Prūsai
| Senosios baltų gentys Bruzzi | |
| Žemės | Skalva, Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pokesė, Pamedė, Kulmo žemė, Liubava, Sasnava, Galinda |
| Kunigaikščiai | Herkus Mantas |
 | |
Prūsai (senprūsiai) – vakarų baltų tauta (etnosas), gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos ir kalbėjusi prūsų kalba, jiems artimiausios buvo deinuvių gentys. Šiuo metu (senaisiais) prūsais ar jų palikuonimis save laiko ~1 mln. žmonių, gyvenančių daugiausia Vokietijoje ir Lenkijoje.
Etimologija
Etnonimas prūsai (bruzzi) istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX amžiuje. Tiesioginiais prūsų protėviais laikytini Tacito „Germanijoje“ ir Jordano „De Origine Actibusque Getarum“ minimi estijai (aesti; lietuvių raštijoje dažniau vadinami „aisčiais“), tiksliau, jų pietinė ir centrinė grupės.
Etninė teritorija ir jos suskirstymas
XIII amžiuje prūsų žemės šiaurėje driekėsi iki Minijos žemupio, pietvakaruose siekė Vyslos žemupį, pietuose apėmė Narevo ir Vyslos dešiniųjų intakų aukštupius, o rytuose – nedidelę Šakių rajono dalį, beveik visą Vilkaviškio rajoną ir nemažą žemių plotą į rytus nuo Mozūrų ežerų. Žemiau prūsų žemių sąrašas:
Iš vokiškuose šaltiniuose minimų kitų prūsų kilčių žemių neabejotinai prūsiškomis XIII a. laikytinos šios:
- Nadruva (Nadrovia, greičiausiai – iš prūsų krikščionių vartoto kryžiuočių dar nepavergtų ryčiausių prūsų ir jų krašto pravardės *nedruva,- prūs. „netikėlių (“nekrikštų„) kraštas“).[reikalingas šaltinis]
- Semba (Sambia')
- Notanga (Notangia),
- Varmė (Varmia),
- Barta (Bartia),
- Pamedė (Pomezania),
- Pagudė (Pogezania, reikšmė: kraštas, besiribojantis su kašubų žeme, „Pakašubė“),
- Kulmas (Culmigeria),
- Lubava (Lubavia)
- Sasnava (Sasna),
- Galinda (Galindia),
Istorikai, kalbininkai, archeologai apie prūsų gentį
Istorikai, kalbininkai ir archeologai iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl prūsų apgyvendintos teritorijos ir jai priskiriamu genčių. Dalis istorikų, archeologų ir kalbininkų Skalvių nelaiko prūsų genties dalimi ir šios genties klausimu vyksta iki šiol ginčai tarp skirtingų šios srities specialistų, bet šiais laikais sūduvius daugelis šios srities specialistų priskiria prie deinuvių genčių.
Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 metų užbaigtoje savo rašytoje Prūsijos žemės kronikoje, prūsams priskiria ir Skalvą ir Sūduvą, teigia kad prūsų gentį sudaro dešimt genčių ir vienuolika žemių, tai yra lotyniškai: (Pomesania, Pogesania, Varmia, Natangia, Bartia, Sambia, Nadrovia, Scalovia, Galindia, Sudovia, Culmigeria). O apie Kulmo žemę rašo, esą vienuolikta prūsų žemė esanti i pietvakarius nuo (Pomesani) genties žemės iki Ordinui atsikraustant buvusi lenkų nusiaubta ir beveik negyvenama. Po prūsų genčių nukariavimų, prūsų žemių ribos beveik nepakito, išskyrus tai, kad Kryžiuočių ordinas nukariautoje Prūsijoje atidalijo dvyliktą žemę – Sasnavą. Petras Dusburgietis Prūsų žemių genčių pavadinimus rašė lotyniškai – (Varmienses, Pomesani, Pogesani) ir tt.
Istorija
Prūsų likimas
Kryžiuočių ordinui 1230-1283 metais užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai kalbėję savo kalba išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII a. pradžią, kada kiti prūsų palikuonys jau kalbėjo vietine Rytprūsių vokiečių kalbos tarme, o kita nutautėjusių prūsų dalis sudarė lietuvininkų ir mozūrų genties vėlesnę lenkų protestantišką mazūriečių etnografinę grupę, pietinėje Rytprūsių dalyje.
