Oskaro Koršunovo teatras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
{{cleanup}}
[http://www.okt.lt '''Oskaro Koršunovo teatras'''] (''OKT/Vilniaus miesto teatras'') - teatras įkurtas 1999 metais Vilniuje.
Šio privataus teatro direktorius - žymus Lietuvos teatro režisierius Oskaras Koršunovas.
[[Vaizdas:
==Istorija==
1999 m. atsiradęs [http://www.okt.lt Oskaro Koršunovo teatras] ryžosi būti nuo nieko nepriklausomas. Naujai susibūręs ansamblis išdrįso nepriklausyti nuo dotacijų, neturėti nei nuolatinės scenos, nei patalpų. Toks rizikingas žingsnis žengtas dėl vienintelės priežasties – norėta nutraukti visus saitus su tuometine teatro realybe ir susikurti naują.
Teatras rizikavo ir toliau: pradėjo statyti naujausią, Lietuvos scenoje dar nerodytą dramaturgiją, skelbdamas, kad laikai pasikeitė ir šiuolaikinis teatras privalo atspindėti šiandienybę. [http://www.okt.lt OKT] suskato ieškoti savų būdų bendrauti su žiūrovu, o kartu ėmėsi ir naujoviškos vadybos. Ir, nepaisant aštrios reakcijos bei kontraversiškų nuomonių, šis drąsus poelgis sulaukė publikos pagarbos ir pripažinimo. Galėtume teigti, kad ilgainiui jauno režisieriaus meninis projektas pelnė labiausiai įvertinto ir „žiūroviškiausio“ teatro vardą.
Tuo pačiu metu, kai ėmė formuotis „sava“ [http://www.okt.lt O. Koršunovo teatro] publika, kai Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose spektaklių laukdavo sausakimšos salės, [http://www.okt.lt OKT] tapo ir daugiausiai užsienyje gastroliuojančiu Lietuvos teatru. Apie naująją teatro realybę bylojantys spektakliai buvo parodyti garsiausiose scenose ir svarbiausiuose Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos festivaliuose. Teatras apsilankė netgi Pietų ir Šiaurės Amerikos bei Azijos šalyse, o garsiojo Avinjono festivalio pagrindinėje programoje buvo pristatytas jau keturis kartus.
Svarbu ir tai, jog išlikdamas nepriklausomas, [http://www.okt.lt Oskaro Koršunovo teatras] rėmėsi kryptinga meninės programos strategija. Jis netapo paskirų projektų gamintoju, o sukūrė tvirtą repertuarą, apimantį tiek šiuolaikinės dramaturgijos, tiek klasikos pastatymus. Sakytume, pagrindinis [http://www.okt.lt OKT] repertuaro credo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką. Todėl spektakliai organiškai išplaukia vienas iš kito: M. von Mayenburgo „Ugnies veidas“ siejasi su W. Shakespeare‘o „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“, W. Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapnas“ – su S. Kane „Geismu“. Nedisonuoja nei M. Ravenhillo „Shopping and fucking“, nei Sofoklio „Oidipas karalius“, o Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ iškyla kaip reikšmingiausias [http://www.okt.lt Oskaro Koršunovo teatro] spektaklis.
Nors teatras ir visiškai savarankiškas, jam pavyko suburti savą, gana didelę trupę, kurioje nuolat dirba 15 aktorių. O jeigu suskaičiuotume visus teatro vaidinimuose dalyvaujančius aktorius, jų būtų keliskart daugiau.
Tad neįgijęs nei „savo stogo“, nei nuolatinės valstybės paramos, neturįs saugios ateities garantijų, [http://www.okt.lt OKT] vis dėlto tapo tikru teatru – su jame išugdytais aktoriais, su sava repertuaro idėja bei sava pasaulėžiūra. Gyvavimo penkmetį atšventusi kūrybinė grupė programą vainikavo „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“. Šis spektaklis tarsi reziumuoja visus teatro ieškojimus ir užbaigia tam tikrą etapą.
O įžengęs į naująjį etapą, teatras keičia ir savo struktūrą – jam suteikiamas miesto teatro vardas. Toks titulas įpareigoja atidėti individualias paieškas ir imtis kūrybinės platformos kaupimo: pamėginti kuo geriau atliepti Vilniaus miesto publikos poreikius ir kartu stengtis juos formuoti. Būtent todėl pirmas didelis teatro projektas – kartu su Vilniaus miesto savivaldybe organizuojamas tarptautinis teatro festivalis Sirenos. Į šį renginį kviečiamos ne tik įdomiausios užsienio trupės, jame pristatoma ir geriausių pastarojo meto lietuviškų spektaklių programa.
Šiandien teatras žino, kad negalės išlikti kūrybingas ir šiuolaikiškas gyvuodamas vien lokalioje erdvėje, – nemezgant dialogo su svetur egzistuojančiu teatru sekinamos meninės galimybės. [http://www.okt.lt OKT] nesiliaus ieškojęs naujų formų ir bendravimo būdų – ne tik išeidamas anapus scenos ar teatro pastatų, bet ir peržengdamas tradicinių teatrinių sampratų ribas. Teatras ir toliau stengsis žiūrovo vaizduotėje kurti savo architektoninę viziją.
| |||