Vikipedija

Borisas Pasternakas

Borisas Leonidovičius Pasternakas
Borisas Pasternakas
Gimė 1890 m. vasario 10 d.
Maskva, Rusijos imperija
Mirė 1960 m. gegužės 30 d. (70 metų)
Peredelkinas, Rusija
Tautybė žydas
Tėvas Leonidas Osipovičius Pasternak
Motina Rosa Isidorovna Kaufman
Veikla poetas, rašytojas, vertėjas
Alma mater Maskvos universitetas
Žymūs apdovanojimai

1958 m. Nobelio literatūros premija

Vikiteka Borisas Pasternakas
Parašas

Borisas Leonidovičius Pasternakas (rus. Бори́с Леони́дович Пастерна́к; 1890 m. sausio 29 d. (vasario 10 d.), Maskva, Rusijos imperija – 1960 m. gegužės 30 d., Peredelkinas, Rusija) – rusų poetas, rašytojas, vertėjas, vienas iš žinomiausių ir įtakingiausių XX amžiaus rusų poetų. Nobelio literatūros premijos laureatas (1958 m.).

Ankstyvieji gyvenimo metai ir studijos

redaguoti
 
Borisas ir Aleksandras Pasternakai vaikystėje (jų tėvo Leonido Pasternako piešinys)

Borisas Pasternakas gimė 1890 m. vasario 10 d. Maskvoje žydų menininkų šeimoje.[1] Jo tėvas Leonidas Pasternakas buvo postimpresionistų tapytojas, Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos,[2] Maskvos dailės, architektūros ir skulptūros mokyklos[1] profesorius (akademikas), motina Rozalija Kaufman Pasternak buvo pianistė, Odesos pramonininko Izidoriaus Kaufmano duktė. Iš Odesos Pasternakai į Maskvą atvyko 1889 m., t. y. prieš metus iki Boriso gimimo. Be vyrausiojo sūnaus Boriso Pasternakų šeimoje gimė sūnus Aleksandras (1893–1982 m.), dukterys Žozefina (1900–1993 m.) ir Lidija (1902–1989 m.).[3]

Leonido ir Rozalijos Pasternakų šeima bičiuliavosi su tokiais žinomais menininkais, kaip Isakas Levitanas, Michailas Nesterovas, Vasilijus Polenovas, Nikolajus Gė, Sergejus Ivanovas. Pasternakų namuose lankėsi muzikantai ir rašytojai, buvo rengiami nedideli muzikiniai pasirodymai, kuriuose dalyvavo Aleksandras Skriabinas ir Sergejus Rachmaninovas. 1900 m. antrą kartą apsilankęs Maskvoje Raineris Marija Rilkė susitiko su Pasternakų šeima. Būdamas 13 metų, paveiktas kompozitoriaus Aleksandro Skriabino, Borisas Pasternakas susidomėjo muzika, kurios mokėsi šešerius metus (išliko du sukurti jo preliudai ir sonata fortepijonui).[4]

1900 m. Pasternakas nesurinkęs reikiamo stojamųjų balų skaičiaus nebuvo priimtas į 5-ąją Maskvos gimnaziją (dabar – Maskvos 91-oji mokykla), tačiau direktoriaus įsakymu, kitais, 1901-aisiais metais jis iškart buvo perkeltas į antrą klasę. 1903 m. rugpjūčio 19 d. nukritęs nuo žirgo, Borisas susilaužė koją, dėl netinkamo gydymo, t. y. kaulų sustatymo, šlubavo visą gyvenimą. Dėl to būsimasis rašytojas buvo atleistas nuo karinės tarnybos.[5] Vėliau šį įvykį Pasternakas prisiminė eilėraštyje „Rugpjūtis“ (rus. „Август"), kaip sužadinusį jo kūrybines galias.

1908 m. Borisas Pasternakas, vadovaujamas pedagogų Julijaus Engelio ir Reinholdo Gliero, rengėsi laikyti baigiamuosius gimnazijos egzaminus, be to jis ruošėsi stoti į Maskvos konservatorijos kompozicijos skyrių.[6] Pasternakas vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu, gavęs visus aukščiausius dalykų įvertinimus.[4]

Baigęs gimnaziją Borisas Pasternakas 1908 metais įstojo vis dėl to ne į konservatoriją, o į Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą, po metų, t. y. 1909 m., patarus Aleksandrui Skriabinui, persivedė į Istorijos ir filologijos fakulteto Filosofijos skyrių.[4] 1912 m. vasarą B.Pasternakas studijavo filosofiją pas profesorių Hermaną Koheną Marburgo universitete, Vokietijoje. Profesorius H.Kohenas patarė Pasternakui tęsti filosofo karjerą Vokietijoje. Kaip tik tuo metu Borisas Pasternakas pasipiršo Idai Visockajai (stambaus arbatos prekeivio dukteriai), tačiau gavo neigiamą atsakymą. Vėliau rašytojas šį faktą aprašė eilėraštyje „Marburgas“ (rus. „Марбург") ir autobiografinėje apysakoje „Apsauginis raštas" (rus. „Охранная грамота“). 1912 m. Borisas Pasternakas kartu su tėvais ir seserimis aplankė Veneciją, kas atsispindėjo to meto jo eilėraščiuose. Taip pat pabuvojo Vokietijoje, kur susitiko su pussesere Olga Freidenberg, literato ir išradėjo Moisiejaus Freidenbergo dukterimi. Su ja Pasternaką siejo ilgametė draugystė.[4]

1912 m. Borisas Pasternakas baigė Maskvos universitetą, tačiau jis neatvyko atsiimti diplomo. Pasternako diplomas Nr. 20974 liko universiteto archyve.[5]

Pasternako gyvenimas ir kūryba 1920–1930 metais

redaguoti
 
Borisas Pasternakas su gimnazisto uniforma
 
Rusijos rašytojai ir poetai 1925 metais, stovi iš kairės į dešinę: Vladimiras Majakovskis, Osipas Brikas, Borisas Pasternakas, Sergejus Tretjakovas, Viktoras Šklovskis, Levas Grinkrugas, Osipas Beskinas, Vasilijus Neznamovas, sėdi: Elza Triolet, Lilja Brik, R. S. Kushner, Jevgenija Pasternak, Olga Tretjakova

Grįžęs iš Marburgo Borisas Pasternakas ėmė lankytis Maskvos literatūriniuose rateliuose ir klubuose. Jis dalyvavo leidyklos „Musaget“ (rus. „Мусагет“), propagavusios simbolizmą, literatūrinio ratelio susitikimuose, vėliau – Julijano Anisimovo ir Veros Stanevič literatūriniame – meniniame būrelyje, iš kurio išaugo post-simbolistų grupė „Lyrika“ (rus. „Лирика“). 1914 metais Pasternakas įstojo į futuristų draugiją „Centrifuga“ (rus. Центрифуга“), kuriai priklausė ir kiti buvę „Lyrikos“ nariai: Nikolajus Asejevas ir Sergejus Bobrovas. Tais pačiais metais rašytojas susipažino su Vladimiru Majakovskiu, kurio asmenybė ir kūryba jam padarė tam tikrą įtaką. Vėliau, 1920 metais, Pasternakas palaikė ryšius su Majakovskio grupe „ЛЕФ”, nors po Spalio revoliucijos jis užėmė neutralią poziciją, nepriklausydamas jokiems sambūriams.[1][4]

1913 m. Borisas Pasternakas publikavo pirmus eilėraščius grupės „Lyrika“ rinkinyje. Tų pačių metų pabaigoje (pagal kitus šaltinius 1914 m.[7]) jis išleido savo paties pirmąją knygą „Dvynys debesyse“ (rus. „Близнец в тучах“). Pats rašytojas šios knygos nelaikė sėkminga. 1928 m. pusė šios knygos perdirbtų eilėraščių atsidūrė rašytojo cikle „Pradžios metas“ (rus. „Начальная пора“).[8] 1916 m. buvo publikuota B.Pasternako eilėraščių knyga „Virš barjerų“ (rus. „Поверх барьеров“), kurioje rašytojas pats save pavadino futuristu. 1916 m. žiemą ir pavasarį Borisas Pasternakas praleido Urale, „Всеволодо-Вильва” kaime, netoli Aleksandrovsko miesto. Kaime jis dirbo žinomo Rusijos chemiko Boriso Zbarskio, kuris vadovavo chemijos fabrikams, kontoroje. Tais pačiais metais rašytojas apsilankė prie Kamos upės įsikūrusioje chemijos gamykloje. Šių išvykų potyriai vėliau atsispindėjo garsiausiame jo romane „Daktaras Živaga“ (rus. „Доктор Живаго").

Pilietinio karo metu Rusijoje (1918–1920 m.) Borisas Pasternakas išbuvo Maskvoje, nebandė pabėgti į užsienį ar į baltagvardiečių valdomus pietus, kaip tuomet darė nemažai kitų rusų rašytojų. Be jokios abejonės, kaip ir jo romano herojus Jurijus Živaga, jis susižavėjo 1917 m. revoliucija, kai valdžią užgrobė bolševikai. Asmeninį susižavėjimą rašytojui sukėlė ir Vladimiras Leninas, kurį Pasternakas matė 9-ajame sovietų kongrese 1921 m. Tačiau netrukus Pasternakui ėmė kelti abejones sovietinio režimo reikalavimai bei jų valdymo stilius. Baisus maisto ir degalų trūkumas, raudonasis teroras tais metais padarė gyvenimą nesaugų, ypač „buržuazinei“ inteligentijai. Pasternakui iš užsienio parašytame laiške Marina Cvetajeva priminė, kaip ji 1919 metais susidūrė su juo gatvėje, kai jis ketino parduoti keletą vertingų knygų iš savo bibliotekos, norėdamas nusipirkti duonos. Pasternakas toliau rašė kūrinius ir vertė knygas, tačiau maždaug po 1918 m. vidurio jų paskelbti tapo beveik neįmanoma. Vienintelis būdas garsinti kūrybą buvo jos skaitymai keliose literatūrinėse kavinėse arba išplatinimas rankraščio pavidalu. Būtent tokiu būdu Boriso Pasternako kūrinys „Mano sesuo – gyvenimas“ pirmiausia tapo prieinama platesnei auditorijai.[9]

 
Borisas Pasternakas (paveikslo autorius jo tėvas Leonidas Pasternakas)

Pasternako tėvai ir jo seserys po 1917 m. revoliucijos, 1921 m. paliko sovietinę Rusiją ir apsigyveno Vokietijoje, Berlyne. Šiame mieste Leonidui Pasternakui, sušlubavus jo sveikatai dar būnant Rusijoje, buvo atlikta operacija, po ko šeima nusprendė nebegrįžti į tėvynę (į valdžią atėjus nacistams, Pasternakų šeima 1938 m. persikėlė gyventi į Londoną, vėliau į Oksfordą). Broliai Aleksandras ir Borisas liko Rusijoje, Aleksandras vėliau tapo architektu. Likęs Rusijoje Borisas aktyviai susirašinėjo su emigravusiais šeimos nariais. Taip pat jis vedė korespondenciją ir su kitais rusų emigrantais, tarp jų minėta poete Marina Cvetajeva. Nuo 1926 m. Borisas Pasternakas susirašinėjo ir su Rilke.[9]

1922 m. Borisas Pasternakas susituokė su dailininke Jevgenija Lurie (1898–1965 m.), su kuria praleido antrąją metų pusę ir visą 1922–1923 m. žiemą lankydamas savo tėvus Berlyne.[10] Tais pačiais 1922 m. buvo išleista jau minėta poeto knyga „Sesuo mano – gyvenimas“ (rus. „Сестра моя – жизнь“, kurios dauguma eilėraščių buvo parašyti dar 1917 m. vasarą. 1923 m. rugsėjo 23 d. Pasternakų šeimoje gimė sūnus Eugenijus (literatūrologas, mirė 2012 m.). Tais pačiais metais Borisas Pasternakas išleido rinkinį „Temos ir variacijos“ (rus. „Темы и вариации“). Daugelis kritikų šias dvi rašytojo knygas, kurios yra spontaniškiausios, sunkiausiai suprantamos iš visos jo kūrybos, laiko pačiomis žymiausiomis.[7] Taip pat tuo laikotarpiu rašytojas parašė ciklą „Aukštumų liga“ (rus. „Высокая болезнь“), poemas „Tūkstantis devyni šimtai penktieji metai“ (rus. „Девятьсот пятый год“), kurioje apdainavo revoliuciją, ir „Leitenantas Šmitas“ (rus. „Лейтенант Шмидт“). Tai, jog Pasternakas 1926 m. vis dar palaikė revoliucionierius komunistus, rodo jo eilėraštis „Reisner atminimui“, kurį jis parašė sukrėstas priešlaikinės bolševikų lyderės Larisos Reisner mirties nuo šiltinės.[11] 1927 m. artimiausi Pasternako draugai Vladimiras Majakovskis ir Nikolajus Asejevas pasisakė už visišką meno subordinavimą Sovietų Sąjungos komunistų partijos poreikiams. Laiške seseriai Žozefinai Pasternakas rašė apie savo ketinimus „nutraukti santykius“ su abejais. Nors jis pareiškė, kad tai bus labai skaudu, kartu rašė, kad to išvengti neįmanoma.[12] 1925 m. buvo išleista Pasternako apysaka „Liuvers vaikystė" (rus. „Детство Люверс"), kurioje jautėsi Marselio Prusto įtaka.[7]

Maždaug nuo 1928 m. Pasternakas ėmė pertvarkyti savo kūrybinį stilių, jog jis būtų suprantamesnis plačiajai visuomenei, be to ėmė kurti prozą, epinius kūrinius. Buvo išleistas jo epinis kūrinys „Spektorskis“ (rus. „Спекторский“) (1931 m.). 1932 m. Pasternakas išleido eilių rinkinį „Antrasis gimimas" (rus. „Второе рождение”), vėliau – „Ankstyvuos traukiniuos" (rus. „На ранних поездах”) ir „Žemės platumos" (rus. „Земной простор”). Iki 1930 m. rašytojas baigė autobiografinius užrašus „Apsauginis raštas“ (rus. „Охранная грамота“), kuriuose buvo išdėstytas jo požiūris į meną ir kūrybą.[9]

1929 m. pabaigoje – 1930 metais rašytojas aktyviai dalyvavo sovietų valstybės rašytojų sąjungos veikloje. 1934 m. Pasternakas skaitė pranešimą pirmajame rašytojų suvažiavime, kuriame socialistų veikėjas, revoliucionierius Nikolajus Bucharinas paragino oficialiai pavadinti Pasternaką geriausiu Sovietų Sąjungos poetu.[13] Nuo 1933 m. iki 1936 m. kasmet buvo publikuojami Boriso Pasternako poezijos rinkiniai.

Pasternako gyvenimas ir kūryba 1930–1945 metais

redaguoti
 
Namas, kuriame gyveno Borisas Pasternakas Peredelkine iki pat savo mirties
 
Borisas Pasternakas 1959 metais

Susipažinęs su Zinaida Neuhaus (1897–1966 m.), pianisto Henriko Neuhauso žmona, 1931 m. kartu su ja Pasternakas išvyko į Sakartvelą. Nutraukęs pirmąją santuoką, 1932 m. Pasternakas vedė Zinaidą. Tais pačiais metais buvo išleista jo knyga „Antrasis gimimas“ (rus. „Второе рождение”). 1938 m. sausio 1 d. Pasternakas su antrąja žmona susilaukė sūnaus Leonido (būsimasis fizikas, mirė 1976 m.). Taip pat šeimoje jie augino ir du vaikus iš pirmosios Zinaidos santuokos, tarp jų ir pianistą Stanislovą Neuhaus.

1934 m. balandžio mėn. Osipas Mandelštamas perskaitė Pasternakui savo satyrinę poemą „Stalino epigrama“, kurioje buvo aprašytas tvyrojęs tuo metu baimės klimatas sovietų valstybėje. Išklausęs Pasternakas pasakė Mandelstamui: „Aš to negirdėjau, Jūs man to neskaitėte, nes, žinote, dabar vyksta labai keisti ir baisūs dalykai: jie pradėjo rinkti žmones. Aš bijau, kad sienos turi ausis, galbūt net šie bulvaro suolai gali klausytis ir pasakoti. Taigi įsitikinkime, kad nieko negirdėjau.“ 1934 m. gegužės 14 d. naktį Mandelštamas buvo areštuotas savo namuose pagal NKVD vado Genricho Jagodos pasirašytą orderį. Sujaudintas Pasternakas nedelsdamas nuėjo į laikraščio „Известия“ biurą ir maldavo Nikolajaus Bucharino užtarti Mandelštamą.[9]

1935 m. Borisas Pasternakas dalyvavo Paryžiuje vykusiame tarptautiniame rašytojų kongrese, skirtame taikai. Tai buvo paskutinė jo kelionė į užsienį. Baltarusių rašytojas Jakubas Kolasas savo prisiminimuose vėliau minėjo apie Pasternako skundus dėl nervų ir nemigos.[14] 1935 m. B.Pasternakas užstojo Anos Achmatovos vyrą ir sūnų, kurie buvo paleisti iš kalėjimo po Boriso Pasternako ir Anos Achmatovos parašytų laiškų Stalinui. 1935 m. gruodžio mėn. Pasternakas išsiuntė Stalinui savo išleistą eilėraščių knygą „Gruzijos lyrika“ (rus. „Грузинские лирики“), laiške padėkodamas už „nuostabų žaibišką Achmatovos giminaičių paleidimą“.[5]

Nuo 1936 m. vidurio valdžios požiūris į rašytoją ėmė keistis – jis buvo apkaltintas ne tik kaip atsisiejęs nuo gyvenimo, bet ir „turintis laikmečio neatitinkančią pasaulėžiūrą“, kurią buvo būtina ideologiškai pertvarkyti. Tai atvedė prie pirmojo ilgo Pasternako ir oficialios literatūros susvetimėjimo laikotarpio. Pasternakas nutolo nuo politiškai angažuotų grupių ir nuo to laiko balansavo ties tremties riba. Mažėjant susidomėjimui sovietų valdžia, Pasternako eilėraščiai įgavo asmeniškesnį ir tragiškesnį atspalvį.[15]

1936 m. Borisas Pasternakas apsigyveno Peredelkino kaime, kuriame su pertraukomis gyveno iki gyvenimo pabaigos.[16]

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje rašytojas kūrė prozą ir vertė užsienio literatūrą. Vertimai tapo pagrindiniu jo pajamų šaltiniu. Tuo laikotarpiu Pasternakas išvertė Šekspyro tragedijas (įskaitant „Hamletą“),[17] Getės „Faustą“, Šilerio „Marija Stuart“. Pasternakas suprato, kad kūrinių vertimais jis išgelbėjo artimuosius nuo pinigų trūkumo ir save nuo priekaištų „būti atribotam nuo gyvenimo“, tačiau gyvenimo pabaigoje jis karčiai pareiškė, jog: „… Aš pusę savo gyvenimo paaukojau vertimams – patį vaisingiausią laiką“.[18]

1942–1943 m. Borisas Pasternakas praleido evakuacijoje Čistopolyje. Jis finansiškai padėjo daugeliui žmonių, įskaitant represuotą Marinos Cvetajevos dukterį – Ariadną Efron. 1943 m. Pasternakui buvo suteiktas leidimas aplankyti kareivius fronte. Kelionę rašytojas puikiai atlaikė, nepaisant sunkumų (dėl senos traumos negalavo koja). Pasternakas skaitė savo poeziją ir daug kalbėjosi su sužeistais kariais.[9] 1943 m. buvo išleista Boriso Pasternako eilėraščių knyga „Ankstyvaisiais traukiniais“ (rus. „На ранних поездах“), į kurią pateko keturi ciklai ikikarinių ir karo laikotarpio eilėraščių.[9]

Romanas „Daktaras Živaga“

redaguoti
 
Titulinis knygos „Daktaras živaga“, išleistos „Feltrinelli" leidykloje, Italijoje, lapas
 
Borisas Pasternakas 1958 metais

Romanas „Daktaras Živaga“ buvo sukurtas per dešimt metų, nuo 1945 iki 1955 m. Pasak paties rašytojo, romanas plačiai iliustruoja Rusijos inteligentijos gyvenimą dramatišku revoliucijos laikotarpiu. Romanas persmelktas poetika, lydimas pagrindinio veikėjo – Jurijaus Andrejevičiaus Živagos – eilėraščių. Rašydamas romaną Pasternakas ne kartą pakeitė pavadinimą.[19]

Romanas, paliečiantis žmogaus egzistencijos – gyvybės ir mirties, istorijos, krikščionybės klausimus, buvo neigiamai įvertintas sovietinės valdžios ir oficialios sovietinės literatūrinės aplinkos buvo atmestas.[19] Rusų rašytojas Emanuelis Kazakevičius, perskaitęs romaną, pasakė: „Pasirodo, sprendžiant iš romano, Spalio revoliucija yra nesusipratimas ir geriau to reikėjo nedaryti“. Literatūrinio-meninio žurnalo „Но́вый мир“ vyriausiasis redaktorius Konstantinas Simonovas sureagavo atsisakydamas spausdinti kūrinį: „Mes neturime duoti tribūnos Pasternakui!“[19] Autorius, kaip ir jo pagrindinis veikėjas Jurijus Živaga, labiau rūpinosi atskirų veikėjų gerove nei visuomenės „pažanga“. Cenzoriai kai kurias ištraukas taip pat laikė antisovietinėmis, ypač romano kritiką Stalinizmui, kolektyvizacijai, „Didžiajam valymui" ir „Gulagui“.[19]

1956 m. kovo mėn. Italijos komunistų partija pasiuntė žurnalistą Sergio D’Angelo dirbti į Sovietų Sąjungą. Žurnalisto statusas ir narystė Italijos komunistų partijoje jam leido susipažinti su įvairiu kultūriniu gyvenimu Maskvoje. Milano leidėjas, komunistas Giangiacomo Feltrinelli, davė jam užsakymą ieškoti naujų sovietinės literatūros kūrinių, kurie būtų patrauklūs Vakarų pasaulio auditorijai. Sužinojęs apie rankraščio „Daktaras Živaga“ egzistavimą, D’Angelo nedelsdamas nuvyko į Peredelkino kaimą ir pasiūlė Pasternakui pateikti knygą Giangiacomo Feltrinelli leidybinei kompanijai. Iš pradžių Pasternakas apstulbo. Po to jis atnešė rankraštį iš savo darbo kambario ir juokdamasis pasakė D’Angelo: „Kviečiu Jus stebėti, kaip aš susiduriu su šaudymo būriu“.[20]

Pasak Lazaro Fleišmano, Pasternakas žinojo, kad jis rizikuoja. Nė vienas sovietų autorius nebandė bendrauti su Vakarų leidėjais nuo 1920-ųjų, kuomet dėl tokio bendradarbiavimo Sovietų valstybė buvo paskelbusi karą rusų rašytojams Borisui Pilniakui ir Jevgenijui Zamiatinui. Tačiau Pasternakas manė, kad Feltrinelli priklausomybė komunistams ne tik garantuos knygos išspausdinimą, bet netgi galės priversti Sovietų valdžią išleisti romaną Rusijoje.[20] Tuo tarpu Olga Ivinskaja, taip pat ir Zinaida Pasternak pasibaisėjo rašytojo ketinimu pateikti knygą Vakarų leidyklai. Tačiau Pasternakas atsisakė apsigalvoti ir pranešė Feltrinelli atstovui, kad jis pasirengęs, jog jo knyga būtų publikuota Feltrinelli leidykloje.[20]

1957 m. Feltrinelli paskelbė, kad romaną išleis jo leidybinė įmonė. Nepaisant pakartotinių apsilankiusių sovietų emisarų reikalavimų, Feltrinelli atsisakė atšaukti ar atidėlioti romano leidybą. Pasak Ivinskajos, „jis netikėjo, kad mes kada nors čia išspausdinsime rankraštį, ir manė, kad neturi teisės sulaikyti pasaulio šedevro – tai būtų dar didesnis nusikaltimas.“[9]

1957 m. lapkričio mėn. Boriso Pasternako romanas „Daktaras živaga“ buvo išleistas Italijoje ir sukėlė sensaciją visame nekomunistiniame pasaulyje. Knygos populiarumui padėjo sovietų kampanija prieš romaną.[20] Pirmąjį knygos „Daktaras Živaga“ vertimą į anglų kalbą skubiai parengė Maksas Hayvardas ir Manya Harari. Romanas anglų kalba buvo išleistas 1958 m. rugpjūčio mėn. 1958 ir 1959 metais romanas 26 savaites išsilaikė „The New York Times“ bestselerių sąrašo viršuje. Ivinskajos dukra Irina darė romano kopijas. Nors nė vienas sovietų kritikas nebuvo skaitęs uždrausto Pasternako romano, rusų valstybinėje spaudoje „Daktaras Živaga“ buvo pasmerktas. Rusijoje prigijo humoristinis posakis: „Aš neskaitau Pasternako, bet aš jį smerkiu“.[9] Laiške, parašytame seseriai Žozefinai, Pasternakas prisiminė savo draugės Jekaterinos Krašenikovos žodžius, kuri skaitė „Daktarą Živagą“. Ji buvo pasakiusi: "Nepamiršk savęs, kad patikėtum, jog būtent tu parašei šią knygą. Ją sukūrė Rusijos žmonės ir jų kančios. Ačiū Dievui, kad išreiškei tai savo rašikliu“.[20]

Sovietų turistams 1958 m. romanas buvo platinamas Pasaulinėje parodoje Briuselyje ir 1959 m. Vienos jaunimo ir studentų festivalyje.[21]

Nobelio premija ir Pasternako pasmerkimas Sovietų Sąjungoje

redaguoti
 
1958 m. animacinio filmo antraštė „Aš laimėjau Nobelio literatūros premiją. Koks buvo jūsų nusikaltimas?“ Jame komentuojamas sovietų valdžios elgesys su Nobelio premijos laureatu Borisu Pasternaku, kuris buvo priverstas atsisakyti premijos. (Šis animacinis filmas 1959 m. laimėjo Pulicerio premiją)

Kasmet, 1946–1950 m., taip pat 1957 m. Pasternakas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai.[22] 1958 metais jo kandidatūrą pasiūlė prieš tai buvusių metų laureatas Albert Camus. 1958 m. spalio 23 d. Borisas Pasternakas tapo antruoju rašytoju iš Rusijos (po Ivano Bunino), gavusiu šį apdovanojimą.

Tą dieną, kai buvo įteikta premija (1958 m. spalio 23 d.), sovietų politinio biuro nario Michailo Suslovo iniciatyva TSKP CK Politbiuras priėmė rezoliuciją „Dėl šmeižikiško Boriso Pasternako romano“,[23] kurioje Nobelio komiteto sprendimas buvo pripažintas dar vienu bandymu įsitraukti į Šaltąjį karą.[24] 1958 m. spalio 25 d. Borisas Pasternakas nusiuntė Švedijos akademijai telegramą: „Be galo dėkingas, paliestas, išdidus, nustebęs, priblokštas“.[9] Tą pačią dieną Maskvos literatūros institutas pareikalavo, kad visi jo studentai pasirašytų peticiją, kurioje būtų pasmerktas Borisas Pasternakas ir jo romanas. Be to, jiems buvo įsakyta prisijungti prie „spontaniškos“ demonstracijos, reikalaujančios Pasternako tremties iš Sovietų Sąjungos.[9] 1958 m. spalio 26 d. žurnale „Литературная газета“ buvo parašytas Davido Zaslavskio straipsnis „Reakcinės propagandos šurmulys dėl literatūrinės piktžolės“.[9]

Apdovanojimas prizu paskatino Boriso Pasternako persekiojimą sovietų spaudoje, jo pašalinimą iš SSRS rašytojų sąjungos, įžeidinėjimus sovietinių laikraščių puslapiuose, „darbiečių“ susirinkimuose. SSRS rašytojų sąjungos Maskvos organizacija pareikalavo pašalinti Borisą Pasternaką iš Sovietų Sąjungos ir atimti iš jo SSRS pilietybę. Tarp rašytojų, reikalavusių deportuoti, buvo Levas Ošaninas, Aleksandras Bezimenckis, Borisas Sluckis, Sergejus Baruzdinas, Borisas Polevojus ir daugelis kitų.[9]

1958 m. spalio 27 d. SSRS rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo, RSFSR rašytojų sąjungos organizacinio komiteto biuro ir RSFSR rašytojų sąjungos Maskvos skyriaus valdybos bendro posėdžio sprendimu Borisas Pasternakas buvo vienbalsiai pašalintas iš SSRS rašytojų sąjungos. Sprendimas buvo patvirtintas spalio 28 dieną Maskvos žurnalistų susitikime ir spalio 31 dieną visuotiniame rašytojų susirinkime Maskvoje, kuriam pirmininkavo Sergejus Smirnovas.[25] Keli rašytojai nepasirodė posėdyje dėl ligos, dėl išvykimo ar nenurodydami priežasčių (įskaitant Aleksandrą Tvardovskį, Michailą Šolochovą, Venjaminą Kaveriną, Borisą Lavrieniovą, Samuelį Maršaką, Ilją Erenburgą, Leonidą Leonovą).[26] Visoje šalyje vyko respublikinių, regioninių rašytojų organizacijų susirinkimai, kuriuose rašytojai pasmerkė Borisą Pasternaką už klastingą elgesį, dėl kurio jis atsidūrė už sovietinės literatūros ir sovietinės visuomenės ribų.

Borisui Pasternakui buvo pranešta, kad jei jis važiuos į Stokholmą atsiimti Nobelio premijos, jam nebus leista grįžti į Sovietų Sąjungą. Dėl to Pasternakas nusiuntė telegramą Nobelio komitetui atsisakydamas apdovanojimo. Švedijos akademija paskelbė, jog šis atsisakymas nekeičia apdovanojimo galiojimo, jis lieka akademijoje ir apgailestavo, jog rašytojas jo negali atsiimti. Pasak sūnaus Jevgenijaus Pasternako: „Tą vakarą pamatęs negalėjau atpažinti savo tėvo. Blyškus, negyvas veidas, pavargusios skausmingos akys ir kalbantis tik apie tą patį: „Dabar viskas nėra nesvarbu, aš atsisakiau prizo“.[27] [28]

Džavaharlalis Nehru ir Albertas Camu surašė peticiją dėl naujojo Nobelio premijos laureato Pasternako Nikitai Chruščiovui, bet viskas buvo veltui.[29]

Dėl Vakaruose paskelbto eilėraščio „Nobelio premija“ (rus. „Нобелевская премия”) Borisas Pasternakas 1959 m. vasario mėn. buvo iškviestas pas Sovietų Sąjungos generalinį prokurorą, kur jam buvo grasinama pareikšti kaltinimus pagal SSRS 1958 m. gruodžio 25 d. įstatymo „Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinius nusikaltimus“ (rus. „Об уголовной ответственности за государственные преступления“) 1 straipsnį „Tėvynės išdavimas“.[30]

Paskutinieji gyvenimo metai

redaguoti

1946 m. Pasternakas susipažino su rašytoja, redaktore Olga Ivinskaja (1912–1995 m.), kuri tapo jo „mūza“. Rašytojas paskyrė šiai moteriai daug eilėraščių. Jų santykiai tęsėsi iki pat rašytojo mirties.[9]

Po romano „Daktaras Živaga“ Borisas Pasternakas poezijoje nagrinėjo visuotinius meilės, nemirtingumo ir susitaikymo su Dievu klausimus. Rašytojas toliau užsiėmė vertimais. Borisas Pasternakas mirė nuo plaučių vėžio Peredelkino kaime netoli Maskvos 1960 m. gegužės 30 d., būdamas 71 metų. Pranešimas apie jo mirtį buvo paskelbtas „Литературная газета“ (birželio 2 d. numeris), „Литература и жизнь“ laikraštyje (birželio 1 d.) [78], taip pat laikraštyje „Вече́рняя Москва́“. Rašytojo laidotuvėse dalyvavo daug žmonių, nepaisant KGB. Borisas Pasternakas palaidotas 1960 m. birželio 2 d. Peredelkino kapinėse.[9]

Atminimo išsaugojimas

redaguoti

1986 m. Peredelkino kaime name, kuriame paskutinius gyvenimo metus praleido Borisas Pasternakas, buvo įsteigtas pirmasis muziejus rašytojui.[31] 1990 m. rašytojo 100-osioms gimimo metinėms, Boriso Pasternako memorialinis muziejus atvėrė duris Čistopolyje, name, kuriame poetas gyveno 1941–1943 metais. 2008 m. Pasternako muziejus atidarytas Vsevolodo-Vilvos kaime (Permės kraštas), kuriame rašytojas dirbo kelerius metus.[32] 2009 m. Permėje atidengtas pirmasis paminklas Borisui Pasternakui.[33]

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Christopher J. Barnes. Boris Leonidovich Pasternak (2004). Boris Pasternak: A Literary Biography. Cambridge University Press, ISBN 978-0-521-52073-7.
  2. ↑ Биографический альманах. М.; СПб., 1993. – № 3.
  3. ↑ Каган Ю. М. Об «Апеллесовой черте» Бориса Пастернака. Литературное обозрение, № 4. С. 43–50.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Boriso Pasternako biografija svetainėje „www.culture.ru“ [1]
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Быков Д. Л. Борис Пастернак. – М.: Молодая гвардия, 2008, ISBN 523503113X.
  6. ↑ Е. Пастернак. Борис Пастернак. Материалы для биографии – М.:Сов. писатель, 1989.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 Henrikas Radauskas. Mirė Borisas Pasternakas. Aidai.eu. [2]
  8. ↑ Померанцева Г. Е. На путях и перепутьях (о Сергее Николаевиче Дурылине) // Дурылин С. Н. В своём углу – М.: Молодая гвардия, 2006, ISBN 5-235-02754-X.
  9. ↑ 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 9,10 9,11 9,12 9,13 Ivinskaya, Olga (1978). A Captive of Time: My Years with Pasternak. Doubleday. ISBN 978-0-00-635336-2.
  10. ↑ Томас Урбан. Русские писатели в Берлине в 20-е годы ХХ века. – Санкт-Петербург, 2014.
  11. ↑ Boris Pasternak (1926). „In Memory of Reissner". [3]
  12. ↑ Slater, Maya, ed. (2010). Boris Pasternak: Family Correspondence 1921–1960. Hoover Press. ISBN 978-0-8179-1025-9.
  13. ↑ Борис Пастернак. Биография – М.: Цитадель, 1997.
  14. ↑ Колас Я. Збор твораў у чатырнаццаці тамах. – Том 11. Публіцыстычныя і крытычныя артыкулы 1917–1946 гг.. – Минск: Маст. літ, 1976.
  15. ↑ Boriso Pasternako biografija svetainėje „Šaltiniai.info“. [4]
  16. ↑ Фейнберг М. Комментарии в кн. Б. Пастернак, З. Пастернак „Второе рождение". М.: Дом-музей Бориса Пастернака, 2010.
  17. ↑ Курбатов В. Я. Подорожник. – Иркутск: Издатель Сапронов, 2006.
  18. ↑ Существованья ткань сквозная. Б. Пастернак. Переписка с Евгенией Пастернак – М.: НЛО, 1998.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 Doctor Zhivago: Letter to Boris Pasternak from the Editors of Novyi Mir. Daedalus, Vol. 89, No. 3, The Russian Intelligentsia (Summer, 1960).
  20. ↑ 20,0 20,1 20,2 20,3 20,4 Fleishman, Lazar (1990). Boris Pasternak: The Poet and His Politics. Harvard University Press. ISBN 978-0-674-07905-2.
  21. ↑ The CIA and 'Doctor Zhivago': Explore the cache of documents //„The Washington Post”, April 6, 2014, p. A1.
  22. ↑ Nobelio fondo archyvas. Borisas Pasternakas. [5]
  23. ↑ Постановление Президиума ЦК КПСС «О клеветническом романе Б. Пастернака», 23 октября 1958 года, Опубликовано с предисловием редколлегии „Нового мира“ в „Литературной газете“ (25 октября) и „Новом мире“ (№ 11 за 1958 г.).
  24. ↑ Золотоносов М. Ленинградская двухдневка ненависти: „Братья Ершовы” против „Доктора Живаго”. – НЛО, 2013, № 120.
  25. ↑ АНТОЛОГИЯ САМИЗДАТА: Стенограмма общемосковского собрания писателей. 31 октября 1958 г. antology.igrunov.ru.
  26. ↑ Записка Отдела культуры ЦК КПСС об исключении Пастернака из Союза писателей. [6]
  27. ↑ Документы по теме „Борис Пастернак и власть“ // Альманах Россия XX век. Международный фонд „Демократия” (Фонд А. Н. Яковлева). (Афиани В. Ю. Вступительная статья. alexanderyakovlev.org.
  28. ↑ Horst Frenz, ed. (1969). Literature 1901–1967. Nobel Lectures. Amsterdam: Elsevier. (Via „Nobel Prize in Literature 1958 – Announcement“. Nobel Foundation.
  29. ↑ Пастернак Е. Б. Хроника прошедших лет// Знамя. – 2008. – № 12. – ISSN 0130-1616.
  30. ↑ Записка генерального прокурора СССР Р. А. Руденко о допросе Б. Л. Пастернака. [7]
  31. ↑ Фейнберг М. Комментарии в кн. Б. Пастернак, З. Пастернак „Второе рождение“. – М.: Дом-музей Бориса Пастернака, 2010.
  32. ↑ Muziejaus oficialus tinklapis. [8] Archyvuota kopija 2013-09-04 iš Wayback Machine projekto.
  33. ↑ Игнатьева Ю. Бронзовый Пастернак вернётся на Волхонку. inauka.ru.

Nuorodos

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Borisas_Pasternakas&oldid=7436659"