Furo (jap. 風呂) arba ofuro (jap. お風呂) – pirties tipas, kilęs ir labiausiai paplitęs Japonijoje.

Japoniškas furo

Nuo kitų pirčių tipų jis skiriasi tuo, kad čia kaitinamasi ne karštu oru ar garais, o karštu vandeniu.[1]

Dažnai yra pasakojama, kad japonai furo tradicijų išmoko iš laukinių beždžionių, gyvenančių kalnuose. Sušalusios žiemą jos ieško natūralių šiltųjų vandens versmių, ir įlipusios į jas ilgai šildosi.

Tradiciškai namuose esanti furo būdavo didelė medinė statinė, į kurią prišildydavo vandens. Dabar jas pakeitė modernios automatiškai vandenį šildančios vonios.

Šiltųjų versmių pirtis onsen dažnai įrengiama po atviru dangumi

Skirtingai nei vakarietiškoje tradicijoje (ir tai dažnai tampa kultūrinių nesusipratimų priežastimi), tokia statinė ar vonia nenaudojama praustis, o tik šildytis. Todėl prieš lipant į furo kruopščiai prausiamasi po dušu, ir, tik jau esant švariam, lipama į karštą furo ir ten praleidžiama nemažai laiko. Dažnai procedūra kartojama keletą kartų.

Nusiprausti prieš lipant į furo būtina ir dėl to, kad tą patį vandenį naudoja visi šeimos nariai. Egzistuoja net ėjimo į furo eiliškumas: pirmieji eina garbingiausi žmonės (svečiai, senimas), o paskutinieji į furo lenda vaikai.

Vienas Japonijoje labiausiai paplitusių furo variantų yra onsen, viešos šiltų versmių pirtys kalnuose, kur į didelius baseinus leidžiamas žemės gelmėse įkaitęs vanduo, turintis daug mineralų, druskų, sieros. Onsen yra ne tik gydomoji, bet ir svarbi visuomeninio bendravimo priemonė. Paprastai onsen būna atskirai vyrams ir moterims, bet, retais atvejais, egzistuoja ir bendrųjų pirčių konjoku tradicija.

Šaltiniai

redaguoti
  1. „Furo“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.