Grybai
Grybai
Grybų karalijoje
Bendrosios žinios
Šiandien grybų priskaičiuojama virš 100 tūkst. rūšių. Susiduriama su parazitinių grybų sukeliamomis ligomis. Grybai naikina vertingus meno kūrinius, sudėtingiausią aparatūrą, griauna namus, ardo tiltus, skandina laivus. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 150° C šalčiai, net aviacinis benzinas. Kita vertus, iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, organinės rūgštys, preparatas boverinas, naikinantis žalingus vabzdžius.
Rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo prieš 150 milijonų metų. Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus - skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus - pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.
Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas. Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80% augalų su grybais sudaro mikorizę, t.y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.
Grybai išskiriami į atskirą pasaulį - karaliją. Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta gatavomis organinėmis medžiagomis, vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro tipinga augalams medžiaga asparaginas. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Vadinasi grybas - sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.
Grybams būdinga savitas aromatas, spalvingumas, didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) - salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) - kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) - česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), kvapioji tauriabudė (Clitocybe odora) - anyžių. Štai poniabudė (Phallus impudicus)skleidžia tokį dvoką, kad prisivilioja vabzdžius, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Ir grybiena išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio, ir kt.)
Grybams reikalingos mineralinės druskos: anglis, azotas, fosforas, kalis ir mikroelementai:geležis, manganas, varis, boras, kobaltas ir kitokios medžiagos. Kiekviena grybų rūšis turi tipingą augimvietę, reikalingas nevienodas šilumos, šviesos kiekis, skirtinga CO2 ir kitų dujų apykaita, kitoks substrato rūgštingumas, nevienodas drėgmės kiekis: piengrybiai, musmirės auga, kai žemės drėgnumas yra 10%, kai kurioms ūmėdėms, trimitėliams - ne mažiau kaip 40%, pievagrybiams, baravykams, rudmėsėms - ne mažiau kaip 60%, mat grybiena minta osmoso būdu, t.y. visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą nulemia lietūs: šilti - pažadina grybieną naujam gyvenimui, tačiau stiprus, audringas lietus grybams nepalankus. Skirtinga grybų tramos konsistencija: tvirta, glebi, labai kieta arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga. Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijos procesui, keičia spalvą. Perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus ji paraudonuoja, pamėlynuoja, pavyzdžiui raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos. Tačiau daugumos grybų trama spalvos nekeičia. Kai kurie grybai, pavyzdžiui piengrybiai išskiria sultis.
Grybų grupės
Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į saprotrofinius, parazitinius ir mikorizinius:
Jų maistas: nukritę lapai, spygliai, kelmai, nudžiūvę medžiai, išvartos, negyva žolinė danga, ekskrementai. Saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos sanitarai, tas medžiagas skaido, paversdami jas puria miško dirva. Skirtingos grybų rūšys ardo skirtingas augalo dalis: paprastasis ausiadyglis (Auriscalpium vulgare) pušies, eglės konkorėžius, pušinis tampriukas (Strobilurus esculentus) pušies konkorėžius, o valgomasis tampriukas (S.esculentus) - tik eglės. Kai kurių rūšių grybai, ypač pelėsiniai, skaido net sintetines medžiagas: kaproną, neiloną, pramoninius gaminius.
Saprotrofų koto pagrindas plaukuotas, apaugęs grybienos gijelėmis. Saprotrofai labiausiai paplitusi grybų grupė. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų nemažai yra valgomų.
Maitinasi gyvų augalų ir gyvūnų syvais. Gyvena augalų, įvairių gyvūnų, net žmogaus gyvuose organizmuose. Tai rūdys, kūlės, rauplės, daugelis kempininių. Šie kenkėjai dažnai gelsvu, žalsvu, pilkšvu ar baltu sluoksniu aptraukia baravykus, ūmėdes ir kitus grybus. Dėl to labiausiai nukenčia vaisingoji vaisiakūnio dalis - himenis. Net naminei musei gresia pavojus būti užpultai grybo, kuris jos kūną apgobia pūkeliu.
- Mikoriziniai grybai (mikosimbiotrofai)
Tai grybai kurie su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę. Šiuo metu žinoma daugiau nei 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę. Mikorizė gali būti vidinė - kai grybiena įsiskverbia į augalo šakniaplaukio vidų, išorinė - kai grybiena apipina šakniaplaukį iš išorės.
Medžių šaknys, absorbuodamos maisto medžiagas, išskiria rizosferoje toksinus, kurie yra žalingi aplinkiniam dirvožemiui ir net pačiam medžiui. O mikorizinių grybų pagrindinis maistas yra toksinai, todėl savo šeimininkui jie teikia paslaugą.
Mikorizinio grybo koto pamatinė dalis lygi, be grybienos likučių.
Daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas (Tricholorria terreum), augantis po lapuočiais medžiais, minta kaip saprotrofas, o po spygliuočiais — kaip mikorizinis grybas. Gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus) kupetomis apgulusi kelmus, pūvančius kamienus ir išvartas, bet, progai pasitaikius, apninka gyvų medžių medieną. Paprastasis kelmutis (Armillaria mellea) dažniausiai būna saprotrofas, o soduose, parkuose virsta parazitu - jaunus medelius numarina per 1-3 metus, senus - per 10 metų, kartu apninka ir kiti grybai, kol buvusio medžio vietoje suželia žolė.
Pagal dauginimosi būdą grybai skirstomi į dvi grupes: homotalinius ir heterotalinius:
Homotaliniai grybai iš vienintelės sporos išaugina grybieną, iš kurios ilgainiui formuojasi vaisiakūniai, paskleidžiantys sporas (pvz., kai kurie mėšlagrybiai)
Heterotaliniai grybai subrandina skirtalytes sporas. Tarp jų beveik visi valgomieji ir nuodingieji. Pavyzdžiui baravyko dalis subrandintų sporų yra vyriškos kilmės, kita dalis - moteriškos. Grybienai, augančiai iš vyriškos sporos, būtinas kontaktas su grybiena, augančia iš moteriškos sporos. Tada išauga nauja grybiena, galinti suformuoti vaisiakūnių užuomazgas. Šių grybų sudėtingesnis gyvenimo būdas.
Sudarant grybų ekologinių grupių terminus pagal mitybinius ryšius vartojama galūnė "trof": grybai, mintantys augalais, vadinami fitotrofais, dumbliais - fikotrofais, kerpėmis - lichenotrofais, samanomis - briotrofais, augantys ant ekskrementų - koprotrofais, ant vabzdžių ir kitų gyvūnų lavonų - nekrotrofais, ant medienos - ksilotrofais, ant gyvos medienos - ksilobiotrofais, ant negyvos – ksilosaprotrofais, ant grybų - biomikotrofais.
Sudarant terminus, apibūdinančius grybų ir aplinkos santykį, pridedama galūnė "fil": grybai, mėgstantys drėgmę - higrofilai, sausumą mėgstantys - kserofilai, tarpinė grybų grupė - mezofilai, šilumamėgiai - termofilai ir t.t.
Grybų sandara
Vegetatyvinė grybiena yra jautrus, plonas ir labai trapus plonyčių hifų tinklas. Ji slypi substrate, ir gyvena ilgai — metus, dešimtmečius, net šimtmečius. Grybienos gniužulėlis amžinai tūno tamsoje, labai reaguoja į atitinkamas aplinkos sąlygas ir gali paspartinti ar sustabdyti vaisiakūnio formavimąsi.
Antžeminė grybo dalis vadinama vaisiakūniu, ir nors jo gyvenimas trumpas, tačiau labai svarbi biologinė paskirtis — suformuoti ir išsėti sporas. Grybų vaisiakūniai yra jų dauginimosi organai. Vegetatyvinė grybiena vaisiakūnių užuomazgas formuoja ne kasmet, dažniausiai kas antri treti, o kartais ir kas penkti ar septinti metai. Vaisiakūnis geromis sąlygomis greitai auga. Per parą raudonviršio ar baravyko kepurėlė užauga nuo 1,5 iki 5 cm skersmens. Vegetatyvinė grybiena pradeda augti anksti pavasarį, tačiau tik po kelių mėnesių užsimezga vaisiakūniai, kurie išauga skirtingu laiku. Sporoms susiformavus, subrendus ir išsisėjus, vaisiakūniai, atlikę pagrindinę gyvenimo funkciją, suglemba ir žūva.
1725 m. buvo aptiktos sporos, iš kurių ir išauga grybai. Sporos — smulkutės, paprasta akimi nematomos dulkelės. Jos susidaro apatinėje kepurėlės pusėje, apsaugotoje nuo saulės, vėjo, lietaus, įvairių mechaninių pažeidimų. Jos neilgaamžės, bet kai kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų. Apatinėje kepurėlės pusėje sporas gaminantis himenoforas, ilgainiui keitėsi: vienų grybų jis susiraukšlėjo į lakštelius, kitų susisuko į vamzdelius, o dar kitų suskilo į dygliukus ar net karpeles. Lakštelių, vamzdelių, dygliukų paviršius pasidengia tam tikru sluoksniu, vadinamu himeniu, kuriame ir susidaro sporos. Iškritus sporai, jos vietoj susidaro kita. Grybų kepurėlėse yra milijardai baltų ar spalvotų sporų, krintančių ant žemės kelias dienas, kartais net savaites. Oro srovės, vanduo, paukščiai, vabzdžiai, žvėrys ir žmogus jas išplatina. Toliau jų likimą lemia dirvožemis, klimatas, metų laikas. Todėl sudygsta tik nedaugelis sporų, kitu atveju visos sporos išaugintų grybieną ir formuotų naujas vaisiakūnių generacijas - tada Visata tragiškai būtų užgrobta grybų. Spora, patekusi į palankias sąlygas, sudygsta. Po kurio laiko išsivysto gležna grybiena, kuri ilgainiui sutvirtėja, išsiplečia miško paklotėje.
Kai kurių grybų, pavyzdžiui, skalsiagrybių (Claviceps purpurea), ausūnių (Peziza badia), skylėtbudžių (Polyporus), plempių (Collybia) grybiena nepalankiomis sąlygomis sudaro skleročius. Tai kietos grybienos gniužulas, išsaugantis grybo gyvybingumą užėjus sausrai ar šalčiui, susidarius per dideliam drėgmės kiekiui. Iš skleročio palankiomis sąlygomis išauga grybas. Dažnai skleročiai pasirenka vabzdžių lavonus, negyvus grybus ir kt. Skleročio biologinė paskirtis taip pat išsaugoti ir pratęsti rūšies egzistavimą.
Grybų sistematika
Evoliucionuojant kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Aplinkos sąlygų kompleksas, nulemiantis vienos grybų rūšies gyvenimo būdą, jos išplitimo amplitudę, populiacijos (individų skaičiaus) gausumą, vadinamas rūšies biotopu. Kuo mažesnis biotopas, tuo mažesnė tikimybė rūšies palikuonims išplisti.
Grybų sistematika yra viena iš sunkiausių šiuolaikinių mikologijos tyrimo sričių, kadangi ši organizmų grupė nepakankamai ištirta. Kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių, tačiau painiavos sukelia didelė morfologinių, fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, lytinės ir nelytinės kartos kaita, agaminės grybų rūšys - grybai, kurie dauginasi neapsivaisinę.fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, aplinkos sąlygos. Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Atsiradusios grybų formos, besiskiriančios vaisiakūnių forma, spalva, dydžiu ir gyvenimo būdu, dar labiau klaidina mikologus. Dėl to dabar vieni mikologai aprašo 10 0000, kiti 15 0000, o dar kiti 60 000 rūšių. Sistematikai remiasi ne tik morfologiniais, genetiniais požymiais, bet ir biocheminiais kriterijais.
Gyvasis pasaulis skirstomas į prokariotus (neturi tikro branduolio) ir eukariotus (turi tikrą branduolį). Eukariotai skirstomi į 3 karalijas: gyvūnų, augalų, grybų.
Norint geriau suprasti įvairių grybų grupių tarpusavio santykius, pažinti pačius grybus, pirmiausia reikia visus grybus suskirstyti, suklasifikuoti. Pagal naujausią klasifikaciją grybų pasaulis dalijamas net į 11 skyrių, tačiau mikologinėjė literatūroje dažniausiai nurodoma 6:
- Oomicetai (Oomycota)
- Chitridiomicetai (Chytridiomycota)
- Gleivūnai (Mytxomycota)
- Zigomicetai (Zygomycota)
- Aukšliagrybiai (Ascomycota)
- Papėdgrybiai (Basidiomycota)
Taikomoji reikšmė
Mityba
Grybų mitybinė vertė
Švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti grybai bei jų sultys ar miltai yra gera kulinarinė žaliava patiekalams gaminti. Grybai vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Juose gausu vertingų medžiagų žmogaus organizmui. Grybų vertė priklauso nuo cheminės sudėties, naudingų elementų santykio. Tai lemia augimvietė, klimatinės sąlygos, metų laikas ir kt. Grybai turi daug vandens (84-95%) ir nemažai (4-6%) blogai ar visai neįsisavinamų medžiagų (chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio ir kalio kiekiu jie prilygsta žuvies mėsai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą. Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, tai pat amino rūgščių (leicino, tirozino, histidino, arginino, metionino, valino, treonino). Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5%, augalinės - 68%, grybų - 70%. Taigi baravyko, pievagrybio ir kai kurių kitų grybų baltymų mitybinė vertė prilygsta gyvulinės kilmės baltymams. Mažokai juose lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas. Tai angliavandeniai, kurių neaptinkama augaluose. Grybų kvapiosios medžiagos patiekalams suteikia specifinį aromatą. Prancūzų kulinarai teigia, kad grybų padažai kvapniausi ir skaniausi. Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą. Grybuose daug vitaminų (B1, B2, PP, C, A, D), fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai turi baltymų daugiau negu duona, kruopos, jautiena. Džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą. Jų sultinys triskart kaloringesnis už mėsos buljoną. Be baltyminių medžiagų, grybuose, ypač senuose, atsiranda maistui netinkamų, net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to negalima vartoti maistui pasenusių grybų, net ir baravykų. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas. Kai kurių grybų kotai sumedėję, juose daug chitino, maistui visai nevartojami. Senesnių grybų vamzdelinį sluoksnį (kepurėlės apatinę pusę) ruošiant maistui reiktų pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nesuvirškinamos, be to, būna daug vabzdžių lervų.
Švieži grybai greitai genda. Todėl grįžus iš miško juos reikia skubiai tvarkyti: džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti (nepervirinti!), jei vartojami švieži. Neapdorotų grybų vėsioje patalpoje nepatartina laikyti ilgiau kaip 24 val. Kuo labiau susmulkinti grybai, tuo daugiau suirsta chitino, todėl jie geriau virškinami. Pasenę, netinkamai paruošti maistui ir geriausi grybai gali pakenkti. Nepatartina grybų valgyti sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ligomis, taip pat seniems žmonėms bei mažiems vaikams.
Grybai pagal mitybinę vertę, skonį, paplitimą, vartojimą skirstomi į 4 kategorijas. Tai sąlyginis skirstymas, nes nevisiškai ištirta grybų mitybinė vertė, ne visose šalyse tie patys valgomieji grybai vienodai gausiai auga, mėgstami, renkami, vertinami.
Pirmai kategorijai priskiriami vertingiausi ir skaniausi grybai: baravykas, rudmėsė, gelsvasis ir geltonasis piengrybiai.
Antros kategorijos taip pat geri grybai, bet menkesnės vertės: raudonviršis, lepšė, kazlėkai, rudakepuris, grakštusis bei smiltyninis baravykai, valgomasis ir dvisporis pievagrybiai, ūmėdė garduolė, piengrybis paberžis, žaliuokė.
Trečiai kategorijai priskiriami vidutinio skanumo ir vertingumo grybai: geltonasis baravykas, raukšlėtasis gudukas, valgomoji voveraitė, paprastasis bei vasarinis kelmučiai, tikroji, juosvoji, juodmėsė ir blunkančioji ūmėdės, juosvasis, paprastasis piengrybiai ir kt.
Ketvirtos kategorijos yra menkaverčiai grybai. Jie kasmet auga, dažniausiai gausiai. Vertingesni šie: tamprusis ir auksakotis baravykai, pilkoji, kvapioji stirnabudės, šalninė guotė, gličioji ir variaspalvė geltonpėdės, gluosninė kreivabudė, lelijinis baltikas, grūzdas, paliepis, rudasis piengrybis, raukšlėtasis ir čerpėtasis dyglučiai, gauruotasis mėšlagrybis ir kt.
Lietuvos miškuose rasta daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių, manoma, kad iš viso jų auga apie 2000 (Europoje 6000 rūšių). Valgomų grybų užregistruota 382 rūšys (Europoje 500, Estijoje daugiau kaip 400). Tačiau praktiniu požiūriu svarbių yra 120—140 rūšių, kitos menkavertės arba retos.
Daugelyje valstybių grybai pardavinėjami griežtai nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jau 1897 m. buvo leidžiama pardavinėti 13 rūšių grybus, o 1913 m. Paryžiuje buvo nustatytas parduodamų grybų sąrašas bei pardavimo taisyklės. Dabar daugelyje Europos valstybių, kai kuriose Amerikos, Azijos, net Afrikos šalyse yra nustatytas Sveikatos apsaugos ministerijų ar sanitarinių epidemiologinių stočių aprobuotas renkamų ir parduodamų grybų asortimentas. Tiktai šviežius baravykus, raudonviršius, rudmėses leidžiama pardavinėti be apribojimų. Kiekvienoje šalyje paskelbtas valgomų grybų asortimentas skirtingas. Tai lemia geografinės klimatinės sąlygos, grybų vartojimo tradicijos. Pavyzdžiui, Azerbaidžiane labiau vertinama karališkoji musmirė negu baravykas, o pietiniame Urale didesnę paklausą turi įvairūs grūzdai nei baravykai.
Grybų paslaugos
Grybas stebukladaris. Sunku įsivaizduoti duonos, pyrago kepėjų, kulinarų, aludarių, vyndarių, šeimininkių ir žemdirbių gyvenimą be mielių. Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio levare - kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia, tešlą kelia grybas, tiksliau - mieliagrybis, priklausantis aukšliagrybių klasei. Jos dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga, plečiasi. Tačiau mielių yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje. Mielėse esantys fermentai (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant pyragus išgaruoja, ir anglies dioksidą, kuris tam tikroje temperatūroje kelia pyrago tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę. Sunku įsivaizduoti kulinarų pasiekimus ir gyvulininkų triūsą be mielių. Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra mieliagrybio (Saccharomyces) gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys. Ypač svarbus yra alaus mieliagrybis (S.cerevisiae), vyno mieliagrybis (S.vini) ir kt. Kasmet pasaulyje mielių pagaminama iki milijono, o sausų pašarinių mielių - daugiau kaip 200 tūkst. tonų. Mielių cheminė sudėtis tokia: vandens tik 8%, proteidų - 57%, lipidų - 3%, gliucidų - 25% ir mineraliniu medžiagų - 7%. Be to, jų baltymuose yra visos amino rūgštys, reikalingos žmogaus ir gyvūno organizmui. Jose gausu vitaminų (ypač B grupės, taip pat E ir PP), fermentų, kurie nepaprastai svarbūs gyvų organizmų cheminėms ir biologinėms reakcijoms, ir kitokių vertingų medžiagų, gerinančių virškinimą, didinančių organizmo atsparumą infekcijai. Bet yra mielių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas. Grybas medicinoje. Grybų gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų, jau XVI a. aptinkama rašytinių duomenų įvairiuose medicininio pobūdžio leidiniuose. Daugiau kaip prieš 100 metų buvo pastebėta pelėsių antibiotines savybės, vėliau iš jų gautos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais. Daug gyvybių išgelbėjo penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti grybų kilmės preparatai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 įvairių antibiotikų, tačiau vaistų gamybai kol kas vartojama ne daugiau kaip 30. Kepurėtieji grybai tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje gydymo tikslams kol kas mažai vartojami. Grybų gydomosios savybės intensyviai tiriamos. Iš pievagrybių išskirtų medžiagų gaminami vaistai, gydantys alergines ir kitokias ligas. Iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų. Iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą. Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, užmuša rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai. Vis nuodugniau tiriamos kepurėtųjų grybų antibiotinės savybės. Nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas (jauni, vištos kiaušinio dydžio vaisiakūniai, kol dar neišaugęs kotas, užpilami spiritu). Pasirodo, kad ir paprastoji musmirė, mirtinai nuodinga žalioji musmirė turi nemaža gydomųjų medžiagų. Neabejotinai ateityje pradžiugins žmogų dar ne vienas svarbus vaistinis preparatas, pagamintas iš grybų. Arbatinis grybas. Jau senokai virtuvėje ant palangės stiklainyje plūduriuodavo arbatinis grybas. Jo kolonija nelabai patraukli, bet saldžiarūgštis skystis daugelio mėgstamas. Arbatinis grybas - acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Tai labai panašu į kerpę (dumblio ir grybo koloniją), tik ši gyvena sausumoje. Mieliagrybis arbatoje ištirpusį cukrų skaido į organines rūgštis (askorbino, citrinos, pieno ir kt.), alkoholį ir anglies dioksidą, o bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi. Arbatinis antpilas praranda skaidrumą, bet įgauna saldžiarūgštį malonų skonį. Šis skystis gerina apetitą, naikina kai kurias kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne. Juo skalaujama gerklė sergant angina, dantenų uždegimu. Jame yra ir vitaminų B, D. Tačiau juo per daug nereikia piktnaudžiauti, dažnai malšinti troškulį, nes acto rūgštis gali pakenkti virškinimo traktui. Grybų, galinčių parūgštinti skystą antpilą (arbatą ar pieną), yra keletas rūsių. Nors jų augimo sąlygos nevienodos, bet gyvenimo būdas panašus, todėl ir antpilas beveik tokio pat skonio. Šio grybo antpilas ruošiamas taip. Gabalėlis grybienos, įdedamas į stiklainį su pasaldinta arbata, užrišamas marle ir padedamas į šviesią vietą, geriausiai ant palangės. Po savaitės dviejų antpilą galima gerti.
Grybai nenaudėliai
Pelėsis virtuvėje. Pamiršti uogienės, sūrio, duonos ir kitų maisto produktų likučiai virtuvėje po keleto dienų pasidengia voratinklišku grybienos sluoksniu, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais. Blizgančiose plaukelių viršūnėse (galvutėse) gausu subrendusių sporų. Jos nuo mažiausio skersvėjo be perstojo sklando ore. Jų visur pilna. O patekusios į tinkamas sąlygas per kelias valandas sudygsta ir greitai išaugina naują pelėsio koloniją. Tik tvarkinga šeimininkė gali apsisaugoti nuo šių nematomų, bet labai pavojingų virtuvės priešų. Jie ne tik sugadina daug sviesto, sūrio, uogienių, duonos ir kitų maisto produktų, bet dar į aplinką išskiria nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų. Drėgni, neišvėdinti namai tuojau pakvimpa pelėsiu. Tai įvairių mikozių sukėlėjai. Pelėsis puola net paliktus nešvarius indus, sriubos ar kompoto likučius. Trobagrybiai. Vienas pavojingiausių medienos gadintojų - žalingasis trobagrybis (Serputa lacrymans). Lotyniškai lacrymans - verkiantis. Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybio auka - spygliuočių ar lapuočių mediena, nežiūrint tai, kad ji net nulakuota ar nudažyta. Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis suranda optimalias sąlygas ir per trumpą laiką užpultą objektą paverčia šipuliais. O esant 20-26°C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas medinį namą per pusmetį gali paversti griūvėsių krūva. Kartais šis grybas vadinamas namų raupsais. Progai pasitaikius neatsisako popieriaus, audinių, odos, net tinko. Jam nesudėtinga sutrupinti mūrines sienas, svarbu iš pradžių surasti drėgną plyšelį, o vėliau persikelti per keletą gyvenamo namo aukštų visai nesudėtinga. Plonyčiais grybienos laidais grybas toli keliauja. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais ir dulkėmis paverčia ne tik medieną, bet ir tinką. Minėto grybo vaisiakūniai labai dideli, iki 50 cm skersmens, kempinės pavidalo, l-4 cm storio. Prie substrato (grindų, sienos, sijos) silpnai priaugę arba nepriaugę. Iš pradžių balti, vėliau vidurys paruduoja, pakraščiai išlieka balti, o senų parudavę, tik visada atkilę ir paprastai su rudo skysčio lašeliais. Vaisiakūnio paviršius raukšlėtai banguotas. Raukšlelės l-2 cm ilgio, spinduliškai išsidėsčiusios, sporos rudos. Per parą tik l cm šio grybo paviršiaus gali išmesti 35 milijonus sporų. Be to, vaisiakūnis puikiausiai dauginasi ir vegetatyvinės grybienos atplaišomis. Šį grybą platina oro srovės, vabzdžiai, pelės, žiurkės ir pats žmogus. Apsaugos priemonės. Svarbiausia, kad po namų grindimis būtų gera ventiliacija. Grindys negali liestis su žeme. Mediena, naudojama namų statyboje, turi būti švari, neapkrėsta šiuo grybu. Pažeista mediena dezinfekuojama natrio fluoridu (imti 150 g NaF, 135 g molio, 130 g vandens, išmaišyti ir sutepti grindis). Tirpalas labai nuodingas, reikia saugoti akis. Medienai impregnuoti naudojamas vandenyje tirpus pentachlorfenolas. Tinka ir kitos dervos, pastos. Pastebėjus trobagrybį, reikia kuo greičiau išlupti grindis (šią medieną sudeginti) ir pakeisti nauja, impregnuota mediena. Atidžiai nuimti tinką su grybo pėdsakais ir jį pakeisti nauju. Pažymėtina, kad trobagrybis išskiria dujas, pavojingas žmogaus sveikatai.
Grybai ir haliucinacijos
Meksikos, Indijos ir kitų tautų gentys vartojo haliucinacijas sukeliančius grybus, veikiančius jų pojūčius ir vaizdinius, elgseną ir pažiūras. Ypač Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus sudievino, statė jiems statulas, net šventyklas, garbino juos. Ir šiandien tose šalyse žmonių sąmonėje dar išlikusios tikėjimo apeigos, susijusios su grybų sukeliančiomis haliucinacijomis. Tokie reiškiniai seniai magino mikologus. Šioje srityje daug nuveikė žymus prancūzų mikologas Eimas (R.Heim) ir amerikietis Vasonas (G.Wasson). Jie ne tik išstudijavo paskelbtas mokslines ir archyvines žinias apie Meksikos, Amerikos indėnų ritualines apeigas, suvalgius haliucinogeninio grybo, bet ir dalyvavo jų apeigose, stebėjo jas, patys valgė šių grybų. Kas gi atsitinka pakramčius ir nurijus šių grybų. Maždaug po 20-40 minučių žmogaus vaizduotėje atsiranda nematyti vaizdai, reginiai, naktį jis mato visas dienos spalvas, sapnuoja praeitį, dabartį, net ateitį, atsiduria baisesnėje būsenoje nei būdamas labai girtas. Šis košmariškas sapnas trunka 2-3 valandas. Išsiblaivęs, pailsėjęs žmogus vėl gyvena normalų gyvenimą. Ir dabar Gvatemaloje rymo didžiulės grybo pavidalo akmeninės skulptūros, prie kurių gilioje senovėje buvo atliekamos šventų grybų garbinimo apeigos. Yra žinių, jog grybų garbinimo kultas egzistavo ir Egipte. Senovės Kinija taip pat turėjo savo garbinamus grybus. Minėti mikologai Eimas ir Vasonas nustatė, kad Meksikoje augantys ir haliucinacijas sukeliantys grybai yra smulkučiai, neišvaizdūs, visai nepanašūs į valgomuosius, net ir į nuodinguosius grybus. Tai glotniagalvės (Psilocybe) genties grybai. Šveicarų chemikai tiria jų biocheminę sudėtį. Rastos dvi aktyvios medžiagos (psilocinas ir psilocybinas), kurios žmogaus psichiką veikia panašiai kaip lizino rūgšties dietilamidas. Vėliau ištirtos ir susintetintos kitos haliucinacijas sukeliančios medžiagos: iboteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, ir bufoteninas. Šios medžiagos mažais kiekiais vartojamos psichoterapijoje. Lietuvoje haliucinogeniniai grybai neauga. Tačiau panašių savybių turi kai kurios mūsų miškų glotniagalvės (Psilocybe), musmirės.
Lietuvos grybai
Nuorodos
Susiję straipsniai: