Prancūzijos revoliuciniai karai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prie [[Reinas|Reino upės]] greitai susirinko [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]], [[Hesenas|Heseno]], [[Austrija|Austrijos]] ir prancūzų emigrantų pajėgos, kurioms vadovavo kunigaikštis [[Charles William Ferdinand|Čarlzas Ferdinandas]]. [[Rugpjūčio 19]] d. koalicijos pajėgos kirto Prancūzijos sieną, užgrobė [[Longvis|Longvį]] ir [[Verdenas|Verdeną]], o rugsėjį apgulė Lilį ir pradėjo žygį į [[Paryžius|Paryžių]], tačiau jis buvo sustabdytas po susirėmimo prie [[Valmi mūšis|Valmi]] ir po dešimties dienų koalicinės pajėgos atsitraukė. Tuo metu prancūzų pajėgos užėmė [[Nica|Nicą]] ir [[Savoja|Savoją]] bei [[Mecas|Mecą]]. Lilio apgula austrams baigėsi nesėkmingai, o [[lapkričio 6]] d. prancūzai, vadovaujami [[Charles François Dumouriez|Dumuorezo]], laimėjo pirmą didelę pergalę [[Žemapo mūšis|Žemapo mūšyje]]. Per mėnesį po mūšio prancūzai užėmė didžiąją [[Belgija|Belgijos]] dalį. [[1793]] m. sausį, tuoj po [[Liudvikas XVI|Liudviko XVI]] giljotinavimo, prie pirmosios koalicijos prisijungė [[Ispanija]] ir [[Portugalija]], o [[vasario 1]] d. Prancūzija paskelbė karą [[Didžioji Britanija|Didžiajai Britanijai]] ir [[Nyderlandai|Nyderlandams]]. Metų pradžioje prancūzų pajėgos įsiveržė į Nyderlandus ir užėmė [[Breda|Bredą]], bet sėkmingas austrų puolimas Belgijoje privertė šias pajėgas atsitraukti, o po prancūzų pralaimėjimo [[Niervindeno mūšis|Niervindeno mūšyje]] jų vadas Dumuorezas slapta perėjo į rojalistų pusę, bet buvo išaiškintas ir suimtas [[Jakobinai|jakobinų]]. Tuo metų [[Lionas|Lione]] ir [[Marselis|Marselyje]] kilo sukilimai prieš revoliuciją, o Vandėjos sukilėliai suformavo karines pajėgas ir užmezgė ryšius su britais. Į Prancūziją tuomet veržtasi iš visų pusių: ispanai persikėlė per [[Pirėnai|Pirėnus]], [[Sardinijos karalystė|Sardinijos]] kariuomenė – [[Alpės|Alpes]], austrai užgrobė [[Valansjenas|Valensjeną]], o britai [[gegužės 31]] d. pradėjo jūrinę blokadą. Nepaisant to, revoliucionieriai įvykdė masinę [[Mobilizacija|mobilizaciją]] ir suformavo 14 armijų. Netrukus sukilimai [[Kanas (Prancūzija)|Kanuose]], Lione ir Marselyje buvo numalšinti, tačiau [[rugpjūčio 29]] d. kontrarevoliucionieraikontrarevoliucionieriai, kartu su britų ir ispanų pajėgomis, užėmė [[Tulonas|Tuloną]] ir ten buvusius prancūzų karinius laivus (Tulonas buvo atsiimtas [[gruodžio 19]] d.). [[Rugsėjo 6]]-[[Rugsėjo 8|8]] d. prancūzai sutriuškino prūsų pajėgas ir nutraukė [[Diunkerkas|Diunkerko]] apgulą. Spalį Prancūzijos šiaurės armijos vadu tapęs [[Jean-Baptiste Jourdan|Žanas Džordonas]] laimėjo [[Vatigneso mūšis|Vatigneso mūšį]] ir perėjo į puolimą.

[[1794]] m. revoliucionieriai perėmė iniciatyvą; nors invazija į [[Pjemontas|Pjemontą]] nepavyko, bet prancūzai išvijo Ispanijos pajėgas iš [[Rusilonas|Rusilono]] ir įsiveržė į [[Katalonija|Kataloniją]]. Tuo metu dvi prancūzų armijos puolė koalicijos pajėgas [[Belgija|Belgijoje]], o po pergalės per [[Fleriuso mūšis|Fleriuso mūšį]] [[birželio 26]] d., nubloškė jas kitapus Reino upės ir okupavo Belgiją, [[Reino kraštas|Reino kraštą]] ir pietų Olandiją. [[1795]] m. pradžioje, po netikėtos žiemos atakos, prancūzai užgrobė [[Nyderlandai|Nyderlandus]] ir įkūrė marionetinę Batavijos respubliką, be to, Prūsija, Ispanija ir Hesenas sudarė taikos sutartį su Prancūzija, taigi jai nebegrėsė tiesioginis invazijos pavojus. Britanija bandė sustiprinti kontrarevoliucionierius, bet pastarųjų rengtas sukilimas Paryžiuje [[spalio 4]] d. buvo užgniaužtas vietinės įgulos, vadovaujamos Napoleono. Generolas [[Charles Pichegru|Šarlis Pišegru]] perėjo į rojalistų pusę, tai lėmė nesėkminganesėkmingą [[Maincas|Mainco]] apgulos baigtį ir evakuaciją iš [[Manheimas|Manheimo]]. [[1796]] m. Trys Prancūzijos armijos pradėjo veržtis [[Tirolis|Tirolio]], [[Viena|Vienos]] kryptimi. Dvi iš jų, vadovaujamos Džordono ir [[Jean Moreau|Morėjaus]], persikėlė per Reiną, trečia, vadovaujama Bonoparto, įsiveržė į Italiją. Per Reiną persikėlusios pajėgos pasiekė [[Bavarija|Bavariją]] rugsėjį, bet po austrų pergalės per [[Amgergo mūšis| Amgergo mūšį]] abi armijos atsraukė atgal per Reiną, tačiau Italijoje Napoleonas atskyrė Austrijos ir Sardinijos armijas, užgrobė [[Milanas|Milaną]], apgulė [[Mantuja|Mantują]] ir striuškinosutriuškino prieš jį pasiųstas austrų pajėgas, o Prancūzijoje Vandėjos sukilėliai buvo sutriuškinti [[Lazare Hoche|Hočo]]. [[1797]] m. [[vasario 14]] d. britų laivynas per [[Šv. Vincento kyšulio mūšis| Šv. Vincento kyšulio mūšį]] sutriuškinimosutriuškino ispanų flotilę, bandžiusią prisijungti prie Prancūzijos laivyno. Napoleonas po apgulos užėmė Mantują, o austrai nesugebėjo sustabdyti jo veržimosi į Tirolį. Balandį, kai kitos prancūzų pajėgos persikėlė per Reiną, Austrija paprašė taikos. Spalį Austrija pasirašė Kampo Formijaus taikos sutartį, pripažindama Belgiją, Reino kraštą ir didelius Šiaurės Italijos plotus Prancūzijai. [[1798]] m. kadangi tik Didžioji Britanija liko kovoti su Prancūzija, Napoleonas surengė ekspediciją į Egiptą. Tuo tarpu Direktoriją įsiveržė į [[Šveicarija|Šveicariją]]: įkūrė Helvetijos respubliką ir aneksavo [[Ženeva|Ženevą]]. Taip pat buvo pasiųsta ekspedicija į [[Airija|Airiją]] padėti sukilėliams prieš britų valdžią, bet pasiųsti laivai buvo užgrobti britų.