Cukrinis runkelis
| Beta vulgaris saccharifera | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Cukrinis runkelis | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Cukrinis runkelis - burnotinių (Amaranthaceae) šeimos kultūrinis augalas, paprastojo runkelio varietas Beta vulgaris var. saccharifera.
Tai dvimetis augalas, dideliais vešliais lapais ir cukringu šakniavaisiu. Jame yra 20% sacharozės, 5% celiuliozės, 1,5% azotinių medžiagų. Tai svarbi cukraus žaliava. Lapai, išspaudos, melasa naudojami kaip pašaras.
Cukriniai runkeliai geriausiai auga velėniniuose karbonatiniuose ir velėniniuose jauriniuose priemoliuose, taip pat pakankamai gerai auga puveninguose priesmėliuose. Mėgsta silpnai rūgščias arba neutralias dirvas. Sėjami į gerai įdirbtą dirvą balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Į tą pačią vietą sėjami kas 2-3 metai, taikant sėjomainą su žiemkenčiais. Cukriniai runkeliai sėjami kas 4-8 cm, 2-3 cm gylyje. Kasami rugsėjo pabaigoje, spalį.
Cukrinių runkelių kenkėjai: runkelinės musės, amarai, spragės; ligos - lapų rudmargė, sausasis lapų puvinys, daigų juodašaknė.
Pagrindiniai cukrinių runkelių augintojai pasaulyje yra Prancūzija (29 mln. t, 2005 m.), Vokietija (25), JAV (25), Rusija (22), Ukraina (16), Turkija (14), Italija (12), Lenkija (11). Lietuvoje cukriniai runkeliai auginami nuo XIX a. pr. Intensyviai pradėti auginti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet įsiteigti pirmieji cukraus fabrikai (1931 m. Marijampolėje, 1935 m. Pavenčiuose). Derlingumas 1935 m. siekė 160 cnt/ha, 1940 m. - 203 cnt/ha, 1983 m. - 247 cnt/ha. Lietuvoje daugiausiai auginami Vidurio žemumoje: Marijampolės, Kėdainių, Panevėžio, Radviliškio, Pakruojo rajonuose, mažiau Kauno, Kupiškio, Biržų, Raseinių, Prienų rajonuose[1].
Šaltiniai
- ↑ Cukrinis runkelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985., 338 psl.
