Lietuvos bažnytinis menas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
| (nerodoma 7 tarpinės versijos, sukurtos 6 naudotojų) | |||
Eilutė 1:
{{Šaltiniai}}
{{Lietuvos kultūra}}
'''Lietuvos bažnytinis menas''' – sustiprėjo ir subrendo XVII – XVIII a., kai Lietuvoje sustiprėjo [[vienuolių ordinai]]. Lietuvos bažnytiniame mene ypatinga pagarba reiškiama Švenčiausiajai [[Marija (Jėzaus motina)|Mergelei Marijai]] bei kenčiančiam [[Kristus|Kristui]].
== Šventųjų vaizdavimas Lietuvoje ==
=== Ikonografija ===
Šventųjų vaizdavimo tradicija ([[ikonografija]]) ėmė formuotis pirmaisiais [[krikščionybė]]s amžiais, ypač paplito [[viduramžiai]]s. Ilgus amžius atvaizdai buvo kuriami pagal XIII a. pasakojimų apie šventuosius rinkinį, vadinamą [[Aukso legenda]], [[malda|maldų]] ir giesmių tekstus. Bažnytiniame [[Tridento susirinkimas|Tridento susirinkime]] (1545-1563) teologai sutvarkė ir pagrindė šventųjų vaizdavimo nuostatas.
Lietuvoje yra išlikusių senųjų atvaizdų ir kopijų, kuriose sekama bizantine tradicija, tačiau daugiausia jų sukurta po Bažnytinio Tridento susirinkimo. Buvo perimti bendri visai [[katalikų bažnyčia]]i siužetai ir pamaldumo raiškos formos.
Šventieji vaizduojami su atributais – priskirtais [[simbolis|simboliais]] ir su [[aureolė|aureole]] – dieviška šviesa, gobiančia galvą. Stebuklingais pripažinti paveikslai puošiami brangiųjų metalų aptaisais, vainikuojami karūnomis. Ši tradicija perimta iš [[Rytų bažnyčios]], Lietuvoje ji paplito [[barokas|baroko]] laikotarpiu. XVII a. pirmojoje pusėje aptaisais aprėpiami Dievo Motinos paveikslai, kiek vėliau imti puošti [[šventasis|šventųjų]] paveikslai. Prie stebuklingų paveikslų kabinami [[votas|votai]] - širdutės, rankos, kojos pavidalo brangių metalų dirbiniai, kaip padėkos ženklai už patirtas malones, išgijimus. Yra išlikusių ir [[Stačiatikiai|stačiatikių]] [[Ikona|ikonų]], kilusių iš Lietuvos, kaip antai [[Surdegio Dievo Motinos ikona]]. Jos paprastai būna paauksuotos ir griežtai atvaizduotos. Dauguma vyrų ikonose vaizduojami su barzdomis, o visos moterys turi būtinai būti atvaizduotos su skaromis. Jos saugomos didžiausiose Lietuvos stačiatikių [[Cerkvė|cerkvėse]] ir [[Soboras|
=== Trakų bažnyčios paveikslas ===
Labiausiai išaukštinta tarp [[šventasis|šventųjų]] – Švč. Mergelė Marija. Jos garbinimo pradininkai Lietuvoje – [[pranciškonai|pranciškonų]], [[Dominikonų ordinas|domininkonų]] vienuolijos ir [[kunigaikštis Vytautas]], kuris steigė Marijai pašvęstas bažnyčias. Tradiciškai su Vytautu siejamas seniausias Trakų bažnyčios ''Dievo Motinos su Kūdikiu'' paveikslas, nors jis nutapytas trimis šimtmečiais vėliau. 1718 m. atsiranda pirmasis Lietuvoje popiežiaus vainikuotas šventasis paveikslas, nuo seno garsėjęs stebuklais. Paveikslo ikonografija artima bizantiniam [[hodegetrija|Hodegetrijos]] (rus. Богородица Одигитрия) tipui: Dievo motinos galvą gaubia maforijus su graikišku kryželiu. Ji laiko kūdikį, kuris kairia ranka laimina, dešinėje laiko [[evangelija|Evangeliją]]. Trižiedė [[rožė]]s šakelė Marijos rankoje, nutapyta vėliau, simbolizuoja tris [[Rožinys|rožinio]] dalis.▼
▲Labiausiai išaukštinta tarp šventųjų – Švč. Mergelė Marija. Jos garbinimo pradininkai Lietuvoje – [[pranciškonai|pranciškonų]], [[Dominikonų ordinas|domininkonų]] vienuolijos ir [[kunigaikštis Vytautas]], kuris steigė Marijai pašvęstas bažnyčias. Tradiciškai su Vytautu siejamas seniausias Trakų bažnyčios ''Dievo Motinos su Kūdikiu'' paveikslas, nors jis nutapytas trimis šimtmečiais vėliau. 1718 m. atsiranda pirmasis Lietuvoje popiežiaus vainikuotas šventasis paveikslas, nuo seno garsėjęs stebuklais. Paveikslo ikonografija artima bizantiniam [[hodegetrija|Hodegetrijos]] tipui: Dievo motinos galvą gaubia maforijus su graikišku kryželiu. Ji laiko kūdikį, kuris kairia ranka laimina, dešinėje laiko [[evangelija|Evangeliją]]. Trižiedė [[rožė]]s šakelė Marijos rankoje, nutapyta vėliau, simbolizuoja tris [[Rožinys|rožinio]] dalis.
=== Aušros vartų paveikslas ===
XVIII a. visoje [[LDK]] pradėti garbinti [[Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia|Trakų]], [[Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia|Šeduvos]], [[Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika|Žemaičių Kalvarijos]], [[Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia|Kazokiškių]], [[Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia|Linkuvos]], [[Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia|Tverų]] ir daugelio Vilniaus bažnyčių Dievo Motinos paveikslai. Iki šiol garsiausias, didžiai gerbtinas yra ''Aušros Vartų Gailestingumo Motinos'' paveikslas. Miesto vartai tapo Marijos, kuri vadinama Dangaus vartais, [[Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia|buveine]]. Aušros vartų Marijos kulto iniciatoriai – [[Vilniaus basųjų karmelitų vienuoliai]].
eilutė 22 ⟶ 19:
=== Kenčiančios Marijos vaizdinys ===
Žemiškoji Kristaus Motina [[Evangelijoje]] minima tik penkiolika kartų, - Marijos vaidmuo neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, nuo Kristaus pradėjimo iki jo mirties. Ji vaizduojama Apreiškimo Jėzaus gimimo, Šventosios šeimos, [[Nukryžiavimas|Nukryžiavimo]] scenose, Kryžiaus kelio stotyse, [[Šventoji Dvasia|Šventosios Dvasios]] atsiuntimo scenose.
eilutė 28 ⟶ 24:
=== Marija apdovanota malonėmis ===
Ilgainiui Bažnyčia suvokė, kad Marija, [[angelas|angelo]] pasveikinta „malonėmis apdovanotoji“, buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. ''Nekaltojo prasidėjimo'' paveiksluose sekama XVII a. ispanų tapytojo [[Bartolomé Esteban Murillo|Bartolomės Estebano Muriljo]] (''Bartolomé Esteban Murillo'') sukurta [[kompozicija]]. Jauna ilgaplaukė Marija prie krūtinės sudėjusi rankas maldai, balta suknele, mėlynu apsiaustu, po kojomis mėnulio pjautuvas, pamynusi [[žaltys (simbolis)|žaltį]] – [[šėtonas|šėtoną]], aplink galvą dvylikos žvaigždžių vainikas. „Marija buvo su kūnu ir siela paimta į dangų ir Viešpaties išaukštinta kaip karalienė“, - ši [[dogma]] buvo paskelbta XX a. viduryje. Religinėje dailėje jau nuo XIII a. ji vaizduojama nešama angelų į [[dangus (religija)|dangų]]. Baroko laikotarpio dailėje Marija šlovinta ''Marijos ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo'' siužetais. [[Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika|Kauno arkikatedroje]] puošniame raižytame XVII a. medžio [[altorius|altoriuje]] kabo 1686 m. dailininko Johano Gothardo Berkhofo (''Johann Gotthard Berchhoff'') nutapyti ''Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Marijos vainikavimo'' paveikslai.
=== Rožinio Švč. Mergelė Marija ===
Kontempliatyvūs [[vienuolynas|vienuolynai]] puoselėjo naujas marijinio pamaldumo formas. Nuo XVII a. Lietuvoje kūrėsi rožinio, škaplieriaus brolijos, kurios įrengdavo altorius, užsakydavo paveikslus. Domininkonai platino rožinio maldą. ''Rožinio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu'' paveikslai vaizduoja [[Šv. Dominykas|šv. Dominyko]] viziją, kai Marija jam davė karoliukų vėrinį, kurį jis pavadino rožių vainiku. Kartu su šv. Dominyku grupuojama šio ordino globėja [[šv. Kotryna Sienietė]]. Šv. Dominyko atributas – šuo su liepsnojančiu [[deglas|deglu]] (misijų pamokslininko simbolis).
eilutė 38 ⟶ 32:
== Šventųjų patriarchų ir pranašų vaizdavimas ==
=== [[Šv. Ona]] paveiksluose ===
Šv. Oną, Marijos motiną, dažniausiai galima pamatyti Šventosios šeimos atvaizduose. Kompozicija, kur vaizduojama tik su Marija ir Kūdikiu, vadinama „Šventa Ona pati trečia“. Liaudies skulptūros, kuriose šv. Ona su knyga rankose moko Mariją, spaudos draudimo metu įgijo lietuvių kalbos išsaugojimo prasmę.
=== Šv. Juozapo atributai – lelija bei dailidės įrankiai ===
[[Šv. Juozapas]] - Marijos sužadėtinis, kuklusis Jėzaus globėjas, paskirtas visos bažnyčios globėju. Vakaruose jį imta išskirti, gerbti ir vaizduoti tik nuo XVI a. Lietuvos žmonės meldžia jo užtarimo dėl laimingos [[mirtis|mirties]], jo globai paveda šeimos tėvus, darbininkus. Šv. Juozapas vaizduojamas žilaplaukis, vyresnio amžiaus vyras su Kūdikiu ant rankų, jo atributai – [[lelija (simbolis)|lelija]], [[dailidė]]s įrankiai.
eilutė 65 ⟶ 57:
* Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, 1997.
[[Kategorija:Lietuvos bažnytinis menas| ]]
| |||