Postmodernizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Postmodernizmo ideologija dažnai remiasi, o taip pat ir neigia modernizmo fundamentaliąsias prielaidas, dėl to mokslininkai ir istorikai apibūdina postmodernizmą kaip idėjų judėjimą pakeitusį, o kai kuriais atvejais papildžiusį [[modernizmas|modernizmą]]. Pavydžiui, modernizmas sureikšmina tokius idealus kaip [[racionalumas]], [[objektyvumas]] ir [[progresas]], taip pat kitas kertines [[švietimo epocha|Švietimo Epochos]] idėjas arba XX a. [[pozityvizmas|pozityvizmo]] ir [[realizmas|realizmo]] judėjimus; tuo tarpu postmodernizmas klausia ar pastarųjų idealų egzistavimas apskritai įmanomas.

Postmodernizmo šalininkai dažnai teigia, jog jų idealai gimė dėl atitinkamų ekonominių ir socialinių aplinkybių, įskaitant taip vadinamąjį „[[vėlyvusis kapitalizmas|vėlyvųjį kapitalizmą]]” ir visus pasiekiančias transliuojamąsias medijas  – radiją ir televiziją; anot jų tokios sąlygos išprovokavo visuomenės postūmį link naujo istorinio periodo. Tačiau daug mąstytojų ir rašytojų tikina jog postmodernizmas geriausiu atveju tėra tik modernizmo atmaina arba tąsa, bet jokiu būdu ne atskiras periodas arba idėja. Postmodernizmą palaikantis argumentas kalba apie mūsų laikų ekonomines ir technologines aplinkybes sudariusias sąlygas atsirasti decentralizuotai, orientuotai į medijas visuomenei, kurioje idėjos yra [[simuliakras|simuliakrai]] ir viso labo tarpusavio nuorodų reprezentacijos arba vienos kitų kopijos, neturinčios tikro, originalaus, pastovaus arba objektyvaus [[komunikacija|komunikacijos]] ir [[reikšmė]]s šaltinio. [[Globalizacija]], kaip komunikacijos, gamybos ir transportavimo inovacijų išdava, dažnai minima kaip varomoji modernaus gyvenimo jėga, sukūrusi kultūriškai pliuralistinę ir giliai susietą pasaulinę visuomenę, neturinčią vieno dominuojančio centro arba politinės jėgos, komunikacijos arba intelektualinio produkto.

XIX a. vidurio ir pabaigos ir XX a. pradžios mąstytojai tokie kaip [[Søren Kierkegaard|Siorenas Kirkegoras]] ir [[Friedrich Nietzsche|Frydrichas Nyčė]], savo argumentais prieš objektyvumą ir dėmesiu skepticizmui (ypatingai kas liečia socialines moralės normas), padėjo pagrindą XX a. intelektualiniam judėjimui vadinamam [[egzistencializmas|egzistencializmu]]. Tokie rašytojai kaip [[Jean-Paul Sartre|Žanas Polis Sartras]], [[Albert Camus|Alberas Kamiu]] ir [[Samuel Beckett|Samuelis Beketas]], buvo stipriai įtakoti KierkegaardKirkegoro, NietscheNyčės taip pat ankstesnių mąstytojų idėjų ir pasiūlė naujas subjektyvumo ir tuštumos prasmes, iš kurių sėmėsi šiuolaikiniai mąstytojai, rašytojai ir menininkai. [[Karl Barth|Karlas Bartas]] [[fideizmas|fideistinis]] požiūris į teologiją ir gyvenimo būdą, sumenkino protinės motyvacijos svarbą ir sureikšmino [[subjektyvumas|subjektyvumo]] svarbą. Antrą pasaulinį karą sekęs [[kolonializmas|postkolonializmas]] papildė idėją jog vienareikšmiškai išskirtinis gyvenimo būdas arba tikėjimas yra neįmanomi. Ši idėja buvo išvystyta [[Heidegger|Haidegerio]], po to [[Ludwig Wittgenstein|Liudviko Vitgenšteino]], vėliau [[Jacques Derrida|Žako Derida]], kurie padarė naujas išvadas susijusias su žinių fundamentaliąja prigimtimi; pastarieji teigė jog racionalumas iš tikrųjų nebuvęs toks aiškus ir užtikrintas kaip kad teigė [[modernistas|modernistai]] ir [[racionalistas|racionalistai]].

Tam tikri postmodernizmo bruožai gali būti apčiuopiami 3-iame XX a. dešimtmetyje su [[Dadaizmas|Dada]] meno judėjimo atsiradimu. Abu pasauliniai karai (turbūt netgi pasaulinio karo koncepcija) prisidėjo prie postmodernizmo; postmodernistinio požiūrio apraiškos pastebimos antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Kai kurie įžvelgia 7-ame XX a. dešimtmetyje stiprėjančius antiestablišmento judėjimus kaip ankstyvąsias, postmodernizmo link vedančias tendencijas. Teorija buvo labai sustiprinta Prancūzijos akademinių sluoksnių. 1979-ais [[Jean-François Lyotard|Žanas Fransua Liotaras]] parašė trumpą bet įtakingą knygą ''La Condition postmoderne: Rapport sur le savoir''. Taip pat 1979-ais [[Richard Rorty|Ričardas Rorti]] parašė ''Philosophy and the Mirror of Nature''. [[Jean Baudrillard|Žanas Bordilaras]], [[Michel Foucault|Mišelis Fuko]] ir [[Roland Barthes|Rolanas Bartas]] taip pat yra labai įtakingi 8-ojo XX a. dešimtmečio postmodernizmo teoretikai.

[[Marksizmas|Marksizmo]] kritikai tikina jog postmodernizmas yra „[[vėlyvasis kapitalizmas|vėlyvojo kapitalizmo]]” ir institucijų, ypatingai tautos - – valstybės, nuosmukio simptomas. Literatūros kritikas [[Fredric Jameson|Fridrikas Džeimsonas]] ir geografas [[David Harvey|Deividas Harvis]] taip pat susiejo postmodernizmą su „vėlyvuoju kapitalizmu” arba „lanksčiu kaupimu”. Tokia situacija, vadinama [[finansų kapitalizmas|finansų kapitalizmu]] ir yra charakterizuojama dideliu darbo jėgos ir kapitalo paslankumu arba tai kuo HarveyHarvis vadina „laiko ir erdvės kompresija”. Jie teigia jog šie pokyčiai sutampa su [[Bretton Woods sistema|''Bretton Woods'' sistemos]] žlugimu, kuri jų manymu apibrėžė ekonominę santvarką po antrojo pasaulinio karo (žr. Taip pat [[konsiumerizmasvartotojiškumas]], [[kritinė teorija]]). Kiti mąstytojai tikina kad postmodernumas yra natūrali reakcija į transliuojamąsias medijas ir į visuomenę išaugintą masinės produkcijos ir masinės politikos vartojimui. Su šia kritine ekonomikos perspektyva, politinėmis ir ideologinėmis kapitalistinio modernumo realijomis susietas [[Alasdair MacIntyre|Alasdeitro Makantairo]] darbas, kuris byloja apie postmodernizmo versijas taip pat plėtotas tokių rašytojų kaip [[Andrius Bielskis]] ir [[Nancey Murphy|Nensi Merfi]]. MacIntyreMakantairo postmodernus [[Aristotelizmas|Aristotelizmoaristotelizmo]] persvarstymas meta stiprų iššūkį vartojimo ideologijai ir jos kapitalo kaupimo principams.

* Bielskis Andrius. „Towards a Post-Modern Understanding of the Political: From Genealogy to Hermeneutics”  – London Palgrave Macmillan, 2005

* Baudrillard Jean. „Simuliakrai ir simuliacija”.  – Vilnius, Baltos Lankos, 2002.

* Lyotard J. F. „Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant”.  – Vilnius, Baltos lankos, 1993.

* Straipsnių rinkinys. „Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra”.  – Vilnius, Taura, 1996.

* Straipsnių rinkinys. „Post/Modernizmas”.  – Kaunas, Kitos Knygos Meno Parkas 2006.