Serbijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

== BizantijosPriešistorė ir Bulgarijos sudėtyjeAntika ==

== Serbijos imperija (Nemaničiai)valstybė ==

Po kovos dėl sosto su broliais, Raškos kunigaikštystės županas (kunigaikštis) [[Stefanas Nemanja]], [[Nemaničiai|Nemaničių]] dinastijos pradininkas, paėmė valdžią 1166  m. ir ėmė atnaujinti serbų valstybę Raskijos regione. Tiek remiant Bizantijos imperijai, tiek kovojant su ja, Didysis Županas (slaviškas titulas, tuo metu prilygęs princo rangui) Stefanas Nemanja išplėtė valstybės žemes į rytus ir pietus ir prisijungė naujai aneksuotą pajūrio ir Zetos regioną. Taip buvo duota pradžia viduramžių [[Serbijos imperija]]i. Būdamas valdovu, Stefanas Nemanja stengėsi rūpintis vienuolynų statymu. Nemaničiai Serbiją atvedė į aukso amžių.

Stefano Nemanjos antrasis sūnus [[Stefanas II]] sėkmingai tęsė tėvo darbus, o pirmagimis Vukanas valdė Zetą (dab. Juodkalnija). Jauniausias sūnus Rastko tapo vienuoliu, pasivadino Sava ir skleidė krikščionybę šalyje. Kol Curia turėjo ambicijų išplėsti teritorijas į Balkanus, [[Stefanas Prvovenčanas]] iš Serbijos pasinaudojo proga gauti karūną iš popiežiaus [[Honorijus III|Honorijaus III]], taip tapdamas pirmuoju Serbijos karaliumi 1217  m. Iš tikrųjų jis buvo vienintelis serbų karalius, kilęs iš Raskijos, nes pirmasis karalius buvo Mihailas iš Zetos 1077-ais. Bizantijos imperijoje, jo brolis Sava sugebėjo išsaugoti autonomiją Serbijos bažnyčiai ir tapo pirmuoju Serbijos stačiatikų arkivyskupu 1219-ais. Nors serbai reikalavo abiejų formų nepriklausomybės  – tiek pasaulietinės, tiek religinės.

Kita serbų valdovų karta  – Stefano Prvovenčani sūnūs  – Radoslavas, Vladislavas ir Urošas I, palaikė valstybės tvarką stagnacijos laikotarpiu. Visi trys karaliai daugiau ar mažiau priklausė nuo kaimynniniųkaimyninių šalių  – [[Bizantija|Bizantijos]], Bulgarijos ar Vengrijos. [[Vengrija]] atliko svarbų vaidmenį, kai sūnus Dragutinas gavo sostą po vedybų su Vengrijos princese. Vėliau, kai Dragutinas atsistatydino jaunesniojo brolio Milutino garbei 1282-ais, vengrų karalius [[Vladislovas IV]] davė jam šiaurės rytų Bosnijos žemių, [[Mačva|Mačvos]] regioną ir [[Belgradas|Belgrado]] miestą, o pats nukariavo ir aneksavo žemes šiaurės rytų Serbijoje. Kai kurios teritorijos tapo Serbijos dalimi pirmą kartą. Valstybė vadinosi [[Sremo karalystė]]. Tuo metu Sremo pavadinimas buvo skirstomas į aukštutinį sremą (dab. Sremas) ir žemutinį Sremą (dab. Mačva). Sremo karalystė valdoma Stefano Dragutino iš tikrųjų buvo žemutinis Sremas, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad Stefanas Dragutinas valdė ir aukštutinį Sremą, ir Slavoniją. Po Dragutino mirties 1316  m., naujuoju Sremo karalystės karaliumi tapo jo sūnus Vladislav II, valdęs šalį iki 1325  m.

Serbijos valstybės apogėjus pasiektas XIV a. vid. valdant carui [[Stefanas Dušanas|Stefanui Dušanui]]. [[1346]]  m. jis sujungė serbų ir aplinkines žemes į [[Serbijos imperija|Serbijos Imperiją]].

Viduramžių Serbija pelnė gerą politinę, ekonominę ir kultūrinę reputaciją Europoje. Tai viena tų valstybių, kurios valdymas nesirėmė feodaline santvarka. Viduramžių Serbija pasiekė viršūnę XIV a. vid., valdant carui Stefanui Dušan. Tai Dušanov Zakonik (Dušano kodekso, 1349  m.)  – unikalaus teisinio pasiekimo Europoje laikotarpis. Caras Dušan atvėrė naujus prekybos kelius ir sustiprino šalies ekonomiką. Serbija klestėjo būdama viena iš sėkmingiausių Europos kultūrų. Keletas žymiausių viduramžių meno darbų sukurti šiuo laikotarpiu, pvz.: šventojo Savo Nomokanonas. Dušanas padvigubino savo karalystės plotus, prijungdamas žemes iš pietų, pietryčių ir rytų Bizantijos ir nukariavo beveik visą dab. Graikiją be Peloponeso ir salų. Užėmęs Sero miestą, pirmojo serbų patriarcho karūnuotas serbų ir graikų imperatoriumi 1346  m. Prieš netikėtą mirtį, Stefanas Dušanas su popiežiumi bandė suorganizuoti kryžiaus žygį prieš turkus.

Dušanas mirė 1355  m. gruodžio mėn., būdamas 47 metų. Vėliau skrodimas parodė, kad jis buvo nunuodytas. Sostą paveldėjo sūnus Urošas, vadinamas silpnuoju, nors šį apibrėžimą galima taikyti ir valstybei, lėtai smunkančiai į feodalinę anarchiją. Tai taip pat laikotarpis, kuriame iškilo turkų osmanų sultonatas, kuris greitai iš Azijos plėtėsi į Europą, pirma nukariavęs Bizantiją, po to ir likusius Balkanus.

Du galingiausi valdovai Serbijos imperijoje broliai Mrnjavčevičiai surinko gausią armiją turkams nukauti ir nustumti juos atgal. 1371  m. jie įžengė į Turkijos teritoriją, Chermene prie Maritsos upės (dab. Bulgarija) pasistatė stovyklą ir ėmę švęsti, pasigėrė. Naktį Turkijos pajėgų dalinys užpuolė išgėrusius serbų karius ir nustūmė juos už upės. Daugelis serbų nuskendo arba žuvo, taip suskaldydami serbijos armiją, surinktą iš pietų. Įvykis tapo žinomas kaip Maritsos mūšis.

Serbai pergalingai sutriuškino turkus Plocniko mūšyje 1386  m. Žymiausią serbų karį Milošą Obiličių pervėrė strėlė. [[1389]]  m. [[Kosovo mūšis|Kosovo mūšyje]] įvyko lūžis. Vasalų kariai, vadovaujami princo Lazaro, tuo metu geriausio vadovo apylinkėse, nužudė turkų sultoną [[Muradas I|Muradą I]], bet mūšį pralaimėjo, dėl Vuko Brankovičiaus karių „staigaus atsitraukimo“. [[Kosovas|Kosovo]] mūšis nulėmė serbų tautos ateitį, nes po jo jokia jėga nebegalėjo pasipriešinti turkams. Per metus osmanai užėmė visą Kosovą ir serbų teritoriją nustūmė į šiaurę. Šis nestabilus laikotarpis žymi princo Lazaro sūnaus, despoto Stefano Lazarevic (europietiško stiliaus karys, kariuomenės vadovas, taip pat ir poetas) ir jo pusbrolio Durado Brankovičiaus (perkėlė sostinę į šiaurę ir atstatė Smederevo miesto įtvirtinimus) valdymą.

Nors dėl [[Belgradas|Belgrado]] žemių net 70 metų vyko karai tarp turkų ir [[Austrija-Vengrija|vengrų]], Kosovo mūšis nulėmė Turkijos įsitvirtinimą Serbijoje ir Osmanų imperijos įsigalėjimą. Turkai puldinėjo, kol užgrobė šiaurinę Serbijos dalį (Smederevo) 1459  m. Vienintelės laisvos Serbijos žemės iki 1496  m. liko dalis Bosnijos ir Zetos.

Osmanų okupacijos laikotarpiu svarbiu regionu serbams tapo [[Vojvodina]], kuri iki tol buvo [[Vengrija|Vengrijos]] dalis. Nuo XIV a. didelė dalis serbų ėmė migruoti į šį regioną, tuo metu priklausiusią [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karalystei]]. Vengrų karaliai skatino imigraciją ir daugumą serbų samdė į kariuomenę ir sienos apsaugą, tad regione padidėjo serbų populiacijos skaičius. Per osmanų ir vengrų karą, ši serbų bendruomenė dėjo pastangas Serbijos šalies atkūrimui, ir žlugus tikrajai Serbijai, po keleto metų Serbijos kunigaikštystė atkurta žlugus Brankovičių dinastijos despotizmui ir egzistavo kaip Vengrijos teritorija, išsidėsčiusi dabartinės Vojvodinos ir šiaurės Vengrijos/Rumunijos žemėse. Ją valdė ištremti Serbijos bajorai ir ji gyvavo iki 1540  m., kai pateko į turkų nelaisvę po beveik šimtmetį trukusio pasipriešinimo.

Mohačo mūšyje 1526  m. Rugpjūčio 29 d. Osmanai sumušė čekų karaliaus [[Liudvikas Jogailaitis|Liudviko Jogailaičio]] armiją, o patį nužudė mūšio lauke. Po mūšio Vengrija siekė tapti nepriklausoma, o didelė jos dalis atiteko osmanams. Tuoj po Mohačo mūšio, Vengrijos serbų lyderis, Jovanas Nenad įkūrė valdžią Bačkoje, šiauriniame Banate ir mažoje Sremo dalyje (dabar šie trys regionai yra Vojvodinos dalys). Jis sukūrė efemerinę valstybę su sostine [[Subotica]]. Savo galios viršūnėje Jovanas Nenad Suboticoje karūnavosi serbų imperatoriumi. Pasinaudodami sąmyšiu kariuomenėje ir politinėje situacijoje, vengrų bajorai iš rajono subūrė jėgas prieš jį ir nugalėjo serbų karius 1527  m. vasarą. Imperatorius Jovanas buvo nužudytas, o valstybė sunaikinta.

Europos jėgos ir ypač [[Austrija]] rungėsi daugelyje karų prieš osmanų imperiją, padedama serbų, kurie gyveno okupuoti osmanų. Per Austrijos-Turkijos karą (1593-16061593–1606), 1594  m. serbai suorganizavo sukilimą Banate  – turkiškoje Panonijos dalyje, o sultonas Muradas III atsakė degindamas šventojo Savos relikvijas  – serbams patį švenčiausią monumentą, kurį gerbė net serbų kilmės musulmonai. Hercegovinoje serbai subūrė dar vieną pasipriešinimo centrą, bet kai Turkija ir Austrija pasirašė taikos sutartį, jie atsisakė keršto turkams. Tokia įvykių eiga per ateinančius šimtmečius tapo įprasta.

Kitas svarbus serbų istorijos epizodas vyko 1716-18  m., kai serbų etninės teritorijos nuo Dalmatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Belgrado ir Dunojaus baseino vėl tapo karo lauku naujam Austrijos-Turkijos karui, pradėtam princo Eugenijaus[[Eugenijus išSavojietis|Eugenijaus SavojosSavojiečio]]. Dar kartą serbai kovėsi už Austriją. Po taikos sutarties pasirašymo Požarevac mieste, osmanai neteko visų teritorijų Dunojaus baseine, taip pat šiaurinės Serbijos ir šiaurinės Bosnijos, Dalmatijos ir Peloponeso žemių.

Serbija gavo autonomiją Osmanų imperijoje per du sukilimus 1804  m. (vadovavo Dorde Petrovic  – Karadorde) ir 1815  m. (vadovavo Milošas Obrenovic), nors turkų kariai sostinėje Belgrade dislokavo karius iki 1867  m. Turkijos imperija jau patyrė didelę vidaus krizę be vilties atsigauti. Tai turėjo didelės įtakos visiems krikščionims gyvenusiems osmanų priespaudoje. Serbai ne tik pradėjo nacionalinę, bet ir socialinę revoliuciją, ir palaipsniui Serbija ėmė domėtis Europos valstybėmis, susipažindama su [[Buržuazija|buržuazijos]] visuomenės vertybėmis.

Po sėkmingų sukilimų ir karų prieš osmanus, susiformavo nepriklausoma [[Serbijos kunigaikštystė]], kuri gavo tarptautinį pripažinimą 1878  m. Serbija buvo kunigaikštystė arba „kneževina“ (knjaževina) nuo 1817 iki 1882  m. ir karalystė nuo 1882 iki 1918  m., kurių gyvavimo metu vidaus politika sukosi aplink konfliktą tarp Obrenovic ir Karadordevic šeimų.

Šis laikotarpis pažymėtas dviejų dinastijų pasiketimu, pradedant Dorde Petrovič  – Karadžiordže, pirmojo serbų sukilimo vadu, ir Milošu Obrenovic, antrojo serbų sukilimo vadu. Toliau vystantis Serbijai progresavo ekonomika, [[Serbijos kultūra|kultūra]], menai, pirmiausia dėl išmintingos šalies politikos siųsti jaunus žmones į Europos sostines gauti išsilavinimo. Jie grįždavo su naujomis idėjomis ir vertybių sistema. Vienas iš užsienio politikos pasikeitimų, kurį perėjo Turkijos provincija, buvo Serbijos karalystės pripažinimas 1882  m.

Tuo pačiu metu, per 1848-ųjų revoliuciją, serbai Austrijos imperijoje išsireikalavo autonominės Serbijos provincijos, žinomos kaip Serbų VojvodinaVoivodina. Austrijos imperatoriaus sprendimu, 1849  m. lapkričio mėn., ši provincija pertvarkyta į Austrijos karališkas žemes ir pavadinta Serbijos ir Tamiš Banat kunigaikštyste. Prieš serbų valią 1860  m. provincija panaikinta, bet to regiono serbai gavo galimybę pasiekti savo politinius reikalavimus 1918  m. Šiandien šis regionas žinomas kaip [[Vojvodina]].

1885  m. Serbija buvo prieš susijungimą su Bulgarija ir rytų Rumelija ir užpuolė Bulgariją. Tai žinoma kaip serbų-bulgarų karas. Nepaisant geresnių ginklų ir vadovų, Serbija pralaimėjo.

[[Vaizdas:Serbia1913.png|thumb|200px|Serbijos karalystės teritorija 1913  m.]]

1882  m., Serbija gavo karalystės statusą. Taip ji tapo Europos valstybių susitelkimo dalimi ir atsirado pirmosios politinės partijos, pradėjusios naują politinio gyvenimo periodą. 1903  m. valstybės perversmas, į sostą atvedęs Karadordės vaikaitį karalių Petar I, atvėrė kelią parlamentinei demokratijai Serbijoje. Turėdamas Europos lygio išsilavinimą, šis liberalus karalius išvertė [[Džonas Stiuartas Milas|Džono Stiuarto Milo]] „On liberty“ ir parašė valstybės konstituciją. Tai sukūrė parlamentinės valdžios ir politinės laisvės laikotarpį, kurį sutrukdė išsilaisvinimo kovų pradžia. [[1878]]  m. Berlyno sutartis garantavo Serbijai visišką nepriklausomybę, tačiau neleido sujungti visų serbų gyvenamų žemių. Serbų vadovybė, paveikta sėkmingo Vokietijos ir Italijos suvienijimo XIX a. orientavosi į pietų slavų išvadavimą iš Habsburgų ir Osmanų imperijų. Dėl to [[1912]] – [[1913]]  m. kilo [[Balkanų karai]], tai buvo viena iš [[I pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] priežasčių. Balkanų karai 1912-1913 1912–1913 m. apribojo turkų valdžią Balkanuose. Turkija buvo nustumta atgal iki Bosporo ir žemėse iš kurių jie pasitraukė susikūrė naujos Balkanų valstybės.

1914[[Vaizdas:Serbiantroopsinsemlindec14.jpg|miniatiūra|left|Serbijos karalystės kariuomenė 1914 m.]]1914 m. Birželio 28 d. Austrijos sosto paveldėtoją [[Francas Ferdinandas|Francą Ferdinandą]] Bosnijos sostinėje [[Sarajevas|Sarajeve]] nužudė Gavrilo Principas, „Jaunosios Bosnijos“ narys ir vienas ir „Juodosios Rankos“ (Crna Ruka) žudikų, ir tai tapo priežastimi Austrijai pradėti karą prieš Serbiją, kas laikoma [[Pirmas pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] pradžia, nepaisant Serbijos sutikimo (liepos 25 d.) su beveik visais Austrijos reikalavimais (jie nesutiko išduoti žudiką Austrijai). Serbijos armija gynė šalį ir pasiekė keletą pergalių, bet galiausiai ją sutriuškino [[Vokietija|Vokietijos]], [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]] ir Bulgarijos pajėgos, ir ji turėjo pasitraukti iš šalies teritorijos per Albanijos kalnynus iki [[Adrijos jūra|Adrijos jūros]]. Rugpjūčio 16 d. Antantė pažadėjo Serbijai Sremo, Bačkos, Baranjos, rytų Slavonijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir rytų Dalmatijos žemes po karo kaip kompensaciją. [[Korkyra|Korkyroje]] atsinaujinusi Serbijos armija sugrįžo kautis Tesalonikų fronte kartu su Antantės pajėgomis  – [[Prancūzija]], Jungtine Karalyste, [[Rusija]], [[Italija]] ir [[JAV]]. Pirmajame pasauliniame kare nukentėjo 1 264 000 žmonių - – 28 % Serbijos 4,5 mln. populiacijos, kurioje užregistruota ir 58 % vyrų populiacjos netektis, kurios nepavyko pagerinti.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir sugriuvus Austrijos-Vengrijos bei osmanų imperijoms, susidarė palankios sąlygos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystei pripažinti 1918  m. gruodžio mėn. Jugoslavų idealai jau ilgai buvo paplitę tarp trijų valstybių intelektualų, kas ir davė pavadinimą valstybei, bet tarptautinis politinių jėgų susibūrimas tada neleido jo įgyvendinti. Tačiau po karo, intelektualai idealistai pasidavė politikams ir, būdami įtakingiausi kroatų politikai, oponavo naujos valstybės sukūrimui nuo pat pradžių.

1920  m. pradžioje, serbų premjero ministro Nikola Pasičiaus vadovaujama Jugoslavų vyriausybė panaudojo spaudimą prieš balsuotojus ir etnines mažumas, konfiskuodami opozicinius biuletenius ir kitus opozicijai palaikyti skirtus įrankius, daugiausia Kroatijos valstiečių partijai ir jos mažesniems sąjungininkams. Pasičius manė, kad Jugoslavija turi būti centralizuota, vietoj skirtingų regionų savivaldybių ir identitetų kurianti Belgrado rankose sutelktą Didžiosios Serbijos nacionalinę koncepciją.

Tačiau šalis į krizę pateko, kai serbų atstovas parlamente ėmė šaudyti į opozicijos suolus, vietoje nužudydamas du ir mirtinai sužeisdamas Kroatijos valstiečių partijos lyderį, Stjepan Radic 1928  m.

Karalius Aleksandras I, pasinaudojęs krizės rezultatais, uždraudė nacionalines parijas 1929  m., sumažino vyriausybės galią ir pervadino šalį [[Jugoslavija]]. Jis tikėjosi užgniaužti separatistines tendencijas ir nuraminti nacionalistines aistras. Tačiau pasikeitė jėgos tarptautiniuose santykiuose: Italijoje ir Vokietijoje į valdžią atėjo [[Nacionalsocialistai|naciai]], [[Josifas Stalinas|Stalinas]] tapo absoliučiu [[Sovietų sąjunga|Sovietų sąjungos]] vadovu. Nė viena iš šių trijų valstybių nerėmė Aleksandro I politikos. Pirmosios dvi norėjo peržiūrėti tarptautines sutartis pasirašytas po Pirmojo pasaulinio karo, o sovietai užsibrėžė tikslą atgauti pozicijas Europoje ir vykdyti aktyvesnę tarptautinę politiką. Jugoslavija buvo kliūtis tiems planams, o karalius Aleksandras I rėmė Jugoslavijos strategiją.

Per oficialų visitą prancūzijoje 1934  m., karalių Marselyje nužudė tarptautinės Makedonijos revoliucinės organizacijos narys. Ekstremalių nacionalistų organizacija Bulgarijoje turėjo planų aneksuoti teritorijas palei rytų ir pietų Jugoslavijos sieną kartu su „Ustaše“ (kroatų fašistų separatistų organizacija) kooperacija. 1930-ųjų pabaigoje tarptautinė politinė arena paženklinta augančia netolerancija tarp autoritetingų asmenybių, agresyvia totalitarinių režimų politika ir nuostata, kad tvarka po Pirmojo pasaulinio karo prarado savo galią, o rėmėjai prarado pozicijas. Kroatų lyderis Vlatko Maček ir jo partija sugebėjo iškovoti Kroatijos banovinos (administracinės provincijos) sukūrimą 1939-ais. Susitarimas pažymėjo, kad Kroatija lieka Jugoslavijos dalimi, bet jis staigiai sukūrė nepriklausomą politinį tapatumą tarptautiniuose santykiuose.

TaipTuo būdu 1940-ųjų pradžioje JugoslavijąJugoslavija apsupobuvo priešiškosapsupta valstybės.priešiškų Išskyrusvalstybių: išskyrus Graikiją, visos kitos kaimyninės valstybėsšalys pasirašėbuvo pasirašiusios sutartis arba su Vokietija, arba su Italija. Hitleris stipriai spaudė Jugoslaviją prisijungti prie ašies jėgų. VyriausybeiVyriausybė netgi buvo pavykęlinkusi su juo susitarti, bet atmosferadauguma šalyjegyventojų buvotokios visiškaisutarties kitokia.nepalaikė, Liaudiesvyko demonstracijos prieš nacizmą, kurias sulaukėvaldžia grubausgrubiai atsakoslopino.

1941  m. balandžio mėn. Luftwaffe[[Liuftvafė]] pradėjo bombarduoti Belgradą ir kitus didesnius miestus. Pagrindinės jėgos iš Vokietijos, Italijos, Vengrijos ir Bulgarijos įsiveržė į Jugoslaviją. Po trumpo karo, Jugoslavija besąlygiškai pasidavė. Klausydamas patarimų ir nenorėdamasieškodamas sąjungininkų paramos, karalius PeterPetras II paliko šalį, kad gautų sąjunginnkų paramą. Jį sutiko kaip didvyrį, sugebėjusį pasipriešinti Hitleriui. Karališkoji Jugoslavijos vyriausybė, vienintelėvienintelis legalilegalus Jugoslavijos grandisvaldžios organas, tęsė darbą Londone. Tada okupuojančios ašies jėgos padalino Jugoslaviją. – vakarųVakarų žemės irbei Bosnija ir Hercegovina paverstos marionetinėmismarionetine šalimisšalimi, pavadintomispavadinta nepriklausoma[[Nepriklausoma Kroatijos valstybė|Nepriklausoma Kroatijos valstybe]], valdomomisvaldoma kroatų politinės karinės organizacijos – „Ustashe“ustašių. Serbija tapo antrąja nacių marionete, vadovaujama serbų armijos generolo MilanMilano NedicNedičiaus. Šalis buvo žinoma kaip Nedičiaus Serbija. Šiaurinės dalys aneksuotos Vengrijos, o Bulgarijai teko rytų ir pietų žemės. Kosovas ir Metohija aneksuoti Albanijos, kurią rėmė fašistinė Italija. Juodkalnija irgi atiteko Albanijai, o vėliau ją okupavo Italijos kariai. Slovėniją pasidalijo Vokietija ir Italija, pastaroji dar gavo salų Adrijos jūroje.

Serbijoje, vokiečių okupantai pastatė keletą koncentracijos stovyklų žydams ir komunistinio partizanų judėjimo nariams, taip pat rojalistams Chetnikamsčetnikams, kurie liko ištikimi karaliui ir savarankiškai pradėjo pasipriešinimo judėjimą.

Didžiausios koncentracijos stovyklos buvo BanjicojeBanicoje ir SajmšteSajmištėje šalia Belgrado, kur, pagal pačius tiksliausiuskukliausius duomenis, nužudyta apie 40 000 žydų. Visose stovyklose išnaikinta apie 90 proc.% Serbijos žydų populiacijos. Vengrijos aneksuotame Bačkos regione 1942-ais m. nužudyta daugybė serbų ir žydų. Etninių serbų persekiojimas vyko ir SyrmijosSremo regione, kurį valdė nepriklausomaNepriklausoma Kroatijos valstybė, ir Banato regione, valdomame vokietijosVokietijos.

Karo eigoje ir po jo, komunistų partizanai nužudė daug civilių, kurie nerėmė komunistų idėjų. Komunistai šaudė žmones be bylosteismo nagrinėjimoarba arteisdami popolitiniais toir sekančiųideologiniais politiškai ar ideologiškai paremtų teismųmotyvais. Tikima, kad dešimtys tūkstančių, daugiausia serbų, komunistų buvo nužudyti per pirmus metus po karo. ŽemėsPagal komunistų vykdytą žemės ūkio reformareformą popokario karometais reiškėvalstiečiai, kadgrasinami valstiečiaiįkalinimu, turėsturėjo atiduoti didžiąją dalį kviečių, javų ir gyvulių valstybei arba būs įkalinti. Žemė ir nuosavybė buvo masiškai konfiskuojamos. Dauguma žmonių taip pat netekobuvo civiliniųapžmeižti teisių,ir oneteko jųcivilinių vardai ištrintiteisių. Visose žiniasklaidos srityse įsigalėjo cenzūra ir sukurtas Tito kultas.

Baigiantis 1944  m. spalio 20 d. [[Raudonoji armija]] išlaisvino SerbijąBelgradą, o 1945iki m.metų gegužępabaigos likusiosir respublikosvisą susitiko su sąjungininkais Vengrijoje, Austrijoje ir ItalijojeSerbiją. Jugoslavija buvo tarp šalių, kare nukentėjusių labiausiai: 1 700 000 (10,8 proc.% gyventojų) žmonių nužudyta, nacionalinėo valstybei padaryta žala pagal to meto kainas siekė 9,1 milijardą JAV dolerių, sprendžiant iš to meto kainų.

== Serbija socialistinėjeJugoslavijos federalinėjeSocialistinės JugoslavijosFederacinės Respublikos respublikojesudėtyje ==

[[1992]]  m. žlugus Jugoslavijos SFR, Serbija su Juodkalnija sudarė Jugoslavijos federaciją, kuri 2003  m. performuota į Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungą. [[1998]]  m. Serbija dalyvavo kariniame konflikte su [[Kosovas|Kosovu]], kuris bandė atsiskirti. [[2000]]  m. nuverstas karus sukėlęs autoritarinis serbų vadovas [[Slobodanas Miloševičius]].

Juodkalnijos piliečiai 2006  m. gegužės 21 d. nubalsavo už visišką nepriklausomybę (555,45 proc. Taip,„Taip“ ir 44,65 proc Ne„Ne“). Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę 2006  m. birželio 3 d., Serbija padarė tą patį 2006  m. birželio 5 d. irrir tai reiškė Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungos panaikinimą ir nepriklausomos Serbijos valstybės iškilimą vėl, pirmąkart po 1918 msusikūrimą.

Po taikaus atsiskyrimo Juodkalnija, kaip ir Serbija, tapo savarankiška valstybe 2006  m. Tarptautinės teisės ir obligacijosįsipareigojimai perleistosperleisti Serbijai, kaip Federalinės Jugoslavijos respublikos ir Serbijos ir Juodkalnijos paveldėtojai.

[[2008]]  m. [[vasario 17]] d. [[Kosovas]] paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Kosovą pripažino daug šalių, tarp kurių JAV ir dauguma ES šalių.