Grybai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Rasti suakmenėję [[baravykiniai|baravykinių]] [[eilė|eilės]] grybai rodo, kad jie gausiai augo prieš 150 milijonų metų. [[paleozojus|Paleozojaus]] eroje pasirodė '''gleiviagrybiai''' (''Myxotnycetes''), [[mezozojus|mezozojaus]] - '''skylėtbudiniai''' (''Polyporaceae''), '''rūdiečiai''' (''Uredinales''), [[kainozojus|kainozojaus]] - '''pelėsiniai''', '''dyglutiniai''' (''Hydnaceae'') grybai.<br>

Grybai drauge su [[bakterijos|bakterijomis]] ir smulkiais [[gyvūnų karalystė|gyvūnais]] spyglius, [[lapas|lapus]], šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško [[dirvožemis|dirva]], reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas [[toksinas|toksines]] medžiagas. Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80% augalų su grybais sudaro [[mikorizė|mikorizę]], t.y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., '''lepšės''' auga dažniausiai beržynuose). [[orchidėja|Orchidėjos]] be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.<br>Grybai išskiriami į atskirą pasaulį - [[karalystė|karaliją]]. Grybai, kitaip negu [[augalai]], neturi [[chlorofilo]] ir minta gatavomis organinėmis medžiagomis, vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro tipinga augalams medžiaga asparaginas. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Vadinasi grybas - sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.<br>Grybams būdinga savitas aromatas, spalvingumas, didumas. Daugumos jų [[vaisiakūnis|vaisiakūniai]] skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, '''salierinis baltikas''' (''Tricholoma apium'') - salierų, '''kvapioji stirnabudė''' (''Lepista irina'') - kvapiosios našlaitės, '''česnakinis mažūnis''' (''Marasmius scorodonius'') - česnako, '''miškinis pievagrybis''' (''Agaricus silvaticus''), '''kvapioji tauriabudė''' (''Clitocybe odora'') - anyžių. Štai '''poniabudė''' (''Phallus impudicus'')skleidžia tokį dvoką, kad prisivilioja vabzdžius, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Ir [[grybiena]] išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio, ir kt.)<br>Grybams reikalingos mineralinės druskos: [[periodinė elementų lentelė|anglis, azotas, fosforas, kalis]] ir [[mikroelementai]]:[[periodinė elementų lentelė|geležis, manganas, varis, boras, kobaltas]] ir kitokios medžiagos. Kiekviena grybų rūšis turi tipingą augimvietę, reikalingas nevienodas šilumos, šviesos kiekis, skirtinga CO2 ir kitų dujų apykaita, kitoks substrato rūgštingumas, nevienodas drėgmės kiekis: '''piengrybiai''', '''musmirės''' auga, kai žemės drėgnumas yra 10%, kai kurioms '''ūmėdėms''', '''trimitėliams''' - ne mažiau kaip 40%, '''pievagrybiams''', '''baravykams''', '''rudmėsėms''' - ne mažiau kaip 60%, mat grybiena minta [[osmosas|osmoso]] būdu, t.y. visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą nulemia lietūs: šilti - pažadina grybieną naujam gyvenimui, tačiau stiprus, audringas lietus grybams nepalankus. Skirtinga grybų [[trama|tramos]] konsistencija: tvirta, glebi, labai kieta arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga. Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant [[oksidacija|oksidacijos]] procesui, keičia spalvą. Perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus ji paraudonuoja, pamėlynuoja, pavyzdžiui '''raudonviršis''' per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos. Tačiau daugumos grybų trama spalvos nekeičia. Kai kurie grybai, pavyzdžiui '''piengrybiai''' išskiria sultis.

=== Grybų grupės ===

=== Grybų sandara ===

=== Grybų sistematika ===

Grybas stebukladarys. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be mielių. Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ''levare'' - kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia, tešlą kelia grybas, tiksliau - '''mieliagrybis''', priklausantis '''aukšliagrybių''' klasei. Jos dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga, plečiasi. Tačiau mielių yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje. Mielėse esantys [[fermentai]] (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant pyragus išgaruoja, ir [[Anglies dioksidas|anglies dioksidą]], kuris tam tikroje temperatūroje kelia pyrago tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę.<br>Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra '''mieliagrybio''' (''Saccharomyces'') gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys. Ypač svarbus yra '''alaus mieliagrybis''' (''S.cerevisiae''), '''vyno mieliagrybis''' (''S.vini'') ir kt. Mielių cheminė sudėtis: vandens - 8%, proteidų - 57%, lipidų - 3%, gliucidų - 25%, mineraliniu medžiagų - 7%. Be to, jų baltymuose yra visos amino rūgštys, reikalingos žmogaus ir gyvūno organizmui. Jose gausu [[vitaminas|vitaminų]] ypač B grupės, E, PP, fermentų, ir kitų vertingų medžiagų, gerinančių virškinimą, didinančių organizmo atsparumą infekcijai.<br>Bet yra mielių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas.