Michelangelo: Skirtumas tarp puslapio versijų

Buonaročių šeimos šaknis pagal dokumentus galima atsekti nuo XIII amžiaus.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}</ref> Jie užėmė svarbias pareigas [[Florencijos respublika|Florencijos respublikoje]], užsiėmė bankininkyste ir prekyba. Mikelandželo gimimo metu Buonaročių šeima išgyveno ne pačius sėkmingiausius laikus. Tėvas pagal trumpalaikį kontraktą užėmė magistrato (panašiai kaip [[meras]]) pareigas mažame Kaprezės miestelyje.<ref>Enrica Crispino. Michelangelo Artist’s Life. – Firenze: Giunti Gruppo Editoriale, 2001. ISBN 88-09-00274-2 p. 8</ref> Po maždaug dviejų mėnesių nuo Mikelandželo gimimo šeima grįžo į Florenciją ir apsistojo Setinjano gretimame kaime, kuriame turėjo ūkį.

Mikelandželo tėvas Lodovikas išsiuntė sūnų mokytis gramatikos į Florenciją pas mokytoją Francesco da Urbino. Mikelandželui labiau rūpėjo dailė, jis piešė ir siekė susipažinti su Florencijos menininkais. Norėdamas atgrasinti sūnų nuo menų, tėvas jį mušdavo, nes, jo nuomone, menininkai buvo tik amatininkai, žemesnės vertės žmonės.<ref>McNeese, Tim. Michelangelo: painter, sculptor, and architect. – Philadelphia: Chelsea House Publishers, 2004. ISBN 0-7910-8627-5 p. 16</ref> Florencijoje Mikelandželas susipažino su Francesco Granacci, [[Domenikas Girlandajas|Domeniko Girlandajo]] mokiniu. Šis jį nuvedė į Girlandajo dirbtuves, kurios Mikelandželą labai sužavėjo. Tėvas daugiau neprieštaravo sūnaus polinkiams. 1488 m. jis pasirašė 3 metų kontraktą su Girlandaju, kuris priėmė Mikelandželą mokiniu. Kad jau tuomet Mikelandželas rodė išskirtinį talentą, rodo Girlandajo įsipareigojimas mokėti už Mikelandželo darbus dirbtuvėse. Pasakojama, kad kai Mikelandželas atėjo daryti eskizų į [[Brankači koplyčia|Brankači koplyčią]] pagal Mazačo [[freska]]s, jis kažką pasakė greta dirbusiems kitiems jauniems mokiniams. Vienas jų, Pietro Torrigiano, trenkė kumščiu Mikelandželui į veidą ir sukreivino nosį.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 10</ref> Veido defektas matosi visuose vėlesniuose Mikelandželo portretuose.

1520 m. prasidėjo Šv. Lauryno bažnyčios Naujosios zakristijos, 1523 m. − bibliotekos statybos. Mirus Leonui X-ajam projektus pratęsė kitas Medičių giminės popiežius [[Klemensas VII]]-asis. Vienu metu statybose galėjo dalyvauti apie 300 Mikelandželo padėjėjų ir kitų menininkų. Naujojoje zakristijoje buvo planuota sukurti kapų monumentus 4 Medičių giminės nariams, taip pat turėjo būti pavaizduotos keturių Italijos upių alegorinės skulptūros. Projektai nebuvo baigti. Tam sutrukdė politinės aplinkybės. 1527 m. plėšikaujanti [[Šv. Romos imperija|Šv. Romos imperijos]] kariuomenė užėmė Romą. Medičių autoritetas smuko, jie buvo išvyti iš Florencijos, atgaivinta respublikinė santvarka. 1529 m. Florencijos valdžia, supratusi, kad teks atlaikyti imperinių jėgų puolimą, pradėjo miesto įtvirtinimą (popiežius [[Klemensas VII]]-asis ir [[imperatorius Karolis V]]-asis susitarė Florenciją gražinti Medičiams). Mikelandželas buvo patvirtintas vienu iš 9 respublikos pareigūnų, atsakingų už gynybinių [[bastionas|bastionų]] ir kitokių įtvirtinimų projektavimą, bei įgyvendinimą. Pagrindinis Mikelandželo darbas buvo susijęs su svarbiausios Florencijos tvirtovės San Miniato kalvoje įtvirtinimais.<ref name="autogenerated1"/> Gynybinių įtvirtinimų klausimais Mikelandželas lankėsi aplinkiniuose [[Toskana|Toskanos]] miestuose, [[Piza|Pizoje]] ir [[Ferara|Feraroje]]. Trumpai pabuvojo Venecijoje. Spėdamas Florencijos miesto užėmimą, 1530 m. Mikelandželas bėgo iš miesto palikdamas savo postą ir apsistojo [[Venecija|Venecijoje]].<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 112</ref> Spėjama, kad Mikelandželas galėjo planuoti išvykimą į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Pagrasinus Florencijos valdžiai, kad su išdavikais susijęs turtas Florencijoje bus konfiskuotas ir parduotas, Mikelandželas grįžo į miestą.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 115</ref>

Iš ankstyviausių Mikelandželo skulptūrų yra maži bareljefai „Madona prie laiptų“ ir „Kentaurų mūšis“ (abu Buonaročio name Florencijoje). Fauno statulos, kuri buvo sukurta Lorenco Medičio sode apie 1491 m., likimas nežinomas. Apie 1493−1494 m. [[Bolonija|Bolonijoje]] Mikelandželas nukalė 3 statulas [[Šv. Dominykas|Šv. Dominyko]] relikvijų arkoje San Domenico (Šv. Dominyko) bažnyčioje − Šv. Petronijo, Šv. Proklo ir angelo. Tuo pat metu Bolonijoje Mikelandželas iškalė [[Herkulis|Herkulio]] statulą, kuri buvo Strozzi giminės rūmuose Florencijoje iki 1529 m., kai Strozzi ją padovanojo Prancūzijos karaliui.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 13</ref><ref>Forcellino, Antonio. Michelangelo: A Tormented Life. Polity, 2009. p. 44</ref> Tolesnis šios statulos likimas nežinomas. 1501−1504 m. laikotarpiu, dar prieš pradedant kurti „Dovydo“ statulą, Mikelandželas priėmė užsakymą sukurti skulptūras [[Sienos katedra|Sienos katedroje]] Piccolomini šeimos altoriui. Jis sukūrė 4 statulas − Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Pijaus ir Šv. Grigaliaus. Mikelandželas, spėjama, beveik nepridėjo prie jų rankos. Jas nukalė dirbtuvių pameistriai.

Vienu svarbiausių Mikelandželo darbų buvo „Briugės Madona“ (Dievo Motinos bažnyčioje [[Briugė]]je). Spėjama, kad ji irgi buvo skirta Sienos katedrai, tačiau ten niekuomet nepakliuvo. Ją vėliau įsigijo [[Nyderlandai|Nyderlandų]] pirkliai už maždaug 4000 [[Florinas (Florencija)|florinų]] Florencijoje. Ji tapo vienintele žinoma Mikelandželo skulptūra, parduota į užsienį jam gyvam esant. Statulos sukūrimo aplinkybės neaiškios. Dėl vaizduojamos [[Madona (menas)|Madonos]] jaunumo, ji greičiausiai buvo kurta iškart po „Pietos“. 1503-1506 m. laikotarpiu Florencijoje Mikelandželas atliko 2 mažus, apskritos formos bareljefinius tondus: „Tondo Pitti“ ([[Bardželo muziejus|Bardželo muziejuje]]) ir „Taddei Tondo“ (Karališkojoje menų akademijoje [[Londonas|Londone]]). Tikriausiai nuo jų ima pradžią Mikelandželo pomėgis vaizduoti nebaigtas skulptūras, iš grubaus neapdoroto akmens išnyrančias figūras.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 31</ref> Apie 1504-05 m. Mikelandželas buvo sutaręs su [[Santa Maria del Fiore]] katedros menininkų komisija, kad sukurs 12-os apaštalų statulas. Dėl finansavimo trūkumo iš šio projekto tebuvo sukurta viena ir nebaigta [[Apaštalas Matas|Šv. Mato]] skulptūra (dabar saugoma [[Akademijos galerija (Florencija)|Florencijos Akademijos galerijoje]])

1514 m. buvo užsakyta Kristaus Išganytojo skulptūra. Joje Mikelandželas turėjo pavaizduoti nuogą [[Kristus|Kristų]] su kryžiumi. Darbo metu marmuro luiste buvo rasta juodo akmens gija, dėl ko pirmosios skulptūros variantas buvo nebaigtas. Iš kito marmuro luisto statula buvo nukalta Florencijoje ir pasiųsta į Romą 1521 m., kur jos tolimesnį poliravimą ir užbaigimą organizavo [[Sebastiano del Piombo]], kurio žodžiais, Kristaus [[kelis|keliai]] vieni vertesni už viską, kas yra Romoje. Ši statula vadinama „Minervos Kristumi“ ir yra [[Santa Maria sopra Minerva]] bažnyčioje. Pačioje skulptūroje jaučiamas kitų skulptorių darbas. Vėliau Kristaus nuogumas buvo pridengtas bronzine drapiruotę vaizduojančia detale.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 82</ref>

1505−1506 m. Mikelandželas dirbo [[Vekjo rūmai|Sinjoros rūmuose]] pagal valstybinį užsakymą. Jis freskoje turėjo pavaizduoti vieną Florencijos istorinių epizodų − [[Kašina|Kašinos]] mūšį. Tačiau darbas taip ir liko paruošiamajame kartone. Kartu su [[Leonardas da Vinčis|Leonardo]], tuo pat metu ir toje pat salėje atliktu, „Angjario mūšio“ kartonu, „Kašinos mūšis“ buvo vienas reikšmingiausių italų renesanso kūrinių, iš kurio mokėsi daugybė Florencijos menininkų. 1512 m. politinio perversmo suirutės metu kartonas buvo supjaustytas ir vėliau pražuvo. Giorgio Vasari liudijimu, kartoną esą supjaustė [[Baccio Bandinelli]] (vėliau Bandinelli konkuravo su Mikelandželu Florencijoje).<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 45</ref> Išliko keletas kopijų. Kartone buvo pavaizduotos Mikelandželui būdingos nuogos, raumeningos figūros besimaudančių karių, kurie išgirsta [[trimitas|trimitų]] šaukimą į mūšį.

1529 m. Mikelandželas pabuvojo [[Ferara|Feraroje]]. Prieš išleisdamas Mikelandželą Feraros kunigaikštis paprašė jam sukurti kokį nors darbą. Spėjama, kad šis darbas buvo paveikslas „Leda ir gulbinas“. Paveikslas niekuomet taip ir neatiteko Feraros kunigaikščiui. Pasišaipęs dėl kunigaikščio pasiuntinio meno neišmanymo, Mikelandželas Florencijoje jį išvarė iš dirbtuvių. Vėliau paveikslas atiteko vienam Mikelandželo padėjėjui ir buvo perkeltas į [[Prancūzija|Prancūziją]], kur apie 1540 m. pateko į Prancūzijos karaliaus kolekciją [[Fontenblo]] pilyje. Paveikslas minimas iki [[Liudvikas XIII|Liudviko XIII]]-ojo laikų, o tada vienas ministras įsakė dėl nepadorumo jį sunaikinti. Spėjama, kad šis įsakymas nebuvo tinkamai įgyvendintas, bet paveikslas jau tuo metu buvo labai pažeistas ir neilgai trukus jokių žinių apie jį neliko (kopija saugoma Nacionalinėje Londono galerijoje, tačiau, spėjama, yra netiksli).<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 118</ref>

Pirmasis Mikelandželo architektūrinis darbas, [[San Lorenzo (Florencija)|Šv. Lauryno bazilikos]] Florencijoje fasadas, buvo užsakytas 1518 m. popiežiaus [[Leonas X|Leono X-ojo]]. Fasadas taip niekuomet ir nebuvo pastatytas, išliko tik Mikelandželo projekto eskizai. 1520 m. pradėta statyti Naujoji zakristija, o 1526 m. − Lauryno biblioteka prie tos pačios bazilikos. Šiuos Mikelandželo darbus labai vertino [[Giorgio Vasari]]. Anot jo, Mikelandželas nutiesė kelią, kuriuo turėtų sekti ateities architektai. Didžiausių naujovių Mikelandželas pritaikė kurdamas Lauryno bibliotekos [[vestibiulis|vestibiulio]] dizainą, vestibiulis buvo baigtas jam prižiūrint. Pati biblioteka buvo baigta gerokai vėliau Mikelandželo mokinių. Didelis dėmesys buvo skirtas bibliotekos laiptams. Šiuo metu Lauryno biblioteka vertinama kaip vienas pirmųjų ir ryškiausių [[Manierizmas|manierizmo]] architektūros pavyzdžių.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 127</ref>

Romoje Mikelandželas nesutarė su architektu [[Bramantė|Bramante]]. Kaip ir Mikelandželas, Bramantė buvo pripažintas savo srities meistras Italijoje. Abu menininkai konkuravo dėl popiežiaus [[Julijus II|Julijaus]] II-ojo dėmesio ir svarbiausios vietos šalia jo. Bramantė buvo laimėjęs konkursą dėl Šv. Petro bazilikos projekto nukonkuruodamas Mikelandželo draugą [[Giuliano da Sangallo]]. Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad Bramantė, susimokęs su savo draugu [[Rafaelis|Rafaeliu]], bandė jį sumenkinti ir priversti palikti Romą.<ref name="freeinfosociety146">[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 146</ref> Tai susiję su tuo, kad Bramantė pasiūlė popiežiui pavesti freskas Siksto koplyčios lubose atlikti Mikelandželui. Tuo metu Romoje neprilygstamu freskų meistru buvo laikomas Rafaelis, o Mikelandželas niekuomet nedirbo prieš tai [[freskos]] technika. Mikelandželo supratimu, [[Bramantė]] ir [[Rafaelis]] tikėjosi, kad šio užsakymo teks jam atsisakyti, o jeigu ir neatsisakys, vis tiek nesugebės jo atlikti. Atidengus pusę [[Siksto koplyčios lubų freskos|Siksto koplyčios lubų freskų]], Mikelandželas susilaukė daug pagyrimų iš popiežiaus. Bramantė, labai pagyręs freskas, kartu pasiūlė, kad likusią dalį lubų nutapytų [[Rafaelis]]. Mikelandželo pykčiui nebuvo ribų. Jis prie popiežiaus užsipuolė Bramantę prikišdamas jo klaidas [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikos]] projekte.<ref name="autogenerated1"/> Šiuo metu manoma, kad Bramantės sąmokslo teorija buvo labiau paties Mikelandželo antipatijų ir įtarumo pasekmė, negu turėjo realų pagrindą. Vienintelę priežastį nurodo biografas [[Ascanio Condivi]]. Anot jo, [[Bramantė]], norėdamas prisidurti prie užmokesčio už darbus Šv. Petro bazilikoje, užsakinėjo pigesnes ir mažiau kokybiškas medžiagas.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html#pglicense Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 32]</ref> Popiežius nieko nesuprato, tačiau Mikelandželas gerai žinojo statybų niuansus ir galėjo nurodyti tokį lėšų pasisavinimą.