Diskursas

Diskursas (pranc. discours 'kalba, kalbos tipas, tekstas') – prasmingas, rišlus, išplėstas minties apie kokį nors dalyką reiškimas. Kita reikšmė – vienos tematikos tekstų visuma, ilgas ir išsamus dalyko analizavimas arba aptarimas. Diskursas yra „į gyvenimą panardinta kalba“, todėl terminas „diskursas“, kitaip nei „tekstas“, netaikomas kalbant apie senovinius arba kitokius tekstus, kurie neturi tiesioginių sąsajų su gyvuoju gyvenimu.

Istorija

Diskurso teorija pradėta vystyti XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose ir ji susijusi su siekiu perkelti sintaksę už sakinio ribų, plėtoti kalbėjimo akto teorijas, į kalbą žvelgti kaip į socialinį veiksmą, domėtis kalbos vartojimu ir subjektyviuoju kalbos aspektu, taip pat su bendrąja tendencija integruoti humanitarinius tyrimus. Prancūzų kalbininkas E. Benvenistas vienas pirmųjų žodžiui „diskursas“ suteikė termino statusą.

Sritys

Plačiąja prasme diskursas aprėpia visas formalias ir neformalias, sakytines ir rašytines žmonių sąveikos formas, jis yra kalbos ir šnekos skirtingų tipų, tekstų, kasdienės praktikos formų atitikmuo. Siaurąja prasme jis apsiriboja epistemologiniais pokyčiais, kurie sietini su kalbiniu (diskursyviuoju) tradicinių pažinimo būdų perkonstravimu, reflektyviosiomis socialinių teorijų kryptimis.

Į diskursą įeina kalbos papildymas mimika, gestais, kurie atlieka tokias diskurso struktūros diktuojamas funkcijas: ritminę; referentinę (susiejančią žodžius su aptariamais objektais); semantinę (pavyzdžiui, tam tikras reikšmes lydintys mimika ir gestai); emocinę-vertinamąją; darančią poveikį pašnekovui funkciją (pavyzdžiui, skatinamieji arba įtikinamieji gestai). Diskursas nagrinėjamas drauge su kitomis gyvojo bendravimo formomis (reportažas, interviu, egzamino dialogas, instruktažas, trumpas pašnekesys, prisipažinimas ir t. t.).

Diskurso analizė – tarpdalykinė mokslo sritis, į kurią, be kalbotyros, įeina sociologija, psichologija, dirbtinis intelektas, etnografija, semiotikos krypties literatūrologija ir filosofija.

Koncepcijos

Sociologijoje diskursas suprantamas kaip socialumo sąlygotas žmonių bendravimo būdas ir jų socialinės tikrovės suvokimas. M. Fuko darbuose apie žinių bei galios „archeologiją“ ir „genealogiją“ išplėtojo požiūrį į diskursą kaip į tam tikrą bendrąją taisyklių sistemą, kaip gaminti žinias, ir ši sistema paaiškina tam tikrai visuomenei ir epochai būdingą žodinio bei nežodinio bendravimo sąveiką. „Archeologija“ telkiasi į empirinę išvystytų istorinių diskursų analizę, o „genealogija“ – į jų kritinę analizę, susijusią su galios ir mokslinių žinių santykio diskursuose problema. Sekdami J. Habermasu, vokiečių autoriai diskursą linkę suprasti kaip komunikavimo formą – viešą demokratinę procedūrą, leidžiančią pasiekti racionalų susitarimą, kad būtų pripažintas tam tikras bendras sprendimų ir socialinio elgesio formų pagrįstumas. Savo traktuotėje J. Habermasas akcentuoja racionalios argumentacijos ir viešų diskusijų demokratinės įtakos vaidmenį, nes mano, kad šiais laikais tarp laisvų ir lygių asmenų tokio tipo racionalus susitarimas yra vienintelė įmanoma moralinės santarvės forma.