Nikolajus Gogolis: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

[[1829]] m. V. Alovo slapyvardžiu išleido epigonišką poemą „Hancas Kiuchelgartenas“ (''Ганц Кюхельгартен''), parašytą dar Nežine, bet spaudai ją sukritikavus pats sunaikino visą tiražą. Ankstyvajai kūrybai būdingi romantizmo bruožai. Apysakose (rinkinys „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“) vaizduojamas Ukrainos kaimas, jo papročiai, grindžiami tikėjimu antgamtiškumu, poetizuojamas žmogaus ryšys su gamta. Joms būdingi spalvingi personažai, tautosakos ir fantastikos, lyrizmo ir humoro derinimas. Vėlesnė kūryba realistinė, joje ryšku kritiškumas. Apysakose satyriškai parodoma dvarininkų kasdienybė („Pasakojimas apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su Ivanu Nikiforovičium“ ''Повесть о том, как поссорился Иван Иванович с Иваном Никифоровичем'', „Senųjų laikų dvarininkai“ ''Старосветские помещики''), panaudojami ukrainiečių mitologijos motyvai („Vijus“ ''Вий'' 1835 m., [[Lietuvių kalba|lietuvių k]]. pavadinimu „Baubas“ [[1939]] m.), poetizuojamos kazokų praeities kovos už laisvę („Tarasas Bulba“ ''Тарас Бульба'', 1835 m., 2 variantas [[1842]] m., lietuvių k. [[1924]] m., [[1949]] m.), tragikomiškai atskleidžiami miesto kontrastai („Nevos prospektas“ ''Невский проспект'', Pamišėlio užrašai ''Записки сумасшедшего'', abi 1835 m.), mažojo žmogaus pasaulėjauta („Nosis“ ''Нос'', 1836 m., „Apsiaustas“ ''Шинель'', 1842 m.). Komedijoje „Revizorius“ (''Ревизор'', 1836 m., lietuvių k. [[1911]] m., [[1934]] m., [[1951]] m.) išjuokiamos valdininkijos ydos.

Svarbiausias N. Gogolio kūrinys – [[romanas]] „Mirusios sielos“ (''Мёртвые души'', t. l [[1842]] m., lietuvių k. [[1937]] m., [[1946]] m.). Jame vaizduojant absurdišką situaciją, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas, kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė antrą tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą ([[1845]] m. rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti [[1857]] m.).