Branduolinis ginklas
Branduolinis ginklas (dar vadinamas atominiu ginklu) – ginklas, naudojantis branduolių dalijimosi (grandininės branduolinės reakcijos) arba branduolių sintezės energiją ir turintis milžinišką griaunamąją galią lyginant su įprastiniais sprogmenimis. Dėl to vienu branduolinio ginklo užtaisu galima sunaikinti ištisą miestą.
Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas JAV 1945 m. vykdant Manheteno projektą. Per visą istoriją nuo branduolinio ginklo sukūrimo kare jis naudotas du kartus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. rugpjūčio 6 d., JAV numetė branduolinę bombą „Mažylis (Little Boy)“ virš Japonijos miesto Hirošimos, o antrą bombą „Dručkis (Fat Man)“ po trijų dienų numetė ant Nagasakio. Branduolinio ginklo panaudojimo būtinybė, atsižvelgiant į tai, kad dėl tiesioginio poveikio iškart žuvo apie 100-200 tūkst. žmonių ir dar daugiau po kurio laiko, išlieka ginčytina. Viena vertus teigiama, kad tai buvo nereikalingos masinės žudynės, kita vertus šios nuomonės priešininkai teigia, kad dėl ginklo panaudojimo buvo priartinta karo pabaiga ir taip išvengta dar didesnių aukų iš abiejų pusių.
Branduolinės valstybės
redaguotiPagrindinis straipsnis – Branduolinės valstybės
Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse (JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija ir Pakistanas).
Be šių valstybių, branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100-200 branduolinių galvučių arsenalą. Apie tai, kad turi branduolinį ginklą, yra paskelbusi ir Šiaurės Korėja, bet tai nėra įrodyta; kai kurios šalys teigia, kad tai – tik politinis manevras siekiant padidinti savo politinį svorį. Šiuo metu keletas valstybių kaltina Iraną kuriant branduolinį ginklą, nors Iranas oficialiai teigia, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams.
Anksčiau branduolinių bombų turėjo Pietų Afrika, vėliau jų atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina turėjo branduolinių užtaisų, nes žlugus TSRS jie liko šių šalių teritorijose, vėliau jie buvo atiduoti Rusijai. Branduolinius bandymus atliko (tačiau, manoma, taikiais tikslais) ir Argentina (Huemulo projektas).
Branduolines programas, siekdamos įsigyti branduolinių užtaisų, vykdė, bet vėliau atsisakė dar kelios valstybės. Esama įtarimų, kad kelios valstybės branduolines programas gali vykdyti ir dabar, tokie įtarimai stipresnėms valstybėms neretai tampa pretekstu taikyti įtariamoms šalims sankcijas ar net jas pulti.
Šalių branduoliniai arsenalai (branduolinių bombų kiekiais; branduolinės galimybės netiesiogiai priklauso nuo galvučių kiekio, nes kai kurios šalys (Indija, Pakistanas) stengiasi kurti silpnesnius užtaisus, daugiau pritaikytas panaudoti mūšio lauke, kitos turi miestams naikinti skirtų užtaisų. Tik kelios šalys turi raketų, kurios gali branduoliniais užtaisais smogti bet kur pasaulyje, tuo tarpu likusios valstybės branduolinius užtaisus gali panaudoti tik savo regionuose):[reikalingas šaltinis]
- Rusija – 13 000
- JAV – 10 500
- Kinija – 400
- Prancūzija – 350
- Jungtinė Karalystė – 185
- Izraelis – maždaug 80[1]
- Indija – 85
- Pakistanas – 20
- Šiaurės Korėja – iki 10[2]
Šaltiniai
redaguoti