Postmodernizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Postmodernizmo ideologija dažnai remiasi, o taip pat ir neigia modernizmo fundamentaliąsias prielaidas, dėl to mokslininkai ir istorikai apibūdina postmodernizmą kaip idėjų judėjimą pakeitusį, o kai kuriais atvejais papildžiusį [[modernizmas|modernizmą]]. Pavydžiui, modernizmas sureikšmina tokius idealus kaip [[racionalumas]], [[objektyvumas]] ir [[progresas]], taip pat kitas kertines [[švietimo epocha|Švietimo Epochos]] idėjas arba XX a. [[pozityvizmas|pozityvizmo]] ir [[realizmas|realizmo]] judėjimus; tuo tarpu postmodernizmas klausia ar pastarųjų idealų egzistavimas apskritai įmanomas.

XIX a. vidurio ir pabaigos ir XX a. pradžios mąstytojai tokie kaip [[Søren Kierkegaard|Siorenas Kirkegoras]] ir [[Friedrich Nietzsche|Frydrichas Nyčė]], savo argumentais prieš objektyvumą ir dėmesiu skepticizmui (ypatingai kas liečia socialines moralės normas), padėjo pagrindą XX a. intelektualiniam judėjimui vadinamam [[egzistencializmas|egzistencializmu]]. Tokie rašytojai kaip [[Jean-Paul Sartre|Žanas Polis Sartras]], [[Albert Camus|Alberas Kamiu]] ir [[Samuel Beckett|Samuelis Beketas]], buvo stipriai įtakoti KierkegaardKirkegoro, NietscheNyčės taip pat ankstesnių mąstytojų idėjų ir pasiūlė naujas subjektyvumo ir tuštumos prasmes, iš kurių sėmėsi šiuolaikiniai mąstytojai, rašytojai ir menininkai. [[Karl Barth|Karlas Bartas]] [[fideizmas|fideistinis]] požiūris į teologiją ir gyvenimo būdą, sumenkino protinės motyvacijos svarbą ir sureikšmino [[subjektyvumas|subjektyvumo]] svarbą. Antrą pasaulinį karą sekęs [[kolonializmas|postkolonializmas]] papildė idėją jog vienareikšmiškai išskirtinis gyvenimo būdas arba tikėjimas yra neįmanomi. Ši idėja buvo išvystyta [[Heidegger|Haidegerio]], po to [[Ludwig Wittgenstein|Liudviko Vitgenšteino]], vėliau [[Jacques Derrida|Žako Derida]], kurie padarė naujas išvadas susijusias su žinių fundamentaliąja prigimtimi; pastarieji teigė jog racionalumas iš tikrųjų nebuvęs toks aiškus ir užtikrintas kaip kad teigė [[modernistas|modernistai]] ir [[racionalistas|racionalistai]].

Tam tikri postmodernizmo bruožai gali būti apčiuopiami 3-iame XX a. dešimtmetyje su [[Dadaizmas|Dada]] meno judėjimo atsiradimu. Abu pasauliniai karai (turbūt netgi pasaulinio karo koncepcija) prisidėjo prie postmodernizmo; postmodernistinio požiūrio apraiškos pastebimos antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Kai kurie įžvelgia 7-ame XX a. dešimtmetyje stiprėjančius antiestablišmento judėjimus kaip ankstyvąsias, postmodernizmo link vedančias tendencijas. Teorija buvo labai sustiprinta Prancūzijos akademinių sluoksnių. 1979-ais [[Jean-François Lyotard|Žanas Fransua Liotaras]] parašė trumpą bet įtakingą knygą ''La Condition postmoderne: Rapport sur le savoir''. Taip pat 1979-ais [[Richard Rorty|Ričardas Rorti]] parašė ''Philosophy and the Mirror of Nature''. [[Jean Baudrillard|Žanas Bordilaras]], [[Michel Foucault|Mišelis Fuko]] ir [[Roland Barthes|Rolanas Bartas]] taip pat yra labai įtakingi 8-ojo XX a. dešimtmečio postmodernizmo teoretikai.

[[Marksizmas|Marksizmo]] kritikai tikina jog postmodernizmas yra „[[vėlyvasis kapitalizmas|vėlyvojo kapitalizmo]]” ir institucijų, ypatingai tautos – valstybės, nuosmukio simptomas. Literatūros kritikas [[Fredric Jameson|Fridrikas Džeimsonas]] ir geografas [[David Harvey|Deividas Harvis]] taip pat susiejo postmodernizmą su „vėlyvuoju kapitalizmu” arba „lanksčiu kaupimu”. Tokia situacija, vadinama [[finansų kapitalizmas|finansų kapitalizmu]] ir yra charakterizuojama dideliu darbo jėgos ir kapitalo paslankumu arba tai kuo HarveyHarvis vadina „laiko ir erdvės kompresija”. Jie teigia jog šie pokyčiai sutampa su [[Bretton Woods sistema|''Bretton Woods'' sistemos]] žlugimu, kuri jų manymu apibrėžė ekonominę santvarką po antrojo pasaulinio karo (žr. Taip pat [[konsiumerizmasvartotojiškumas]], [[kritinė teorija]]). Kiti mąstytojai tikina kad postmodernumas yra natūrali reakcija į transliuojamąsias medijas ir į visuomenę išaugintą masinės produkcijos ir masinės politikos vartojimui. Su šia kritine ekonomikos perspektyva, politinėmis ir ideologinėmis kapitalistinio modernumo realijomis susietas [[Alasdair MacIntyre|Alasdeitro Makantairo]] darbas, kuris byloja apie postmodernizmo versijas taip pat plėtotas tokių rašytojų kaip [[Andrius Bielskis]] ir [[Nancey Murphy|Nensi Merfi]]. MacIntyreMakantairo postmodernus [[Aristotelizmas|Aristotelizmoaristotelizmo]] persvarstymas meta stiprų iššūkį vartojimo ideologijai ir jos kapitalo kaupimo principams.