Lietuvos bažnytinis menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Lietuvos Bažnytinisbažnytinis menas''' – sustiprėjo ir subrendo XVII – XVIII a., kai tuo laikotarpiuLietuvoje sustiprėjo Lietuvoje [[vienuolynųvienuolių ordinai]]. Lietuvos bažnytiniame mene ypatinga pagarba reiškiama Švenčiausiajai [[Marija (Jėzaus motina)|Mergelei Marijai]] bei kenčiančiam [[Kristus|Kristui]].

Šventųjų vaizdavimo tradicija ([[ikonografija]]) ėmė formuotis pirmaisiais [[krikščionybėskrikščionybė]]s amžiais, ypač paplito viduramžiais[[viduramžiai]]s. Ilgus amžius atvaizdai buvo kuriami pagal XIII a. pasakojimų apie šventuosius rinkinį, vadinamą [[Aukso legenda]], [[malda|maldų]] ir giesmių tekstus. Bažnytiniame [[Tridento Susirinkimesusirinkimas|Tridento susirinkime]] (1545-1563 ) teologai sutvarkė ir pagrindė šventųjų vaizdavimo nuostatas.

Lietuvoje yra išlikusių senųjų atvaizdų ir kopijų, kuriose sekama bizantine tradicija, tačiau daugiausia jų sukurta po Bažnytinio Tridento Susirinkimosusirinkimo. Buvo perimti bendri visai Katalikų[[katalikų bažnyčiaibažnyčia]]i siužetai ir pamaldumo raiškos formos.

Šventieji vaizduojami su atributais – priskirtais [[simbolis|simboliais]] ir su [[aureolė|aureole]] – dieviška šviesa, gobiančia galvą. Stebuklingais pripažinti paveikslai puošiami brangiųjų metalų aptaisais, vainikuojami karūnomis. Ši tradicija perimta iš [[Rytų bažnyčios]], Lietuvoje ji paplito [[barokas|baroko]] laikotarpiu. XVII a. pirmojoje pusėje aptaisais aprėpiami Dievo Motinos paveikslai, kiek vėliau imti puošti šventųjų paveikslai. Prie stebuklingų paveikslų kabinami [[votas|votai,]] įvairūs brangių metalų dirbiniai- širdutės, rankos, kojos pavidalo –brangių metalų dirbiniai, kaip padėkos ženklai už patirtas malones, išgijimus.

Labiausiai išaukštinta tarp šventųjų – Švč. Mergelė Marija. Jos garbinimo pradininkai Lietuvoje – [[pranciškonai|pranciškonų]], [[Dominikonų ordinas|domininkonų]] vienuolijos ir [[kunigaikštis Vytautas]], kuris steigė Marijai pašvęstas bažnyčias. Tradiciškai su Vytautu siejamas seniausias Trakų bažnyčios ''Dievo Motinos su Kūdikiu'' paveikslas, nors jis nutapytas trimis šimtmečiais vėliau. 1718 m. atsiranda pirmasis Lietuvoje popiežiaus vainikuotas šventasis paveikslas, nuo seno garsėjęs stebuklais. Paveikslo ikonografija artima [[bizantiniam]] [[hodegetrija|Hodegetrijos]] tipui: Dievo motinos galvą gaubia maforijus su graikišku kryželiu. Ji laiko kūdikį, kuris kairia ranka laimina, dešinėje laiko [[evangelija|Evangeliją]]. TižiedėTrižiedė rožės[[rožė]]s šakelė Marijos rankoje, nutapyta vėliau, simbolizuoja tris [[Rožinys|rožinio]] dalis.

XVIII a. Visojevisoje [[LDK]] pradėti garbinti [[Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia|Trakų]], [[Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia|Šeduvos]], [[Žemaičių]], [[Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika|Žemaičių Kalvarijos]], [[Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia|Kazokiškių]], [[Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia|Linkuvos]], [[Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia|Tverų]] ir daugelio Vilniaus bažnyčių Dievo Motinos paveikslai. Iki šiol garsiausias, didžiai gerbtinas yra ''Aušros Vartų Gailestingumo Motinos'' paveikslas. Miesto vartai tapo Marijos, kuri vadinama Dangaus vartais, [[Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia|buveine]]. Aušros vartų Marijos kulto iniciatoriai – [[Vilniaus basųjų karmelių vienuoliai]].

Paveikslas sukurtas XVII a. pradž. Pagalpagal [[flamandai|flamandų]] dailininko [[Martino de Voso]] pavyzdį. Aušros Vartų Marijos paveikslas yra daugiaprasmis: galime atpažinti Sopulingosios, Gailestingosios Švč. Mergelės Marijos, Nekalto prasidėjimo atvaizdų bruožų – ji be Kūdikio, ją supa spinduliai, dvylikos [[žvaigždė (simbolis)|žvaigždžių]] vainikas, mėnulis. Nuo XVII a. Aušros vartų Marija vis puošiama auksuoto [[sidabras|sidabro]] drabužiais, aptaisais, kabinami votai.

Žemiškoji Kristaus Motina [[Evangelijoje]] minima tik penkiolika kartų, - Marijos vaidmuo neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, nuo Kristaus pradėjimo iki jo mirties. Ji vaizduojama Apreiškimo Jėzaus gimimo, Šventosios šeimos, [[Nukryžiavimas|Nukryžiavimo]] scenose, Kryžiaus kelio stotyse, [[Šventoji Dvasia|Šventosios Dvasios]] atsiuntimo scenose.

Lietuvio sielai artimiausias kenčiančios Dievo Motinos vaizdinys – [[Pieta]] (it. 'gailestingumas'). Gedinčios Marijos su Sūnumi ant kelių paveikslas kilo iš Viduramžiųviduramžių [[mistika|mistikos]], paplito [[Vokietijoje]]. Lietuvoje jis jau žinomas nuo XV a., paplito XVII a., jį ypač pamėgo liaudies drožėjai. Liaudiškose Pietose Marija vaizduojama su vieną ar septynis sopulius simbolizuojančiais [[kalavijas (simbolis)|kalavijais]]. Senuose maldynuose, giesmėse išvardijami visi septyni sopuliai.

Ilgainiui Bažnyčia suvokė, kad Marija, [[angelas|angelo]] pasveikinta „malonėmis apdovanotoji“, buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. ''Nekaltojo prasidėjimo'' paveiksluose sekama XVII a. Ispanųispanų tapytojo [[Bartolomės Estebano Muriljo]] (''Bartalome Esteban Murillo'') sukurta [[kompozicija]]. Jauna ilgaplaukė Marija prie krūtinės sudėjusi rankas maldai, balta suknele, mėlynu apsiaustu, po kojomis mėnulio [[pjautuvas]], pamynusi [[žaltys (simbolis)|žaltį]] – [[šėtonas|šėtoną]], aplink galvą dvylikos žvaigždžių vainikas. „Marija buvo su kūnu ir siela paimta į dangų ir Viešpaties išaukštinta kaip karalienė“, - ši [[dogma]] buvo paskelbta XX a. viduryje. Religinėje dailėje jau nuo XIII a. Jiji vaizduojama nešama angelų į [[dangus (religija)|dangų]]. Baroko laikotarpio dailėje Marija šlovinta ''Marijos ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo'' siužetais. [[Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika|Kauno arkikatedroje]] puošniame raižytame XVII a. medžio [[altorius|altoriuje]] kabo 1686 m. dailininko Johano Gothardo Berkhofo]] (''Johann Gotthard Berchhoff'') nutapyti ''Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Marijos vainikavimo'' paveikslai.

Kontempliatyvūs [[vienuolynas|vienuolynai]] puoselėjo naujas marijinio pamaldumo formas. Nuo XVII a. Lietuvoje kūrėsi rožinio, škaplieriaus brolijos, kurios įrengdavo altorius, užsakydavo paveikslus. Domininkonai platino rožinio maldą. ''Rožinio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu'' paveikslai vaizduoja [[Šv. Dominykas|šv. Dominyko]] viziją, kai Marija jam davė karoliukų vėrinį, kurį jis pavadino rožių vainiku. Kartu su šv. Dominyku grupuojama šio ordino globėja [[šv. Kotryna Sienietė]]. Šv. Dominyko atributas – šuo su liepsnojančiu [[deglas|deglu]] (misijų pamokslininko simbolis).

[[Šv. Juozapas]] - Marijos sužadėtinis, kuklusis Jėzaus globėjas, paskirtas visos bažnyčios globėju. Vakaruose jį imta išskirti, gerbti ir vaizduoti tik nuo XVI a. Lietuvos žmonės meldžia jo užtarimo dėl laimingos [[mirtis|mirties]], jo globai paveda šeimos tėvus, darbininkus. Šv. Juozapas vaizduojamas žilaplaukis, vyresnio amžiaus vyras su Kūdikiu ant rankų, jo atributai – [[lelija (simbolis)|lelija]], dailidės[[dailidė]]s įrankiai.