbn=978-07425-3822-1}}
* {{cite book |last=Marvin |first=Laurence W. |date=2008 |title=The Occitan War: A Military and Political History of the Albigensian Crusade, 1209–1218 |url=https://books.google.com/books?id=NlLPaBcCn2QC |location=Cambridge|publisher=Cambridge University Press |isbn=978-0521123655}}
* {{cite journal |last=Marvin |first=Laurence W. |title=A Most Holy War: The Albigensian Crusade and the Battle for Christendom (review). |url=https://archive.org/details/sim_catholic-historical-review_2009-10_95_4/page/801 |journal=[[The Catholic Historical Review]] |date=2009 |volume=95 |issue=4 |pages=801–802 |doi=10.1353/cat.0.0546 |s2cid=159618901}}
* {{cite book |last=Meyer |first=Paul |date=1879 |title=La Chanson de la Croisade Contre les Albigeois Commencée par Guillaume de Tudèle et Continuée par un Poète Anonyme Éditée et Traduite Pour la Societe de L'Histoire de France |url=https://archive.org/details/lachansondelacr02guil |publisher=Tome Second}}
* {{cite book |last=Moore |first=R. I. |date=2012 |title=The War on Heresy: Faith and Power in Medieval Europe |url=https://books.google.com/books?id=ZkV71UhrnVsC |location=New York|publisher=Belknap Press |isbn=978-06740-6582-6}}
* {{cite book |last=Mosheim |first=Johann Lorenz |editor-last=Murdock |editor-first=James |date=1867 |title=Mosheim's Institutes of Ecclesiastical History, Ancient and Modern |url=https://books.google.com/books?id=EIEPAAAAIAAJ&pg=PA385 |location=London |publisher=William Tegg}}
* {{cite book |last=Nicholson |first=Helen J. |date=2004 |title=The Crusades |url=https://books.google.com/books?id=xuHkATz7mZEC |location=Westport, Connecticut |publisher=Greenwood Press |isbn=087220619X}}
* {{cite book |last1=Paterson |first1=Linda |last2=Barbieri |first2=Luca |last3=Harvey |first3=Ruth |last4=Radaelli |first4=Anna |others=appendix by Marjolaine Raguin |year=2018 |title=Singing the Crusades: French and Occitan Lyric Responses to the Crusading Movements, 1137–1336 |publisher=Boydell & Brewer |location=Suffolk, UK |isbn=978-1-84384-482-2 |doi=10.2307/j.ctt22zmbj4}}
* {{cite book |last=Pegg |first=Mark Gregory |date=2008 |title=A Most Holy War: The Albigensian Crusade and the Battle for Christendom |url=https://books.google.com/books?id=QW3qklCoMesC |location=Oxford |publisher=Oxford University Press |isbn=978-019988371-4|author-link=Mark Gregory Pegg}}
* {{cite book |editor-last=Peters |editor-first=Edward |date=1980 |chapter=The Cathars |title=Heresy and Authority in Medieval Europe |url=https://books.google.com/books?id=U7iHTdZD2O8C |location=Philadelphia |publisher=University of Pennsylvania Press |isbn=978-08122-1103-0 |editor-link=Edward Peters (scholar)}}
* {{cite book |last=Peters |first=Edward |date=1988 |title=Inquisition | url=https://books.google.com/books?id=J9UNAQAAMAAJ |url-access=registration |location=New York & London |publisher=Free Press Collier Macmillan |isbn=978-00292-4980-2}}
* {{cite journal |last=Power |first=Daniel |date=1 October 2009 |title=Who Went on the Albigensian Crusade? |url=https://academic.oup.com/ehr/article/128/534/1047/436468/Who-Went-on-the-Albigensian-Crusade |journal=The English Historical Review |volume=128 |issue=534 |pages=1047–1085 |access-date=8 September 2017 |doi=10.1093/ehr/cet252|doi-access=free }}
* {{cite book |last=Murray |first=Alexander |date=1998 |title=Suicide in the Middle Ages: The Violent against Themselves |url=https://books.google.com/books?id=Zsw1jJx5t9YC |location=Oxford|publisher=Oxford University Press |isbn=978-01982-0539-5}}
* {{cite book |last=Oldenbourg |first=Zoe |date=1961 |title=Massacre at Montsegur: A History of the Albigensian Crusade |url=https://books.google.com/books?id=cZ4aAAAAIAAJ |location=New York|publisher=Pantheon Books |isbn=1-84212-428-5}}
* {{cite book |last=Robertson |first=John M. |date=1902 |title=A Short History of Christianity |url=https://archive.org/details/bub_gb_bAQ_AAAAIAAJ |location=London|publisher=Watts & Co.}}
* {{cite book |last=Routledge |first=Michael |editor-last=Riley-Smith |editor-first=Jonathan |year=1995 |title=The Oxford Illustrated History of The Crusades |chapter=Songs |pages=326–364 |publisher=Oxford University Press |location=Oxford, UK |isbn=978-0-19-285428-5 |url= https://archive.org/details/oxfordillustrate0000unse_q0x8/page/n5/mode/2up |url-access=registration }}
* {{cite book |first=J.C.L. Simonde de |last=Sismondi |year=1973 |orig-year=1826 |title=History of the Crusades Against the Albigenses in the Thirteenth Century |url=https://books.google.com/books?id=2XQ_AQAAMAAJ&pg=PA7 |location=New York |publisher=AMS Press}}
* {{cite encyclopedia |last1=Steel |first1=Matthew |year=2014 |encyclopedia=[[Oxford Bibliographies Online|Oxford Bibliographies]]: Medieval Studies |title=Troubadours and Trouvères |publisher=Oxford University Press|location=Oxford |doi=10.1093/OBO/9780195396584-0148 |url=https://www.oxfordbibliographies.com/view/document/obo-9780195396584/obo-9780195396584-0148.xml |url-access=subscription}} {{subscription required}}
* {{cite book |last=Strayer |first=Joseph R. |date=1971 |title=The Albigensian Crusades |url=https://books.google.com/books?id=lskGFVtySXsC |location=New York|publisher=The Dial Press |isbn=0-472-09476-9|author-link=Joseph Strayer}}
* {{Cite book |last=Sumption |first=Jonathan |date=1978 |title=The Albigensian Crusade |publisher=Faber |location=London |isbn=0-571-11064-9|url=https://archive.org/details/albigensiancrusa00jona}}
* {{cite book |last1=Tatz |first1=Colin Martin|last2=Higgins |first2=Winton |date=2016 |title=The Magnitude of Genocide |url=https://books.google.com/books?id=N1WaCwAAQBAJ&pg=PA214 |publisher=[[ABC-CLIO]] |isbn=978-1-4408-3161-4}}
* {{cite book |last=Taylor |first=Colin |title=Lauragais: Steeped in History, Soaked in Blood |url=https://books.google.com/books?id=qDRxDwAAQBAJ |date=2018 |location=Harborough, UK |publisher=Troubador Publishing  |isbn=978-1789015836 }}
* {{cite book |last=Tyerman |first=Christopher|date=2006 |title=God's War: A New History of the Crusades |url=https://books.google.com/books?id=ULDUopVCVPoC |location=Cambridge, MA |publisher=Harvard University Press |isbn=978-0674023871}}
* {{cite book |last=Velikonja |first=Mitja |date=2003 |translator=Rangichi Nginja |title=Religious Separation and Political Intolerance in Bosnia-Herzegovina |url=https://archive.org/details/religiousseparat0000veli |location=College Station |publisher=Texas A&M University Press |isbn=978-15854-4226-3}}
* {{cite book |editor1-first= Robert Lee |editor1-last=Wolff |editor2-first=Harry W. |editor2-last=Hazard |title=The Later Crusades, 1189–1311 |volume= II | edition= Second |chapter= Chap. VIII: The Albigensian Crusade |chapter-url=https://books.google.com/books?id=2dsycrclykIC&pg=PA277 |publisher=University of Wisconsin Press |date=1969 |isbn= 978-0-299-04844-0}}
* {{cite book |last=Gui |first=Bernard |editor-last=Shirley |editor-first=Janet |date=2006 |title=The Inquisitor's Guide: A Medieval Manual on Heretics |url=https://archive.org/details/inquisitorsguide0000bern |location=Welwyn Garden City, UK. |publisher=Raventhall Books |isbn=1905043090 |author-link=Bernaras Gi}}
* {{cite book |author=Gijomas Piuilorenietis|editor1-last=Sibly |editor1-first=W.A. |editor2-last=Sibly |editor2-first=M.D. |date=2003 |title=The Chronicle of William of Puylaurens: The Albigensian Crusade and its Aftermath |url=https://books.google.com/books?id=mIQTe2VaZQsC |location=Suffolk, UK |publisher=Boydell & Brewer |author-link=Gijomas Piuilorenietis|isbn=0-85115-925-7}}
* {{cite book |author=Petras Sernietis|author-link=Petras Sernietis|editor1-last=Sibly |editor1-first=W.A. |editor2-last=Sibly |editor2-first=M.D. |date=1998 |orig-year=1212–1218 |title=The History of the Albigensian Crusade: Peter of les Vaux-de-Cernay's Historia Albigensis |publisher=Boydell & Brewer |location=Suffolk, UK |isbn=0-85115-807-2}}
* {{cite book |author1=Viljamas Tudelietis|author2=Anonymous |translator-last=Shirley |translator-first=Janet |date=2004 |orig-year=1213 |title=The Song of the Cathar Wars: A History of the Albigensian Crusade |url=https://books.google.com/books?id=VTxBDgAAQBAJ |location=Burlington, VT |publisher=Ashgate Publishing Company |author1-link=Viljamas Tudelietis|isbn=978-1351881715}}

{{SavStr}}
[[Kategorija:Kryžiaus žygiai]]