Kuršiai

Kitos reikšmės – Kuršiai (reikšmės).

Senosios baltų gentys Currene
Žemės	Vanema, Ventava, Bandava, Žemė tarp Skrundos ir Žemgalos, Piemarė, Duvzarė, Ceklis, Mėguva, Pilsotas
Kunigaikščiai	Lamekinas

Kuršiai (latv. kurši, lot. currene), vakarų (pasak dalies tyrinėtojų – rytų) baltų tauta, nuo VII a.-VIII a. iki XVII a. I pusės gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, dab. Latvijos vakaruose (Kurše) ir Lietuvos šiaurės vakaruose (iš pradžių – kone pusėje dab. etnografinės Žemaitijos, nuo X a. ar XI a. – tik maždaug iki pietinės Klaipėdos-Kulių-Plungės-Telšių-Mažeikių linijos).

Kuršių istorija

Kuršiai daugiausia vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, taip pat žvejyba. Nuo V-VI a. vis daugiau vertėsi amatais ir prekiavo su Baltijos jūros baseino, Padneprės ir Pavolgio kraštais. I tūkstm. pabaigoje iro pirmykštė bendruomeninė santvarka, formavosi klasinė visuomenė. Nuo VII a. antros pusės iki XII a. kovojo su vikingais. Tarpais mokėjo duoklę Švedijos ir Danijos karaliams. VII a. prasidėjo skandinavų veržimasis į vakarų baltų kraštus. Nuo XI a. II pusės pradėjo puldinėti Danijos ir Švedijos pakraščius. 1042 metais Kuršiai surengė puolimą į Daniją. 1170 metais Kuršiai puolė Elando salą prie Švedijos krantų. XI a.-XIII a. skverbėsi į lyvių žemes.

Kuršių genties kaimynai

Pietuose kuršiai ribojosi su skalviais ir jų Lamatos žeme, o Kuršių nerijoje su prūsų genčių sąjungos gentimi – sembais.
Pietuose kuršiai ribojosi taip pat su žemaičių genties Medininkų ir Knituvos žemėmis.
Rytuose ribojosi su žiemgalių gentimi.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose su finougrų gentimi – lyviais.
Vakarines kuršių žemes skalavo Baltijos jūra.

Kuršių žemės

IX a. minimos 5 kuršių žemės (Pilsotas, Mėguva, Ceklis, Duvzarė, Piemarė), o nuo XIII a. – 9 žemės, įskaitant lyvių genties sąskaita (Bandava, Ventava, Vanema) ir matyt žemgalių neapgyvendinta žemė tarp Skrundos ir Žemgalos:

Dabartinė kuršių teritorija

Dabar Lietuvos Respublikoje, kuršiškų žemių dalyje yra šie miestai ir miesteliai:

Vakarų pakraštyje šalia Baltijos jūros: Klaipėda, Nida, Palanga, Šventoji.
Šiauriniame pakraštyje – Skuodas, Mažeikiai.
Pietiniame pakraštyje – Dovilai, Gargždai, Kuliai.
Rytinis pakraštys nėra aiškus, nors kaip manoma Alsėdžių, Sedos, Telšių, Viekšnių apylinkės buvo apgyvendintos kuršių genties žmonių.
Kiti didesni, žymesni miestai ir miesteliai: Plungė, Kretinga, Žemaičių Kalvarija, Salantai.

Kuršių likimas

Nesudarę valstybės buvo priversti 1229–1231 m. pripažinti Kalavijuočių, 1242 m. Livonijos ordino valdžią. Po lietuvių pergalės Saulės mūšyje (1236 m.) ir po Durbės mūšio (1260 m.) buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti. Dalis kuršių gyventų plotų po ilgų kovų virto dykra, daugelis kuršių iš savojo krašto pasitraukė į Lietuvą. XIII a.-XVII a. pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais, taip vėliau per juos įsilieję į bendrą lietuvių tautą, o šiauriniai kuršiai tuo pačiu laikotarpiu asimiliuodamiesi su žiemgaliais ir lyviais sulatvėjo, (žr. Kuršių kalba). Kaip atskiras etninis vienetas minimi iki XVII a. pradžios.

Kuršininkai

Vėliau etnonimu kuršiai kartais pasivadindavo Latvijos Kuršo, vakarų Žemaitijos, Mažosios Lietuvos latviai, akcentuodami daugiau savo geografinę, ne etninę kilmę. Tokie buvo ir Kuršių nerijos latviai (kuršininkai, kopininkai), atsikėlę čionai iš Kuršo.