Ramybė
Šis straipsnis apie būseną. Apie kaimą prie Visagino skaitykite straipsnyje Ramybė (kaimas).
Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių bei judėjimo, atsiribojimas nuo triukšmo. Tykuma dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.
Ramybė teigiamai veikia žmogaus savijautą: mažina stresą, nervingumą, suteikia laimės pojūtį. Žmonės, siekdami ramybės, keliauja į gamtą, kur atsipalaiduoja nuo miesto triukšmo.
Akstinai, skatinantys ramybę:
- natūralus kraštovaizdis, miškai, tyrai; vapse pzd aš nustebes kas čia per nesąmonė rašomas. Tiesa Justas pydaras
- vandens telkiniai (upės, jūra, ežerai ir kt.);
- paukščiai, kita gyvūnija;
- didelės atviros vietos.
Akstinai, trikdantys ramybę:
- triukšmo tarša;
- šviesos tarša;
- transportas;
- miestai, gyvenvietės, gamyklos;
- didelis kiekis žmonių;
Tačiau nereikėtų klaidingai manyti, jog ramybę pajusti trukdo visi pašaliniai garsai ar veikla gamtoje, kaip antai žygiavimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, darbas gamtoje. O natūralūs gamtos garsai tokie, kaip paukščių čiulbėjimas, medžių šlamėjimo, tekančio vandens garsas nuramina protą.
Ramybės pojūtis taip pat pasiekiamas praktikuojant jogą, medituojant, klausant įrašytų gamtos garsų.[1]
