Užkandis

Užkandis – patiekalas, paduodamas tarp pagrindinių valgių, kaip papildomas valgis prieš pietus ar vakarienę. Taip pat užkandžiaujama vartojant įvairius alkoholinius gėrimus. Dažniausia tai šaltas, sausas patiekalas – viskas, ką galima valgyti be papildomo apdorojimo, dažnai apseinama be stalo įrankių.

Rusų šventinis stalas su gėrimais ir užkandžiais

Istorija

Kai kurie maisto istorikai mano, kad užkandžių tradicija galėjo prasidėti Rusijoje, kai po ilgų kelionių plačioje šalyje buvo paplitę nedideli žuvies, ikrų ir mėsos užkandžiai. Kiti mano, kad užkandžiavimo paprotys kilo iš Kinijos, galbūt per stepes pasiekęs Rusiją, Skandinaviją, kitas Europos šalis. Ši tradicija galėjo atkeliauti į Italiją, Graikiją ir Balkanų šalis per Rusiją ar Persiją.

Užkandžių vartojimo tradicijos savitos skirtingose šalyse, įskaitant švedų smörgåsbord („švediškas stalas“), rusų zakuska, libaniečių meze, italų antipasto. Romos imperijos laikais buvo įprasta suvalgyti du pagrindinius patiekalus. Prieš jų valgymą buvo paduodama nedideliais kiekiais žuvies, daržovių, sūrio, alyvuogių ir net įdarytų pelių snaudalių. Stimuliuojantys užkandžiai buvo įvardijami gustatio arba promulsis. Graikai juos vadino propoma.

Užkandžių rūšys

Kulinarinė užkandžių įvairovė priklauso nuo nacionalinės virtuvės ypatybių. Populiariausi lietuviškos virtuvės užkandžiai yra sumuštiniai ir vaisiai. Tačiau dažnas gyventojas renkasi ir greito maisto patiekalus, karštus užkandžius – kibinus, bandeles su dešrele, kebabus, neatsisakoma bulvių traškučių, įvairių kepinių.

Galerija

• 
  Kokteilių vakarėlio užkandžiai
• 
  Prancūziški daržovių užkandžiai
• 
  Graikų užkandžiai
• 
  Pikada – argentiniečių užkandis
• 
  Italų užkandžiai
• 
  Vieno kąsnio užkandžiai

Literatūra

• Lietuvių kulinarijos paveldas (sud. Birutė Imbrasienė, dail. Eglė Gražienė). – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008. – 192 p. ISBN 978-9955-23-140-0