Vikipedija

Grybai

17:07, 28 kovo 2005 versija, sukurta Jouli (aptarimas | indėlis) (→Grybų sandara)

Grybai

Grybų karalijoje

Bendrosios žinios

Šiandien grybų priskaičiuojama virš 100 tūkst. rūšių. Susiduriama su parazitinių grybų sukeliamomis ligomis. Grybai naikina vertingus meno kūrinius, sudėtingiausią aparatūrą, griauna namus, ardo tiltus, skandina laivus. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 150° C šalčiai, net aviacinis benzinas. Kita vertus, iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, organinės rūgštys, preparatas boverinas, naikinantis žalingus vabzdžius.

Rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo prieš 150 milijonų metų. Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus - skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus - pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.
Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas. Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80% augalų su grybais sudaro mikorizę, t.y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.
Grybai išskiriami į atskirą pasaulį - karaliją. Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta gatavomis organinėmis medžiagomis, vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro tipinga augalams medžiaga asparaginas. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Vadinasi grybas - sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.
Grybams būdinga savitas aromatas, spalvingumas, didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) - salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) - kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) - česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), kvapioji tauriabudė (Clitocybe odora) - anyžių. Štai poniabudė (Phallus impudicus)skleidžia tokį dvoką, kad prisivilioja vabzdžius, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Ir grybiena išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio, ir kt.)
Grybams reikalingos mineralinės druskos: anglis, azotas, fosforas, kalis ir mikroelementai:geležis, manganas, varis, boras, kobaltas ir kitokios medžiagos. Kiekviena grybų rūšis turi tipingą augimvietę, reikalingas nevienodas šilumos, šviesos kiekis, skirtinga CO2 ir kitų dujų apykaita, kitoks substrato rūgštingumas, nevienodas drėgmės kiekis: piengrybiai, musmirės auga, kai žemės drėgnumas yra 10%, kai kurioms ūmėdėms, trimitėliams - ne mažiau kaip 40%, pievagrybiams, baravykams, rudmėsėms - ne mažiau kaip 60%, mat grybiena minta osmoso būdu, t.y. visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą nulemia lietūs: šilti - pažadina grybieną naujam gyvenimui, tačiau stiprus, audringas lietus grybams nepalankus. Skirtinga grybų tramos konsistencija: tvirta, glebi, labai kieta arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga. Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijos procesui, keičia spalvą. Perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus ji paraudonuoja, pamėlynuoja, pavyzdžiui raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos. Tačiau daugumos grybų trama spalvos nekeičia. Kai kurie grybai, pavyzdžiui piengrybiai išskiria sultis.

Grybų grupės

Plačiau straipsnyje Grybų grupavimas

Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į:

  • Saprofitinius grybus, mintančius nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žolinė danga, ekskrementais.
  • Parazitinius grybus, mintančius gyvų augalų ir gyvūnų syvais.
  • Mikorizinius grybus (mikosimbiotrofai), su aukštesniaisiais augalais sudarančius mikorizę.

Daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas.

Pagal dauginimosi būdą grybai skirstomi į:

  • Homotalinius, kurie iš vienintelės sporos išaugina grybieną.
  • Heterotalinius, kurie subrandina skirtalytes sporas.

Grybų sandara

Grybų dalys:

Grybų sistematika

Evoliucionuojant kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Aplinkos sąlygų kompleksas, nulemiantis vienos grybų rūšies gyvenimo būdą, jos išplitimo amplitudę, populiacijos (individų skaičiaus) gausumą, vadinamas rūšies biotopu. Kuo mažesnis biotopas, tuo mažesnė tikimybė rūšies palikuonims išplisti.
Grybų sistematika yra viena iš sunkiausių šiuolaikinių mikologijos tyrimo sričių, kadangi ši organizmų grupė nepakankamai ištirta. Kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių, tačiau painiavos sukelia didelė morfologinių, fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, lytinės ir nelytinės kartos kaita, agaminės grybų rūšys - grybai, kurie dauginasi neapsivaisinę.fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, aplinkos sąlygos. Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Atsiradusios grybų formos, besiskiriančios vaisiakūnių forma, spalva, dydžiu ir gyvenimo būdu, dar labiau klaidina mikologus. Dėl to dabar vieni mikologai aprašo 10 0000, kiti 15 0000, o dar kiti 60 000 rūšių. Sistematikai remiasi ne tik morfologiniais, genetiniais požymiais, bet ir biocheminiais kriterijais.
Gyvasis pasaulis skirstomas į prokariotus (neturi tikro branduolio) ir eukariotus (turi tikrą branduolį). Eukariotai skirstomi į 3 karalijas: gyvūnų, augalų, grybų.
Norint geriau suprasti įvairių grybų grupių tarpusavio santykius, pažinti pačius grybus, pirmiausia reikia visus grybus suskirstyti, suklasifikuoti. Pagal naujausią klasifikaciją grybų pasaulis dalijamas net į 11 skyrių, tačiau mikologinėjė literatūroje dažniausiai nurodoma 6:

Taikomoji reikšmė

Grybų mitybinė vertė

Grybai vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo cheminės sudėties, naudingų elementų santykio. Tai lemia augimvietė, klimatinės sąlygos, metų laikas ir kt. Grybai turi daug vandens (84-95%) ir nemažai (4-6%) blogai ar visai neįsisavinamų medžiagų (chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuvies mėsai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą. Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, tai pat amino rūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5%, augalinės - 68%, grybų - 70%. Taigi baravyko, pievagrybio ir kai kurių kitų grybų baltymų mitybinė vertė prilygsta gyvulinės kilmės baltymams. Mažokai juose lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas - angliavandeniai, kurių neaptinkama augaluose. Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą. Grybuose daug vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis už mėsos buljoną. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.
Grybuose, ypač senuose, atsiranda maistui netinkamų, net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui netinkami, nes juose yra daug chitino. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę reiktų pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nesuvirškinamos, be to, būna daug vabzdžių lervų.

Grybai pagal mitybinę vertę, skonį, paplitimą, vartojimą skirstomi į 4 kategorijas. Tai sąlyginis skirstymas, nes nevisiškai ištirta grybų mitybinė vertė, ne visose šalyse tie patys valgomieji grybai vienodai gausiai auga, mėgstami, renkami, vertinami.

  • Pirmosios kategorijos grybai vertingiausi ir skaniausi: baravykas, rudmėsė, gelsvasis ir geltonasis piengrybiai.
  • Antrosios kategorijos geri, bet menkesnės vertės grybai: raudonviršis, lepšė, kazlėkai, rudakepuris, grakštusis, smiltyninis baravykai, valgomasis ir dvisporis pievagrybiai, ūmėdė garduolė, piengrybis paberžis, žaliuokė.
  • Trečiosios kategorijos grybai vidutinio skanumo ir vertingumo: geltonasis baravykas, raukšlėtasis gudukas, valgomoji voveraitė, paprastasis bei vasarinis kelmučiai, tikroji, juosvoji, juodmėsė ir blunkančioji ūmėdės, juosvasis, paprastasis piengrybiai.
  • Ketvirtosios kategorijos grybai yra menkaverčiai: tamprusis ir auksakotis baravykai, pilkoji, kvapioji stirnabudės, šalninė guotė, gličioji ir variaspalvė geltonpėdės, gluosninė kreivabudė, lelijinis baltikas, grūzdas, paliepis, rudasis piengrybis, raukšlėtasis ir čerpėtasis dyglučiai, gauruotasis mėšlagrybis.

Lietuvos miškuose rasta daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių, manoma, kad iš viso jų auga apie 2000 (Europoje 6000 rūšių). Valgomų grybų užregistruota 382 rūšys (Europoje 500). Tačiau praktiniu požiūriu svarbių yra 120—140 rūšių, kitos menkavertės arba retos.
Švieži grybai greitai genda. Todėl grįžus iš miško juos reikia skubiai tvarkyti: džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti (nepervirinti!), jei vartojami švieži. Neapdorotų grybų vėsioje patalpoje nepatartina laikyti ilgiau kaip 24 val. Kuo labiau susmulkinti grybai, tuo daugiau suirsta chitino, todėl jie geriau virškinami. Pasenę, netinkamai paruošti maistui gali pakenkti. Nepatartina grybų valgyti sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ligomis, taip pat seniems žmonėms bei mažiems vaikams.
Švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti grybai bei jų sultys ar miltai yra gera kulinarinė žaliava patiekalams gaminti. Grybų kvapiosios medžiagos patiekalams suteikia specifinį aromatą. Prancūzų kulinarai teigia, kad grybų padažai kvapniausi ir skaniausi.

Grybų paslaugos

Grybas stebukladarys. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be mielių. Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio levare - kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia, tešlą kelia grybas, tiksliau - mieliagrybis, priklausantis aukšliagrybių klasei. Jos dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga, plečiasi. Tačiau mielių yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje. Mielėse esantys fermentai (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant pyragus išgaruoja, ir anglies dioksidą, kuris tam tikroje temperatūroje kelia pyrago tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę.
Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra mieliagrybio (Saccharomyces) gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys. Ypač svarbus yra alaus mieliagrybis (S.cerevisiae), vyno mieliagrybis (S.vini) ir kt. Mielių cheminė sudėtis: vandens - 8%, proteidų - 57%, lipidų - 3%, gliucidų - 25%, mineraliniu medžiagų - 7%. Be to, jų baltymuose yra visos amino rūgštys, reikalingos žmogaus ir gyvūno organizmui. Jose gausu vitaminų ypač B grupės, E, PP, fermentų, ir kitų vertingų medžiagų, gerinančių virškinimą, didinančių organizmo atsparumą infekcijai.
Bet yra mielių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas.

Grybų gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų. Jau XVI a. aptinkama rašytinių duomenų įvairiuose medicininio pobūdžio leidiniuose.

  • Pelėsių antibiotinės savybės pastebėtos jau daugiau kaip prieš 100 metų. Vėliau iš jų gautos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais: penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti grybų kilmės preparatai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 įvairių antibiotikų, tačiau vaistų gamybai kol kas vartojama ne daugiau kaip 30.
  • Kepurėtieji grybai gydymo tikslams kol kas mažai vartojami, jų gydomosios savybės intensyviai tiriamos. Iš pievagrybių išskirtų medžiagų gaminami vaistai, gydantys alergines ligas, iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų, iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą. Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, užmuša rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai, nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas, paprastoji musmirėturi nemaža gydomųjų medžiagų.
  • Arbatinis grybas tai acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Mieliagrybis arbatoje ištirpusį cukrų skaido į organines rūgštis (askorbino, citrinos, pieno ir kt.), alkoholį ir anglies dioksidą, o bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi. Arbatinis antpilas praranda skaidrumą, bet įgauna saldžiarūgštį malonų skonį, kuris gerina apetitą, naikina kai kurias kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne. Juo skalaujama gerklė sergant angina, dantenų uždegimu. Jame yra ir vitaminų B, D. Tačiau per daug piktnaudžiauti nevertėtų, nes acto rūgštis gali pakenkti virškinimo traktui.
    Grybų, galinčių parūgštinti skystą antpilą (arbatą ar pieną), yra keletas rūšių. Nors jų augimo sąlygos nevienodos, bet gyvenimo būdas panašus, todėl ir antpilas beveik tokio pat skonio.
    Šio grybo antpilas ruošiamas taip: gabalėlis grybienos, įdedamas į stiklainį su pasaldinta arbata, užrišamas marle ir padedamas į šviesią vietą, geriausiai ant palangės. Po savaitės dviejų antpilą galima gerti.

Valgomasis trumas, dar vadinamas triufeliu, labai vertingas grybas. Vaisiakūniai bulvės gumbo formos ir didumo, su juoda gruoblėta luobele.
Auga ąžuolynuose, skroblynuose, 10—20 cm gylyje. Ne visos ąžuolų ir skroblų rūšys bei dirvožemio mechaninė struktūra vienodai tinka šiam grybui.
Trumai ne tik forma, bet ir augimo būdu labai panašus į bulves. Mėgsta kalkingą, humusingą žemę, auga po keletą vaisiakūnių viename lizde. Lietuvoje dabar jų neaptinkama. Valgomąjį trumą reiktų reaklimatizuoti, kaip tai daroma Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Turkijoje ir kitose šalyse. Trumų plantacijas užveisti nesudėtinga. Rudenį ar pavasarį į humusingą, gerai išpurentą žemę šachmatine tvarka sodinami jauni ąžuoliukai, kurių šaknys apkrėstos valgomojo trumo grybiena arba sodinami susmulkinti trumo vaisiakūniai ant šaknų. Jų plantacijas reikia rūpestingai prižiūrėti: ravėti, purenti, kai sausa palieti, rudenį ir pavasarį patręšti, ąžuolus reikia nugenėti, kad geriau praeitų oras, saulės spinduliai. Mineralinės trąšos, kaip fosforas, magnis, azotas, pagreitina trumų augimą. Po 7-9 metų trumai pradeda augti. Derlius gaunamas ne mažiau kaip 30 metų. Nualintoje žemėje derliui sumažėjus, plantacija užveisiama kitoje vietoje. Kaip sužinoti, ar jau auga trumai? Jeigu aplink medžius pradeda nykti miško paklotės žolinė danga, vadinasi, netrukus pasirodys vaisiakūniai. Grybiena išskiria medžiagas, kenksmingas žoliniams augalams. Vėliau apie susiformavusius trumus sulėtėja ąžuolų augimas, ant apatinių šakų atsiranda "raganų šluotos", mat daugelį maisto medžiagų sunaudoja šie grybai. Trumų žinoma apie 200 rūšių, tačiau vertingos iš jų tik 3-4.

Grybai nenaudėliai

Pamiršti maisto produktų likučiai po keleto dienų pasidengia voratinklišku grybienos sluoksniu, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais. Blizgančiose plaukelių viršūnėse gausu subrendusių sporų. Jos nuo mažiausio skersvėjo be perstojo sklando ore. Jų visur pilna. O patekusios į tinkamas sąlygas per kelias valandas sudygsta ir greitai išaugina naują pelėsio koloniją. Jie ne tik sugadina daug maisto produktų, bet dar į aplinką išskiria nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų. Tai įvairių mikozių sukėlėjai.

Vienas pavojingiausių medienos gadintojų - žalingasis trobagrybis (Serputa lacrymans). Lotyniškai lacrymans - verkiantis. Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybio auka - spygliuočių ar lapuočių mediena, nežiūrint tai, kad ji net nulakuota ar nudažyta. Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis suranda optimalias sąlygas ir per trumpą laiką užpultą objektą paverčia šipuliais. O esant 20-26°C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas, kartais vadinamas namų raupsais, medinį namą per pusmetį gali paversti griūvėsių krūva. Progai pasitaikius neatsisako popieriaus, audinių, odos, net tinko, svarbu iš pradžių surasti drėgną plyšelį, o vėliau persikelti per keletą gyvenamo namo aukštų plonyčiais grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais.
Grybo vaisiakūniai labai dideli, iki 50 cm skersmens, kempinės pavidalo, l-4 cm storio. Prie substrato (grindų, sienos, sijos) silpnai priaugę arba nepriaugę. Iš pradžių balti, vėliau vidurys paruduoja, pakraščiai išlieka balti, o senų parudavę, tik visada atkilę ir paprastai su rudo skysčio lašeliais. Vaisiakūnio paviršius raukšlėtai banguotas. Raukšlelės l-2 cm ilgio, spinduliškai išsidėsčiusios, sporos rudos. Per parą tik l cm šio grybo paviršiaus gali išmesti 35 milijonus sporų. Vaisiakūnis dauginasi ir vegetatyvinės grybienos atplaišomis. Šį grybą platina oro srovės, vabzdžiai, pelės, žiurkės ir žmogus.
Apsaugos priemonės. Svarbiausia, kad po namų grindimis būtų gera ventiliacija. Grindys negali liestis su žeme. Mediena, naudojama namų statyboje, turi būti švari, neapkrėsta šiuo grybu. Pastebėjus trobagrybį, reikia kuo greičiau išlupti grindis (šią medieną sudeginti) ir pakeisti nauja, impregnuota mediena. Atidžiai nuimti tinką su grybo pėdsakais ir jį pakeisti nauju. Pažymėtina, kad trobagrybis išskiria dujas, pavojingas žmogaus sveikatai.

Grybai ir haliucinacijos

Meksikos, Indijos ir kitų tautų gentys vartojo haliucinacijas sukeliančius grybus, veikiančius jų pojūčius ir vaizdinius, elgseną ir pažiūras. Ypač Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus sudievino, statė jiems statulas, net šventyklas, garbino juos. Ir dabar Gvatemaloje rymo didžiulės grybo pavidalo akmeninės skulptūros, prie kurių gilioje senovėje buvo atliekamos šventų grybų garbinimo apeigos. Grybų garbinimo kultas egzistavo ir Egipte. Senovės Kinija taip pat turėjo savo garbinamus grybus.
Tokie reiškiniai seniai magino mikologus. Prancūzų mikologas Eimas (R.Heim) ir amerikietis Vasonas (G.Wasson) išstudijavo paskelbtas mokslines ir archyvines žinias apie Meksikos, Amerikos indėnų ritualines apeigas, suvalgius haliucinogeninio grybo, dalyvavo jų apeigose, stebėjo jas, patys valgė šių grybų. Kas gi atsitinka pakramčius ir nurijus šių grybų. Maždaug po 20-40 minučių žmogaus vaizduotėje atsiranda nematyti vaizdai, reginiai, naktį jis mato visas dienos spalvas, sapnuoja praeitį, dabartį, ateitį, atsiduria baisesnėje būsenoje nei būdamas labai girtas. Šis sapnas trunka 2-3 valandas. Išsiblaivęs, pailsėjęs žmogus vėl gyvena normalų gyvenimą. Minėti mikologai Eimas ir Vasonas nustatė, kad Meksikoje augantys ir haliucinacijas sukeliantys grybai yra smulkučiai, neišvaizdūs, visai nepanašūs nei į valgomuosius, nei į nuodinguosius grybus. Tai glotniagalvės (Psilocybe) genties grybai. Rastos dvi aktyvios medžiagos (psilocinas ir psilocybinas), kurios žmogaus psichiką veikia panašiai kaip lizino rūgšties dietilamidas. Vėliau ištirtos ir susintetintos kitos haliucinacijas sukeliančios medžiagos: iboteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, bufoteninas. Šios medžiagos mažais kiekiais vartojamos psichoterapijoje.
Lietuvoje haliucinogeniniai grybai neauga. Tačiau panašių savybių turi kai kurios mūsų miškų glotniagalvės (Psilocybe), musmirės.

Lietuvos grybai

Nuodingieji grybai

Nuorodos

Susiję straipsniai:

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Grybai&oldid=20119"