Michelangelo: Skirtumas tarp puslapio versijų

| mirties vieta = [[Roma]], [[Italija]]| palaidotas =[[ Šventojo Kryžiaus bazilika]]

'''Mikelandželas Buonarotis''' ({{it|Michelangelo Buonarroti}}, [[1475]] m. [[kovo 6]] d. [[Kaprezė]], [[Toskana]], [[Italija]] – [[1564]] m. [[vasario 18]] d. [[Roma]], [[Italija]]) – [[Italija|italų]] [[Renesansas|renesanso]] dailininkas, skulptorius, architektas, poetas, inžinierius.{{šaltinis|<ref>{{VLE|XV|25-26||Justina Augustytė, Beatričė Jacunskytė. Michelangelo (Mikelandželas), Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simoni}}}}</ref> Kilęs iš [[Florencija|Florencijos]]. Tai vienas iškiliausių visų laikų menininkų ir žymiausių istorinių asmenybių. Jo kūryba turėjo didžiulį poveikį tolimesniam [[Europa|Europos]] tapybos ir [[Skulptūra|skulptūros]] vystymuisi. Po 1520 m. sekusios [[manierizmas|manierizmo]] stilistikos dailininkai tiesiogiai įkvėpimo sėmėsi iš Mikelandželo.

Buonaročių šeimos šaknis pagal dokumentus galima atsekti nuo XIII amžiaus.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}</ref> Jie užėmė svarbias pareigas [[Florencijos respublika|Florencijos respublikoje]], užsiėmė bankininkyste ir prekyba. Mikelandželo gimimo metu Buonaročių šeima išgyveno ne pačius sėkmingiausius laikus. Tėvas pagal trumpalaikį kontraktą užėmė magistrato (panašiai kaip [[meras]]) pareigas mažame Kaprezės miestelyje.<ref>Enrica Crispino. Michelangelo Artist’s Life. – Firenze: Giunti Gruppo Editoriale, 2001. ISBN 88-09-00274-2 p. 8</ref> Po maždaug dviejų mėnesių nuo Mikelandželo gimimo šeima grįžo į Florenciją ir apsistojo Setinjano gretimame kaime, kuriame turėjo ūkį.

Mikelandželo tėvas Lodovikas išsiuntė sūnų mokytis gramatikos į Florenciją pas mokytoją Francesco da Urbino. Mikelandželui labiau rūpėjo dailė, jis piešė ir siekė susipažinti su Florencijos menininkais. Norėdamas atgrasinti sūnų nuo menų, tėvas jį mušdavo, nes, jo nuomone, menininkai buvo tik amatininkai, žemesnės vertės žmonės.<ref>McNeese, Tim. Michelangelo: painter, sculptor, and architect. – Philadelphia: Chelsea House Publishers, 2004. ISBN 0-7910-8627-5 p. 16</ref> Florencijoje Mikelandželas susipažino su Francesco Granacci, [[Domenikas Girlandajas|Domeniko Girlandajo]] mokiniu. Šis jį nuvedė į Girlandajo dirbtuves, kurios Mikelandželą labai sužavėjo. Tėvas daugiau neprieštaravo sūnaus polinkiams. 1488 m. jis pasirašė 3 metų kontraktą su Girlandaju, kuris priėmė Mikelandželą mokiniu. Kad jau tuomet Mikelandželas rodė išskirtinį talentą, rodo Girlandajo įsipareigojimas mokėti už Mikelandželo darbus dirbtuvėse. Pasakojama, kad kai Mikelandželas atėjo daryti eskizų į [[Brankači koplyčia|Brankači koplyčią]] pagal Mazačo [[freska]]s, jis kažką pasakė greta dirbusiems kitiems jauniems mokiniams. Vienas jų, Pietro Torrigiano, trenkė kumščiu Mikelandželui į veidą ir sukreivino nosį.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 10</ref> Veido defektas matosi visuose vėlesniuose Mikelandželo portretuose.

1492 m. mirė [[Lorencas Medičis Puikusis]]. Florencijoje pasikeitė politinė situacija, [[Pjeras Medičis Nelaimingasis|Pjeras Medičis]] priėmė žeminančias [[Prancūzijos karalius|Prancūzijos karaliaus]] [[Karolis VIII Maloningasis|Karolio VIII]]-ojo taikos sąlygas. Medičiai buvo išvyti iš Florencijos, kurioje įtaką pradėjo įgauti teokratiškasis vienuolis [[Džirolamas Savonarola]]. Politinės suirutės metu Mikelandželą keliavo į [[Venecija|Veneciją]], po to − į [[Bolonija|Boloniją]], kur jį savo namuose priglaudė Francesco Aldrovandi, kuris buvo Boloniją valdančios Bentivoglio giminės artimas draugas. Aldrovandi parūpino Mikelandželui prestižinį užsakymą Šv. Dominyko bažnyčioje sukurti 3 skulptūras Šv. Dominyko relikvijų arkoje.<ref> Forcellino, Antonio. Michelangelo: A Tormented Life. Polity, 2009. p. 43</ref> Apie 1495 m. Mikelandželas grįžo į Florenciją, sukūrė [[Kupidonas|Amūro]] statulą, kuri buvo tokia panaši į antikinę, kad kažkas (gal Medičių giminės narys Lorenzo di Pierfrancesco de' Medici) ar pats Mikelandželas sugalvojo padaryti, kad statula atrodytų sena ir ją parduoti kaip [[antika|antikinę]]. Statula buvo nusiųsta į Romą [[kardinolas|kardinolui]] Raffaele Riario, kuris ją nupirko užmokėdamas 200 dukatų, vietoj įprastų 15 už tų laikų Italijos statulas.<ref>Forcellino, Antonio. Michelangelo: A Tormented Life. Polity, 2009. p. 46</ref> Apgaulei išaiškėjus kardinolas panoro, kad talentingas skulptorius iš Florencijos dirbtų jam. Mikelandželas kardinolo kvietimu atvyko į [[Roma|Romą]] 1496 m.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 22]</ref>

Po „Dovydo“ sukūrimo Florencijos valdžia užsakė Mikelandželui sukurti freską [[Vekjo rūmai|Sinjoros rūmuose]], kur darbus jau buvo pradėjęs [[Leonardas da Vinčis]]. Mikelandželas turėjo pasirinkti ir pavaizduoti Florencijos istorijos epizodą. Mikelandželas pasirinko Kašinos mūšio temą. Pagal istoriją, kariai maudėsi, kai išgirdo kvietimą į mūšį. Tema leido vaizduoti Mikelandželo mėgstamas nuogas figūras. Mikelandželas sukūrė paruošiamąjį kartoną, bet freskos taip ir nepradėjo. Vėliau kartonas buvo sunaikintas. Apie 1506−1508 m. Mikelandželas atliko „[[Doni Tondo]]“ − apskritos formos paveikslą, kuriame pavaizdavo Šv. Šeimą. Garsas apie Mikelandželo meistriškumą plačiai paplito Italijoje ir patraukė popiežiaus [[Julijus II|Julijaus II]]-ojo dėmesį. Julijus II puoselėjo grandiozinius planus paversti [[Roma|Romą]] tikruoju krikščioniškojo pasaulio centru. Tam jis kvietėsi pačius geriausius menininkus. 1505 m. kovą, tarpininkaujant draugui architektui [[Giuliano da Sangallo]], Mikelandželas atvyko į Romą.<ref>McNeese, Tim.

=== Mikelandželas ir popiežius Julijus II-asis ===

Romoje Mikelandželas buvo priverstas laukti keletą mėnesių, kol popiežius [[Julijus II]]-asis pasiūlė jam užduotį – sukurti jo paties (popiežiaus) kapo monumentą. Mikelandželas pasiūlė projektą, kuriame turėjo būti daugiau nei 40 marmuro figūrų. Popiežius projektui pritarė. Mikelandželas pats važiavo į [[Karara|Kararos]] skaldyklas ir ten praleido 8 mėnesius rinkdamas tinkamus akmens luistus. Pradėjus akmenis iškraudinėti Šv. Petro aikštėje, paaiškėjo, kad nėra Romoje tokios bažnyčios, kurioje galėtų tilpti grandiozinis monumentas. Popiežius numatė, kad kapas turėtų būti [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikoje]], bet ir ją reikėjo perstatyti. Konkursą dėl naujo Šv. Petro bazilikos projekto laimėjo [[Bramantė]], kuris, anot [[Ascanio Condivi]], visais įmanomais būdais siekė pašalinti Mikelandželą kovoje dėl popiežiaus palankumo. Vieną dieną Mikelandželas ėjo prašyti pinigų iš popiežiaus, bet negalėjo pas jį patekti, todėl marmurą gabenusiems darbininkams atsiskaitė iš savo lėšų. Kitą dieną Mikelandželas pas popiežių nebuvo įleistas rūmų [[grumas|grumo]]. Supykęs Mikelandželas pasakė grumui: „''galite perduoti popiežiui, kad nuo šiol, jei jis norės, tegu manęs ieško kitur''“.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 35]</ref> Menininkas išvyko į Florenciją. Jam pavymui popiežius pasiuntė penkis pasiuntinius su nurodymais jėga grąžinti Mikelandželą į Romą. Tačiau Florencijoje pasiuntiniai nebeturėjo galios. Po to popiežius siuntė į Florenciją laiškus. Po trečio tokio laiško [[Pjeras Soderinis]] kreipėsi į Mikelandželą prašydamas taikytis su popiežiumi valstybės interesų labui, nes [[Julijus II]]-asis pagrasino Florencijai karu.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 37]</ref>

Popiežiaus ir Mikelandželo susitikimas įvyko [[Bolonija|Bolonijoje]], kurią tuomet užėmė Julijaus II-ojo karinės pajėgos. Dviejų ambicingų asmenybių susitikimą nuo galimų konfliktų išgelbėjo vienas iš dalyvavusių dvasininkų, kuris bandė nesėkmingai atsiprašyti popiežiaus už Mikelandželą. Julijus II-asis savo rūstybę nukreipė jo atžvilgiu. Susitaikymo vardan Mikelandželas priėmė naują popiežiaus pasiūlymą − sukurti Julijaus II-ojo skulptūrą. Tam popiežius skyrė 1000 dukatų. Mikelandželas sukūrė [[bronza|bronzinę]] popiežiaus skulptūrą per 2 metus gyvendamas Bolonijoje (skulptūra buvo užkelta ant Bolonijos katedros fasado ir jau 1511 m. nuversta užėmus Boloniją priešiškai kariuomenei, o jos likučiai perlydyti į patrankas).<ref>McNeese, Tim. Michelangelo: painter, sculptor, and architect. – Philadelphia: Chelsea House Publishers, 2004. ISBN 0-7910-8627-5] p. 81</ref>

1508 m. Mikelandželas tikėjosi grįžti į Florenciją, bet Julijus II vėl jį iškvietė į Romą. Jis pasiūlė Mikelandželui sukurti freskas [[Siksto koplyčia|Siksto koplyčios lubose]]. Mikelandželas niekuomet nebuvo dirbęs [[freskos]] technika ir tokiame aukštyje (apie 20 m). Siksto koplyčios lubos buvo lenkto profilio, kaip [[statinė]]s, dėl ko užduotis buvo dar sunkesnė. Savo gyvenimo metu Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad [[Bramantė]] pakurstė popiežių šiam projektui, kurio jis esą negalėtų atlikti. [[Bramantė]] pasakė popiežiui, kad yra blogas ženklas statyti savo kapą esant gyvam, tačiau žinoma, kad Siksto koplyčios lubų dekoravimą [[Julijus II]] planavo jau 1506 m.<ref>McNeese, Tim. Michelangelo: painter, sculptor, and architect. – Philadelphia: Chelsea House Publishers, 2004. ISBN 0-7910-8627-5] p. 90</ref> Nuo 1508 m. iki 1512 m. Mikelandželas koplyčios lubose sukūrė vieną iš pačių žymiausių dailės kūrinių istorijoje − apie 340 figūrų [[Biblija|biblijinių]] istorijų motyvais Žmonijos išganymo tema. Visą tapybos kūrinį Mikelandželas atliko pats vienas. 1509 m. sausio mėn. laiške tėvui jis rašė: „''dirbu, kiek begaliu … neturiu nė smulkiausios monetos, iš manęs nėra ką vogti … esu nelaimingas, mano sveikata prastėja būnant čia … tikiuosi, kad Dievas man padės''“.<ref>McNeese, Tim. Michelangelo: painter, sculptor, and architect. – Philadelphia: Chelsea House Publishers, 2004. ISBN 0-7910-8627-5] p. 98</ref> Mikelandželas nuolat konfliktavo su Julijumi II-uoju, kuris norėjo, kad projektas būtų kuo greičiau baigtas. 1512 m. lapkričio 1 d., Visų Šventųjų dieną, Julijus II-asis jau priiminėjo lankytojus su pilnai atidengtomis ir baigtomis Mikelandželo freskomis. Po keturių mėnesių, 1513 m. vasarį, [[Julijus II]]-asis mirė. Sekančius trejus metus Mikelandželas dirbo ties Julijaus II-ojo kapo projektu susitaręs su paveldėtojais. Sukūrė vieną garsiausių savo skulptūrų − „Mozę“. Tuo metu kapo kūrimo finansavimas išseko, o naujasis popiežius [[Leonas X]]-asis labiau norėjo, kad Mikelandželas dirbtų jam ir jo [[Medičiai|Medičių]] giminei.

Nuo 1515 m. popiežius [[Leonas X]]-asis pradėjo spausti Mikelandželą apleisti darbą ties Julijaus II-ojo kapo monumentu ir pradėti dirbti jam. 1518 m. Mikelandželas pasirašė kontraktą naujam projektui − [[San Lorenzo (Florencija)|Šv. Lauryno bažnyčios]] fasado sukūrimui Florencijoje. Julijaus II-ojo giminės, Urbino hercogai [[Roverės]], protestavo ir kaltino Mikelandželą sutarties nesilaikymu. Mikelandželas dėl popiežių įnorių nebaigė monumento kaip buvo planuota ir nuolat turėjo dėl to aiškintis su Julijaus II-ojo [[Dela Roverės|Roverių]] gimine. Šv. Lauryno bažnyčios (kuri buvo beveik asmeninis [[Medičiai|Medičių]] giminės [[mauzoliejus]]) fasadas buvo dar vienas grandiozinis projektas. „''Aš galvoju jį … padaryti architektūros ir skulptūros veidrodžiu visai Italijai''“ − rašė Mikelandželas.<ref>McNeese, Tim. Michelangelo: painter, sculptor, and architect. – Philadelphia: Chelsea House Publishers, 2004. ISBN 0-7910-8627-5] p. 108</ref> Jis vėl vyko į Kararos marmuro skaldyklas ieškoti tinkamų akmenų, bet projektas užsibaigė nė neprasidėjęs. [[Leonas X]]-asis atšaukė jį dėl lėšų trūkumo. Popiežius pasiūlė kitus projektus − sukurti pomirtinę koplyčią Medičių giminės nariams ir Šv. Lauryno bažnyčios Medičių biblioteką (it. ''Biblioteca Medicea Laurenziana'') Medičių turimai [[Manuskriptas|manuskriptų]] kolekcijai. Šv. Lauryno bažnyčia liko be fasado iki pat šių dienų.

1520 m. prasidėjo Šv. Lauryno bažnyčios Naujosios zakristijos, 1523 m. − bibliotekos statybos. Mirus Leonui X-ajam projektus pratęsė kitas Medičių giminės popiežius [[Klemensas VII]]-asis. Vienu metu statybose galėjo dalyvauti apie 300 Mikelandželo padėjėjų ir kitų menininkų. Naujojoje zakristijoje buvo planuota sukurti kapų monumentus 4 Medičių giminės nariams, taip pat turėjo būti pavaizduotos keturių Italijos upių alegorinės skulptūros. Projektai nebuvo baigti. Tam sutrukdė politinės aplinkybės. 1527 m. plėšikaujanti [[Šv. Romos imperija|Šv. Romos imperijos]] kariuomenė užėmė Romą. Medičių autoritetas smuko, jie buvo išvyti iš Florencijos, atgaivinta respublikinė santvarka. 1529 m. Florencijos valdžia, supratusi, kad teks atlaikyti imperinių jėgų puolimą, pradėjo miesto įtvirtinimą (popiežius [[Klemensas VII]]-asis ir [[imperatorius Karolis V]]-asis susitarė Florenciją gražinti Medičiams). Mikelandželas buvo patvirtintas vienu iš 9 respublikos pareigūnų, atsakingų už gynybinių [[bastionas|bastionų]] ir kitokių įtvirtinimų projektavimą, bei įgyvendinimą. Pagrindinis Mikelandželo darbas buvo susijęs su svarbiausios Florencijos tvirtovės San Miniato kalvoje įtvirtinimais.<ref name="autogenerated1"/> Gynybinių įtvirtinimų klausimais Mikelandželas lankėsi aplinkiniuose [[Toskana|Toskanos]] miestuose, [[Piza|Pizoje]] ir [[Ferara|Feraroje]]. Trumpai pabuvojo Venecijoje. Spėdamas Florencijos miesto užėmimą, 1530 m. Mikelandželas bėgo iš miesto palikdamas savo postą ir apsistojo [[Venecija|Venecijoje]].<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 112</ref> Spėjama, kad Mikelandželas galėjo planuoti išvykimą į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Pagrasinus Florencijos valdžiai, kad su išdavikais susijęs turtas Florencijoje bus konfiskuotas ir parduotas, Mikelandželas grįžo į miestą.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 115</ref>

1530 m. rugpjūtį Florencija kapituliavo. Prasidėjo respublikos gynėjų persekiojimas ir teismai. Mikelandželas kurį laiką slėpėsi nuo viešumo, tačiau Klemensas VII-asis nebuvo jam numatęs jokio persekiojimo. Atvirkščiai, jis patvirtino Mikelandželą tolimesniems darbams Šv. Lauryno bažnyčioje ir grąžino buvusį užmokestį (Mikelandželas pažinojo popiežius Leoną X-ąjį ir Klemensą VII-ąjį nuo jų vaikystės). Florencijoje buvo įsteigta [[Florencijos kunigaikštystė]], monarchais patvirtinta Medičių giminė. Kunigaikštis [[Alesandras Medičis]] organizavo slaptą susidorojimą su savo priešininkais. 1534 m. Mikelandželas paliko Florenciją ir daugiau į ją nebegrįžo. Giorgio Vasari teigimu, Mikelandželas turėjo pagrindo bijoti naujojo Florencijos valdovo.<ref name="autogenerated1"/> [[Ascanio Condivi]] pažymi, kad Mikelandželui pasisekė, kad, kai jo gynėjas Klemensas VII-asis mirė, jis buvo Romoje.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 60]</ref> Projektus Šv. Lauryno bažnyčioje baigė Mikelandželo mokiniai. Iš Medičių kapų projektų buvo sukurti tik du, palyginus nesvarbiems Medičių šeimos nariams: Lorencui, Urbino hercogui, ir Džuljanui, Nemuro hercogui.

Klemensas VII-ojo iniciatyva buvo pakeistas Julijaus II-ojo kapo projektas. Pagal naują susitarimą su Urbino hercogais Mikelandželas Julijaus II kapui turėjo sukurti tik 6 skulptūras.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 63]</ref> Prieš pat mirtį 1534 m. popiežius [[Klemensas VII]]-asis užsakė Mikelandželui sukurti [[Paskutinis teismas (Mikelandželas)|„Paskutinio teismo“]] freską Siksto koplyčios altoriaus pusės sienoje.

1534 m. naujasis popiežius [[Paulius III]] pakvietė Mikelandželą dirbti jam. Peržiūrėjęs „Paskutinio teismo“ eskizus popiežius nusprendė, kad dailininkas turi tęsti darbą. Mikelandželas bandė atsisakyti, tuo tik sukeldamas popiežiaus pyktį. „''Trisdešimt metų aš laukiau, kad galėčiau tau įsakyti ir dabar tu man atsakai''“ − tokia buvo popiežiaus reakcija. Į bandymą pasiteisinti Julijaus II-ojo kapo projektu, popiežius reagavo taip: „''parodykit man tą sutartį, aš ją nutrauksiu''“.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 66]</ref> [[Paulius III]] organizavo sutarties perrašymą su Julijaus II-ojo paveldėtojais ir iš 6 statulų jame Mikelandželas turėjo atlikti tris, kitas tris − jo mokiniai. Iki 1541 m. Mikelandželas dirbo ties „Paskutiniojo teismo“ freska, kuri buvo atidengta 1541 m. spalio 29 d. Tuo metu Mikelandželui jau buvo 66 metai. Skulptūrų skaptavimas buvo sunkus darbas, jis dirbdavo lėtai. Pagal paskutinę sutartį ir paskutinį Julijaus II-ojo kapo projektą iš Mikelandželo rankų darbo jame teliko tik „[[Mozė]]“ − skulptūra, kurią jis sukūrė apie 1515 m. Kitas dvi statulas pagal Mikelandželo dizainą ir visą projektą [[San Pietro in Vincoli]] bažnyčioje įgyvendino jo mokiniai.

1542 m. [[popiežius Paulius III]]-asis pasiūlė Mikelandželui sukurti [[freska]]s jo koplyčioje (''Cappella Paolina''). Darbas ties jomis užtruko ilgai: „Šv Pauliaus atsivertimo“ freska nutapyta iki 1545 m., o „Šv. Petro nukryžiavimo“ − iki 1550 m. Paskutiniai Mikelandželo skulptūros darbai užtruko ir nebuvo baigti: „Florencijos Pieta“ ir „Pieta Rondonini“. Senatvėje Mikelandželas pradėjo kreipti dėmesį į mažiau fizinių pastangų reikalaujančius menus: architektūrą ir poeziją. Nuo 1546 m. Mikelandželas turėjo baigti popiežiaus Pauliaus III-ojo giminės [[Farnezės rūmai|Farnezės rūmus]]. 1546 m. Paulius III-asis patvirtino Mikelandželą vyriausiuoju [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikos]] architektu, kuriuo menininkas išbuvo iki mirties. Tuo metu bazilika vis dar neturėjo kupolo, o jos statybos buvo beveik sustojusios po [[Bramantė]]s mirties. Mikelandželas paruošė naują bazilikos planą ir suprojektavo kupolą (jis buvo pastatytas jau po Mikelandželo mirties ir šiek tiek pakeistas). Mikelandželas pertvarkė Piazza del Campidoglio aikštę [[Kapitolijus|Kapitolijaus kalvoje]]. Popiežiaus [[Pijus IV|Pijaus IV]]-ojo užsakymu suprojektavo Porta Pia (Pijaus vartai) vartus Romoje (pastatyti 1561-65 m.).

==== Julijaus II-ojo kapas ====

[[Vaizdas:Michelangelo's grave for Julius II.jpg|thumb|right|220px| Julijaus II-ojo kapo monumentas [[San Pietro in Vincoli]] bažnyčioje Romoje]]

Julijaus II-ojo kapo projektas tapo svarbiausiu ir ilgiausiai užtrukusiu Mikelandželo kūrybiniu projektu. Suplanuotas su daugiau nei 40 žmogaus dydžio ar didesnių statulų ir pradėtas 1506 m., projektas buvo įgyvendintas 1547 m. vos su 3 Mikelandželo statulomis. Iš pradžių planuotas [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikoje]] kapo monumentas yra kur kas kuklesnėje Romos [[San Pietro in Vincoli]] bažnyčioje. Pats popiežius [[Julijus II]]-asis taip ir liko palaidotas Šv. Petro bazilikoje be jam sukurto Mikelandželo kapo monumento.

Mikelandželas skulptūrinį projektą pradėjo įgyvendinti 1506 m. rinkdamas marmuro blokus [[Karara|Kararoje]]. Tačiau realūs darbai prasidėjo tik po Siksto koplyčios lubų freskų nutapymo ir Julijaus II-ojo mirties 1513 m. Tikriausiai pagrindine užlaikymo priežastimi įvardijamas lėšų trūkumas. Julijus II-asis vykdė aktyvias karines kampanijas savo gyvenimo metu. Iš kitos pusės, [[Bramantė]] norėjo atitraukti popiežių nuo šio projekto tam, kad liktų daugiau pinigų Šv. Petro bazilikos statyboms. Pirmąsias skulptūras Mikelandželas sukūrė 1513-1516 m. laikotarpiu. Tai buvo „Mozė“ ir dvi vergų skulptūros: „Maištaujantis vergas“ ir „Mirštantis vergas“. Vėliau, sumažėjus projekto finansavimui ir, atitinkamai, jo matmenims, abi vergų figūros buvo atmestos dėl to, kad buvo per didelės (liko nebaigtos, dabar abi yra saugomos [[Luvras|Luvre]]<ref>[http://www.louvre.fr/en/oeuvre-notices/rebellious-slave Luvro katalogas] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20131029175134/http://www.louvre.fr/en/oeuvre-notices/rebellious-slave |date=2013-10-29 }}</ref>).

Iš ankstyviausių Mikelandželo skulptūrų yra maži bareljefai „Madona prie laiptų“ ir „Kentaurų mūšis“ (abu Buonaročio name Florencijoje). Fauno statulos, kuri buvo sukurta Lorenco Medičio sode apie 1491 m., likimas nežinomas. Apie 1493−1494 m. [[Bolonija|Bolonijoje]] Mikelandželas nukalė 3 statulas [[Šv. Dominykas|Šv. Dominyko]] relikvijų arkoje San Domenico (Šv. Dominyko) bažnyčioje − Šv. Petronijo, Šv. Proklo ir angelo. Tuo pat metu Bolonijoje Mikelandželas iškalė [[Herkulis|Herkulio]] statulą, kuri buvo Strozzi giminės rūmuose Florencijoje iki 1529 m., kai Strozzi ją padovanojo Prancūzijos karaliui.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 13</ref><ref>Forcellino, Antonio. Michelangelo: A Tormented Life. Polity, 2009. p. 44</ref> Tolesnis šios statulos likimas nežinomas. 1501−1504 m. laikotarpiu, dar prieš pradedant kurti „Dovydo“ statulą, Mikelandželas priėmė užsakymą sukurti skulptūras [[Sienos katedra|Sienos katedroje]] Piccolomini šeimos altoriui. Jis sukūrė 4 statulas − Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Pijaus ir Šv. Grigaliaus. Mikelandželas, spėjama, beveik nepridėjo prie jų rankos. Jas nukalė dirbtuvių pameistriai.

Vienu svarbiausių Mikelandželo darbų buvo „Briugės Madona“ (Dievo Motinos bažnyčioje [[Briugė]]je). Spėjama, kad ji irgi buvo skirta Sienos katedrai, tačiau ten niekuomet nepakliuvo. Ją vėliau įsigijo [[Nyderlandai|Nyderlandų]] pirkliai už maždaug 4000 [[Florinas (Florencija)|florinų]] Florencijoje. Ji tapo vienintele žinoma Mikelandželo skulptūra, parduota į užsienį jam gyvam esant. Statulos sukūrimo aplinkybės neaiškios. Dėl vaizduojamos [[Madona (menas)|Madonos]] jaunumo, ji greičiausiai buvo kurta iškart po „Pietos“. 1503-1506 m. laikotarpiu Florencijoje Mikelandželas atliko 2 mažus, apskritos formos bareljefinius tondus: „Tondo Pitti“ ([[Bardželo muziejus|Bardželo muziejuje]]) ir „Taddei Tondo“ (Karališkojoje menų akademijoje [[Londonas|Londone]]). Tikriausiai nuo jų ima pradžią Mikelandželo pomėgis vaizduoti nebaigtas skulptūras, iš grubaus neapdoroto akmens išnyrančias figūras.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 31</ref> Apie 1504-05 m. Mikelandželas buvo sutaręs su [[Santa Maria del Fiore]] katedros menininkų komisija, kad sukurs 12-os apaštalų statulas. Dėl finansavimo trūkumo iš šio projekto tebuvo sukurta viena ir nebaigta [[Apaštalas Matas|Šv. Mato]] skulptūra (dabar saugoma [[Akademijos galerija (Florencija)|Florencijos Akademijos galerijoje]])

1514 m. buvo užsakyta Kristaus Išganytojo skulptūra. Joje Mikelandželas turėjo pavaizduoti nuogą [[Kristus|Kristų]] su kryžiumi. Darbo metu marmuro luiste buvo rasta juodo akmens gija, dėl ko pirmosios skulptūros variantas buvo nebaigtas. Iš kito marmuro luisto statula buvo nukalta Florencijoje ir pasiųsta į Romą 1521 m., kur jos tolimesnį poliravimą ir užbaigimą organizavo [[Sebastiano del Piombo]], kurio žodžiais, Kristaus [[kelis|keliai]] vieni vertesni už viską, kas yra Romoje. Ši statula vadinama „Minervos Kristumi“ ir yra [[Santa Maria sopra Minerva]] bažnyčioje. Pačioje skulptūroje jaučiamas kitų skulptorių darbas. Vėliau Kristaus nuogumas buvo pridengtas bronzine drapiruotę vaizduojančia detale.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 82</ref>

Apie 1530 m. buvo atlikta Dovydo (arba Apolono) statula, apie 1538 m. − [[Brutas|Bruto]] biustas (abi skulptūros yra [[Bargello|Bardželo muziejuje]]). Apie 1534 m. atlikta skulptūra „Susirietęs berniukas“ ([[Ermitažas|Ermitaže]]), kuri galėjo būti skirta Julijaus II-ojo kapui

Siksto koplyčios lubų freskos, atliktos Mikelandželo 1508−1512 m. laikotarpiu, meno istorijoje vertinamos vienu iš pačių iškiliausių vaizduojamosios dailės pasiekimų. Pradžioje popiežius [[Julijus II]]-asis norėjo, kad lubose būtų pavaizduoti 12 apaštalų, kurie susietų popiežių misiją su anksčiau atliktais darbais [[Mozė]]s ir [[Kristus|Kristaus]] gyvenimo temomis. Mikelandželas pasiūlė savąją lubų kompozicinę temą − Pasaulio sukūrimą, žmogaus nuodėmės ir žmonijos išganymą per Jėzų Kristų.

[[Freska]] sulaukė nevienareikšmio vertinimo. Menininkai gyrė jos meninę vertę ir gynė [[manierizmas|manieristinę]] stilistiką. Katalikų dvasininkai baisėjosi Siksto koplyčioje vaizduojamais neprideramais nuogais kūnais. [[Mantuja|Mantujos]] pasiuntinys Vatikane Sernini ir kardinolas Carafa tarp dvasininkų organizavo akciją ir siekė, kad tapyba būtų sunaikinta. Popiežius [[Paulius III]]-asis palaikė menininką. Prasidėjus [[kontrreformacija]]i, po Mikelandželo mirties, pagal [[Tridento susirinkimas|Tridento susirinkimo]] reikalavimus freskos nuogybes tapytomis drabužių detalėmis padengė dailininkas Daniele da Volterra. Vėliau buvo planuojama freską apskritai sunaikinti. „Paskutinį teismą“ išgelbėjo Romos Šv. Luko menininkų gildijos kreipimasis į popiežių.

Mikelandželas visuomet save laikė pirmiausia skulptoriumi, o ne tapytoju. Minima, kad besimokydamas pas [[Domenikas Girlandajas|Domeniką Girlandają]], Mikelandželas sukūrė Šv. Antano kankinimų paveikslą pagal [[Nyderlandai|Nyderlandų]] meno graviūrą.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html#pglicense Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 7]</ref> (JAV Kimberlio meno muziejus nurodo turintis originalą<ref>[https://www.kimbellart.org/News/News-Article.aspx?nid=119] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20120304032229/https://www.kimbellart.org/News/News-Article.aspx?nid=119 |date=2012-03-04 }} Kimberley Art Museum</ref>). Ankstyviausias tapybos darbas, kuris priskiriamas Mikelandželui, yra „Mančesterio Madona“, sukurta apie 1497 m. Maždaug 1501−1502 m. kurtas „Guldymas į karstą“ − vėlgi nebaigtas darbas, tikriausiai skirtas Šv. Augustino bažnyčiai [[Roma|Romoje]].<ref>[http://www.nationalgallery.org.uk/artists/michelangelo Londono nacionalinės galerijos informacija]</ref> Abu šie darbai ant medžio plokščių dabar yra saugomi [[Nacionalinė Londono galerija|Nacionalinėje Londono galerijoje]]. Vienintelis baigtas ir dokumentuotas paveikslas yra „[[Doni Tondo]]“ (arba „Šv. Šeima“), Mikelandželas jį nutapė apie 1506-1508 m. Florencijoje pirklio Agnolo Doni ir jo žmonos Maddalena Strozzi užsakymu. Manoma, kad šio darbo rėmą irgi projektavo Mikelandželas.<ref>[http://www.virtualuffizi.com/uffizi1/Uffizi_Pictures.asp?Contatore=252 Uficių galerijos informacija] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20121113172503/http://www.virtualuffizi.com/uffizi1/Uffizi_Pictures.asp?Contatore=252 |date=2012-11-13 }}</ref>

1505−1506 m. Mikelandželas dirbo [[Vekjo rūmai|Sinjoros rūmuose]] pagal valstybinį užsakymą. Jis freskoje turėjo pavaizduoti vieną Florencijos istorinių epizodų − [[Kašina|Kašinos]] mūšį. Tačiau darbas taip ir liko paruošiamajame kartone. Kartu su [[Leonardas da Vinčis|Leonardo]], tuo pat metu ir toje pat salėje atliktu, „Angjario mūšio“ kartonu, „Kašinos mūšis“ buvo vienas reikšmingiausių italų renesanso kūrinių, iš kurio mokėsi daugybė Florencijos menininkų. 1512 m. politinio perversmo suirutės metu kartonas buvo supjaustytas ir vėliau pražuvo. Giorgio Vasari liudijimu, kartoną esą supjaustė [[Baccio Bandinelli]] (vėliau Bandinelli konkuravo su Mikelandželu Florencijoje).<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 45</ref> Išliko keletas kopijų. Kartone buvo pavaizduotos Mikelandželui būdingos nuogos, raumeningos figūros besimaudančių karių, kurie išgirsta [[trimitas|trimitų]] šaukimą į mūšį.

1529 m. Mikelandželas pabuvojo [[Ferara|Feraroje]]. Prieš išleisdamas Mikelandželą Feraros kunigaikštis paprašė jam sukurti kokį nors darbą. Spėjama, kad šis darbas buvo paveikslas „Leda ir gulbinas“. Paveikslas niekuomet taip ir neatiteko Feraros kunigaikščiui. Pasišaipęs dėl kunigaikščio pasiuntinio meno neišmanymo, Mikelandželas Florencijoje jį išvarė iš dirbtuvių. Vėliau paveikslas atiteko vienam Mikelandželo padėjėjui ir buvo perkeltas į [[Prancūzija|Prancūziją]], kur apie 1540 m. pateko į Prancūzijos karaliaus kolekciją [[Fontenblo]] pilyje. Paveikslas minimas iki [[Liudvikas XIII|Liudviko XIII]]-ojo laikų, o tada vienas ministras įsakė dėl nepadorumo jį sunaikinti. Spėjama, kad šis įsakymas nebuvo tinkamai įgyvendintas, bet paveikslas jau tuo metu buvo labai pažeistas ir neilgai trukus jokių žinių apie jį neliko (kopija saugoma Nacionalinėje Londono galerijoje, tačiau, spėjama, yra netiksli).<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 118</ref>

Paskutiniai Mikelandželo tapybos darbai buvo dvi freskos Vatikano Pauliaus koplyčioje (''Cappella Paolina''). Jas užsakė [[popiežius Paulius III]]-asis savo asmeninei koplyčiai. „Šv. Pauliaus atsivertimas“ buvo sukurtas 1542−1545 m., „Šv. Petro nukryžiavimas“ 1546−1550 m. Mikelandželas freskose sutelkė dėmesį į veikėjų veidų išraiškos vaizdavimą. Freskos, tiek amžininkų, tiek vėlesnių vertintojų manymu yra Mikelandželo nesėkmė. Jas visiškai nustelbia freskos Siksto koplyčioje (ture po [[Vatikano muziejai|Vatikano muziejus]] [[Siksto koplyčia]] yra po Pauliaus koplyčios).

Pirmasis Mikelandželo architektūrinis darbas, [[San Lorenzo (Florencija)|Šv. Lauryno bazilikos]] Florencijoje fasadas, buvo užsakytas 1518 m. popiežiaus [[Leonas X|Leono X-ojo]]. Fasadas taip niekuomet ir nebuvo pastatytas, išliko tik Mikelandželo projekto eskizai. 1520 m. pradėta statyti Naujoji zakristija, o 1526 m. − Lauryno biblioteka prie tos pačios bazilikos. Šiuos Mikelandželo darbus labai vertino [[Giorgio Vasari]]. Anot jo, Mikelandželas nutiesė kelią, kuriuo turėtų sekti ateities architektai. Didžiausių naujovių Mikelandželas pritaikė kurdamas Lauryno bibliotekos [[vestibiulis|vestibiulio]] dizainą, vestibiulis buvo baigtas jam prižiūrint. Pati biblioteka buvo baigta gerokai vėliau Mikelandželo mokinių. Didelis dėmesys buvo skirtas bibliotekos laiptams. Šiuo metu Lauryno biblioteka vertinama kaip vienas pirmųjų ir ryškiausių [[Manierizmas|manierizmo]] architektūros pavyzdžių.<ref>[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 127</ref>

Image:Biblioteca medicea laurenziana, vestibolo 02.JPGe scala di michelangelo, 03,.jpg| Lauryno bibliotekos vestibiulis

Image:RomaPortaPiaFacciataInternaPorta Pia - internal side.jpg | ''Porta Pia'' vartai, miesto pusės fasadas

1553 m. pasirodžiusią [[Ascanio Condivi]] biografiją kai kurie tyrinėtojai linkę vertinti beveik paties Mikelandželo [[autobiografija]]. Ascanio Condivi biografijoje, beveik tikra, kad daugelis pasakojamų faktų yra paties Mikelandželo pateikti, todėl ši biografija yra kitų knygų apie Mikelandželą pagrindas.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. vi]</ref> Mikelandželas siekė labiau knygoje išaiškinti kai kuriuos gyvenimo epizodus ir apginti save. Tai apėmė kažkelintą jo santykių su [[Bramantė|Bramante]] paaiškinimą ar epizodą, kuriame jis popiežiaus [[Julijus II|Julijaus II]]-ojo pasiuntinius pasiuntė į [[pragaras|pragarą]] kartu su popiežiumi. Yra neminimi ryšiai su [[Medičiai|Medičių]] varžovais − Strozzi gimine (pvz., apie „[[Doni Tondo]]“, kuris buvo skirtas Strozzi, biografijoje užsiminta vienu sakiniu, neminint pačių Strozzi). Daugelį faktų, išdėstytų Ascanio Condivi biografijoje, į savo patikslintą 1568 m. biografiją įtraukė Giorgio Vasari. Taip pat, jis į savo knygą įtraukė kai kurias mintis, kuriomis dėstė nuomonę, kad Mikelandželo kūryba savo didumu turėjo destrukcinį poveikį kitų menininkų talentams (ši biografija išleista jau po Mikelandželo mirties).

Romoje Mikelandželas nesutarė su architektu [[Bramantė|Bramante]]. Kaip ir Mikelandželas, Bramantė buvo pripažintas savo srities meistras Italijoje. Abu menininkai konkuravo dėl popiežiaus [[Julijus II|Julijaus]] II-ojo dėmesio ir svarbiausios vietos šalia jo. Bramantė buvo laimėjęs konkursą dėl Šv. Petro bazilikos projekto nukonkuruodamas Mikelandželo draugą [[Giuliano da Sangallo]]. Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad Bramantė, susimokęs su savo draugu [[Rafaelis|Rafaeliu]], bandė jį sumenkinti ir priversti palikti Romą.<ref name="freeinfosociety146">[http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf John Addington Symonds. The Life of Michelangelo Buonarroti. ISBN 978-0-8122-3611-8] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110813070543/http://www.freeinfosociety.com/media/pdf/4760.pdf |date=2011-08-13 }}. p. 146</ref> Tai susiję su tuo, kad Bramantė pasiūlė popiežiui pavesti freskas Siksto koplyčios lubose atlikti Mikelandželui. Tuo metu Romoje neprilygstamu freskų meistru buvo laikomas Rafaelis, o Mikelandželas niekuomet nedirbo prieš tai [[freskos]] technika. Mikelandželo supratimu, [[Bramantė]] ir [[Rafaelis]] tikėjosi, kad šio užsakymo teks jam atsisakyti, o jeigu ir neatsisakys, vis tiek nesugebės jo atlikti. Atidengus pusę [[Siksto koplyčios lubų freskos|Siksto koplyčios lubų freskų]], Mikelandželas susilaukė daug pagyrimų iš popiežiaus. Bramantė, labai pagyręs freskas, kartu pasiūlė, kad likusią dalį lubų nutapytų [[Rafaelis]]. Mikelandželo pykčiui nebuvo ribų. Jis prie popiežiaus užsipuolė Bramantę prikišdamas jo klaidas [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikos]] projekte.<ref name="autogenerated1"/> Šiuo metu manoma, kad Bramantės sąmokslo teorija buvo labiau paties Mikelandželo antipatijų ir įtarumo pasekmė, negu turėjo realų pagrindą. Vienintelę priežastį nurodo biografas [[Ascanio Condivi]]. Anot jo, [[Bramantė]], norėdamas prisidurti prie užmokesčio už darbus Šv. Petro bazilikoje, užsakinėjo pigesnes ir mažiau kokybiškas medžiagas.<ref>[http://www.gutenberg.org/files/19332/19332-h/19332-h.html#pglicense Charles Holroyd „Michael Angelo Buonarroti“, part I Ascanio Condivi „Life of Michelangelo“, p. 32]</ref> Popiežius nieko nesuprato, tačiau Mikelandželas gerai žinojo statybų niuansus ir galėjo nurodyti tokį lėšų pasisavinimą.

* [http://www.michelangelo-gallery.org/ Svetainė, skirta Mikelandželui II (anglų k.)] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20121107120640/http://www.michelangelo-gallery.org/ |date=2012-11-07 }}

[[Kategorija:ItalijosMikelandželas| skulptoriai]]