1799 m. Prancūzijos Konstitucija
| 1799 m. Prancūzijos Konstitucija | |
._Page_3_-_Archives_Nationales_-_AE-I-29-4.jpg) | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1799 m. gruodžio 13 d. |
| Galiojo iki | 1799 m. gruodžio 13 d. – 1804 m. gegužės 18 d. |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Respublika, konsulatas |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Parlamentas: Įstatymų leidybos korpusas ir Tribunatas |
| Vykdomoji valdžia | 3 konsulai, Valstybės taryba, ministrai |
1799 m. Prancūzijos Konstitucija (kitaip – VIII respublikos metų) – Prancūzijos konstitucija, priimta 1799 m. gruodžio 13 d.[1] (galiojo iki 1804 m. gegužės 18 d.), parengta specialios komisijos, ratifikuota tautos.[2] Naujoji Konstitucija pakeitė 1795 m. konstituciją.
Priėmimo aplinkybės
redaguotiDėl Napoleono karų pagyvintos karo pramonės, susiformavusi nauja kapitalistinė aristokratija, kuriai buvo nepalanki nei revoliucija, nei senoji feodalinė santvarka. Tuo tarpu Direktorija, taip pat bijodama monarchijos restauracijos, vykdė nenuoseklią „sūpuoklių politiką“, stengėsi įtikti visiems. Tačiau tokia politika nieko netenkino, todėl buržuazija ryžosi ją pakeisti. Tam pasitelktas jau išpopuliarėjęs Napoleonas Bonapartas 1799 m. lapkričio 9 d. įvykdė Briumero 18 perversmą, kurio metu kariuomenė išvaikė Penkių šimtų tarybą, o Bonapartui prijaučiantys deputatai iš abiejų rūmų perdavė valdžią iš trijų konsulų sudarytai laikinajai vyriausybei. Į ją įėjo ir Napoleonas kaip pirmasis konsulas. Sudaryta komisija konstitucijai parengti.[2]
Valstybinė santvarka
redaguotiFormaliai respublika, įgavusi konsulato formą.[2]
Įstatymų leidžiamoji valdžia
redaguotiDvejų rūmų parlamentas, susidedantis iš Įstatymų leidybos korpuso ir Tribunato, kurie vykdė skirtingas funkcijas.[2] Jau vyriausybėje (Valstybės taryboje) apsvarstytas įstatymo projektas eidavo į Tribunatą, kur būdavo svarstomas ir balsuojamas. Po to jis siunčiamas į Įstatymų leidybos korpusą, kuris be diskusijų ir pataisų (todėl buvo vadinamas nebyliuoju), projektą tvirtino arba atmesdavo. Taip pat savotišką įstatymų leidybos teisę turėjo Senatas, kuris galėjo leisti pirmojo konsulo pasiūlytus aktų projektus. Šie aktai turėjo įstatymų galią ir buvo vadinami organiniais senatuskonsultais.[2]
Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: rinkimų teisę turėjo 21 m. amžiaus sulaukę prancūzai, išgyvenę toje teritorijoje 1 metus. Kiekvienoje komunoje išrenkama 1/10 visų rinkimų teisę turinčių piliečių ir jie įtraukiami į komunalinius sąrašus. Departamentuose analogiškai iš komunalinių sąrašų išrenkama 1/10 į departamentinius sąrašus. Patekusieji į departamentinius sąrašus, iš savo tarpo galiausiai renka 1/10 į nacionalinius sąrašus, iš kurių Senatas renka Įstatymų leidybos korpusą (300 narių, ne mažiau 30 metų amžiaus), Tribunatą (100 narių, ne mažiau 25 metų amžiaus), konsulus.[2] Iš komunalinių ir departamentinių sąrašų renkami vietiniai pareigūnai.
Vykdomoji valdžia
redaguoti3 konsulai, Valstybės taryba, ministrai. Vyriausybės vaidmenį atliko konsulai, pirmasis konsulas (Napoleonas) turėjo išimtinę įstatymų iniciatyvos ir skelbimo teisę, teisęs skirti Valstybės tarybos narius, ministrus, pasiuntinius, karininkus, kitus pareigūnus. Be to, konsulai pirmininkavo Senatui, buvo jo nariai, taigi galėjo per Senatą užkirsti kelią įstatymų priėmimui, patys siūlyti išleisti organinius senatuskonsultus.[2] Valstybės taryba buvo ekspertinė, patariamoji kolegija, rengianti, redaguojanti iš vyriausybės ateinančius įstatymų sumanymus, atliekanti administracinio teismo funkcijas.
Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: konsulai skiriami Senato iš nacionalinių sąrašų 10 metų laikotarpiui su teise būti perrinktiems (1802 m. organinis senatuskonsultas nustatė, kad konsulai yra skiriami Senato iki gyvos galvos, antrasis ir trečiasis pirmojo teikimu, konkrečiai nurodyti pirmieji konsulai (pirmasis – Napoleonas). Valstybės tarybą ir ministrus skiria pirmasis konsulas.[2]
Senatas sergėtojas
redaguotiSenatas turėjo būti konstitucingumo kontrolės institucija, tačiau iš tikrųjų atliko daug platesnes funkcijas. Jis galėjo motyvuodamas prieštaravimu konstitucijai atmesti Įstatymų leidybos korpuso priimtus įstatymus.[2] Senatas labai stiprino pirmojo konsulo valdžią, praktiškai leido jam apimti ar bent įtakoti visų trijų valdžių funkcijas. Senatas galėjo leisti aktus, kuriuos pasiūlydavo pirmasis konsulas. Senatą sudarė 24 iki gyvos galvos išrinkti nariai, kuriuos iš trijų kandidatų rinko pats Senatas. Po vieną kandidatą siūlė Įstatymų leidybos korpusas, Tribūnatas ir pirmasis konsulas.
Žmogaus teisių įtvirtinimas
redaguotiNebėra tradicinės žmogaus teisių deklaracijos, tačiau žmogaus teisėms skirti VII konstitucijos skirsnio straipsniai.
Svarbiausios nuostatos
redaguotiĮtvirtintas dvejų rūmų parlamentas. Labai paini ir griozdiška rinkimų sistema. Įkurta formali įstatymų konstitucingumo kontrolės institucija – Senatas.[2]
Prancūzija vadinama respublika, tačiau faktiškai valdžia suteikta pirmojo konsulo rankose, tai buvo žingsnis į 1804 m. imperijos paskelbimą.[2]