Karas Ramiajame vandenyne: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[FileVaizdas:Pacific Area - The Imperial Powers 1939 - Map.jpg|380px|thumb|Ramiojo vandenyno regionas 1939  m.]]

1931  m. rugsėjo mėn. Kvantongo armija, inscenizavusi smulkų karinį incidentą, užėmė pietinės [[Mandžiūrija|Mandžiūrijos]] miestus. Nors operacija oficialiai nebuvo [[vyriausybė]]s sankcionuota, Japonijoje ji buvo įvertinta teigiamai ir vyriausybė  – tada dar civilinė  – nesiryžo pasipriešinti. Okupuotoje teritorijoje buvo paskelbtas [[Mandžiukas]]  – nominaliai nepriklausoma „Mandžiūrų valstybė“, kurios vadovu ([[imperatorius|imperatoriumi]]) buvo paskirtas nuverstasis paskutinis [[Kinija|Kinijos]] imperatorius Pu I. Faktiškai šeimininkavo japonai, kuriems svarbu buvo išnaudoti Mandžiūrijos [[Akmens anglis|akmens anglies]] ir [[geležies rūda|geležies rūdos]] išteklius. [[Tautų Lyga|Tautų Lygos]] asamblėja 1933  m pareikalavo, kad japonai išeitų iš Mandžiūrijos, tačiau Japonija demonstratyviai pasitraukė iš Lygos.

Dar 1936  m. lapkričio mėn. Japonija buvo pasirašiusi Anti-Kominterno paktą su [[Vokietija]], vėliau ir su [[Italija]]. Jo pagrindu 1940  m. rugsėjo mėn. buvo pasirašyta trišalė [[sutartis]]. Taip susiformavo [[Ašis (sąjunga)|ašis Berlynas-Roma-Tokijas]]. Tačiau Japonijos ryšiai su Vakarų partneriais nebuvo intensyvūs. Japonijos [[militarizmas|militarizmo]] ideologijoje, panašiai kaip ir [[nacizmas|nacizme]], svarbią vietą užėmė savo rasinio pranašumo ir išskirtinumo idėjos. Tarp režimų liko daug nepasitikėjimo: Vokietija nepranešė apie rengiamą karą prieš [[SSRS]], Japonija savo ruožtu neinformavo Berlyno apie planus pulti [[JAV]].

Po kelerių metų pauzės, atsiradusios dėl vidinių politinių problemų, 1937  m. [[liepos 7]] d. Japonija pradėjo karą prieš Kiniją. Geriau ginkluoti ir drausmingi japonų daliniai pietuose užėmė Hanko, [[Nankinas|Nankiną]], [[KantonasGuangdžou|Kantoną]], šiaurėje veržėsi link [[Vidinė Mongolija|Vidinės Mongolijos]]. Tik ginkluoti susidūrimai su SSRS kariuomene japonams baigėsi nesėkmingai  – tai vėliau (1941  m. balandžio mėn.) privertė Japoniją, tarpininkaujant Vokietijai, pasirašyti su SSRS nepuolimo sutartį, kurios Japonija nesulaužė. Tuo tarpu Kinijoje vis labiau plėtėsi [[partizaninis karas]] prieš japonus.

1940  m. japonai, siekdami atkirsti strateginius Kinijos kelius į pietus, okupavo šiaurinę [[Prancūzijos Indokinija|Indokinijos]] dalį, priklaususią [[Prancūzija]]i. [[Amerika]], [[Jungtinė Karalystė|Didžioji Britanija]] ir [[Nyderlandai]] į tai atsakė japonų sąskaitų įšaldymu, plieno ir naftos embargu. [[Franklin Roosevelt|Prezidentui Ruzveltui]] atsisakius derėtis, civilinis Japonijos [[ministras pirmininkas]] atsistatydino ir jo vietą užėmė generolas ''Todžio Hideki''. Šis pateikė galutinį pasiūlymą: Japonija išeis iš Indokinijos, jei [[JAV]] pradės tiekti naftą Japonijai, atšaldys jos sąskaitas ir nustos remti Kiniją. Tęsdama derybas, Japonijos vyriausybė jau buvo numačiusi galutinę sąlygų priėmimo datą ([[lapkričio 29]] d.) ir ruošėsi karui prieš Ameriką. Japonijos vyriausybė ir generalitetas manė, kad kontroliuodama [[Korėja|Korėją]], Mandžiūriją ir Šiaurės Kinija bei pasinaudodama turtingais Pietryčių Azijos ištekliais (nafta, kaučiukas ir kt.), Japonija gali mesti iššūkį JAV, tikintis, kad amerikiečiai nesileis į plataus masto karą toli nuo savo sienų ir nekliudys Japonijai užimti Pietryčių Azijos salų.

Japonijos generolai pagrįstai tikėjosi, kad sunaikinę svarbiausią JAV jūrinę bazę Ramiajame vandenyne jie užsitikrins veiksmų laisvę regione, nes Nyderlandai ir Prancūzija jau buvo okupuotos ir negalėjo sutrukdyti japonų intervencijai Pietryčių Azijoje. Įvykių eiga pradžioje tuos lūkesčius patvirtino. Per keletą mėnesių Japonijos kariuomenė užėmė Britanijai priklausiusį [[Honkongas|Honkongą]], [[Malaizija|Malają]], [[Singapūras|Singapūrą]], Birmą (dabar [[Mianmaras]]), Olandų Rytų Indiją (dabartinę [[Indonezija|Indoneziją]]), [[Filipinai|Filipinus]] (JAV valdą), peržengė Britanijos valdų sienas šiaurės rytų Indijoje, išsilaipino Naujojoje Gvinėjoje, o 1942  m. birželio mėn. užėmė dvi JAV priklausančias [[Aleutų salos|Aleutų salas]].

Tačiau Japonijos laimėjimai buvo trumpalaikiai. Nežiūrint demagoginių šūkių „Azija  – azijiečiams“ ir „bendro klestėjimo“ propagandos, japonai nesulaukė okupuotų teritorijų gyventojų paramos, o Kinijoje įklimpo į beviltišką karą prieš [[partizanas|partizanus]]. Prasidėjo pralaimėjimų serija. JAV išsaugojo savo [[lėktuvnešis|lėktuvnešius]] ir povandeninius laivus, ir tai suteikė joms pranašumą Ramiojo vandenyno platybėse. Jau 1942  m. [[birželio 4]] d.–6 d. jūrų aviacijos mūšyje prie Midway salų Japonija neteko 4 lėktuvnešių, 2 kreiserių ir 3 eskadrinių minininkų (JAV nuostoliai  – 1 lėktuvnešis ir 1 eskadrinis minininkas). Midway mūšis reiškė posūkį kare Ramiojo vandenyno regione  – po šio mūšio jūrinės galios persvara pakrypo sąjungininkų (JAV, D. Britanijos, [[Australija|Australijos]], [[Naujoji Zelandija|N. Zelandijos]]) naudai. 1942  m. rudenį Japonijos jūrų laivynas ir aviacija patyrė sunkius nuostolius prie ''Guadalcanal'' salos [[Saliamono Salos|Saliamono archipelage]] ir 1943  m. vasario mėn. pasitraukė.

1945  m. [[balandžio 1]] d., po keletą mėnesių trūkusio intensyvaus Japonijos miestų bombardavimo, JAV kariuomenė išsilaipino [[Okinavos sala|Okinavoje]], o sąjungininkų povandeniniais laivais vykdoma Japonijos salų blokada žlugdė šalies ekonomiką, ministras pirmininkas admirolas Suzuki Kantaro mėgino tartis dėl tarpininkavimo su [[Sovietų Sąjunga]], tačiau ši buvo įsipareigojusi pradėti karo veiksmus prieš Japoniją. O JAV siekė kuo anksčiau baigti karą, nes dėl fanatiško japonų pasipriešinimo aukų skaičius iš abiejų pusių didėjo, be to, numatytas ([[rugpjūčio 8]] d.) Sovietų Sąjungos įsijungimas į karą ir galimas jos kariuomenės išsilaipinimas Japonijoje neišvengiamai būtų padidinęs SSRS įtaką regione.