(1)

remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Ispanijos pateiktą saugomos geografinės nuorodos „Pataca de Galicia“/„Patata de Galicia“, kuri įregistruota Komisijos reglamentu (EB) Nr. 148/2007 (2) su pakeitimais, padarytais Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1366/2011 (3), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (4), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

(1)

2015 m. liepos 17 d. bendrovė „Suterra Europe Biocontrol S.L.“ pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 7 straipsnio 1 dalį pateikė Italijai paraišką dėl veikliosios medžiagos lavandulilsenecioato patvirtinimo;

(2)

pagal to reglamento 9 straipsnio 3 dalį Italija kaip valstybė narė ataskaitos rengėja 2016 m. gruodžio 29 d. pranešė pareiškėjui, kitoms valstybėms narėms, Komisijai ir Europos maisto saugos tarnybai (toliau – Tarnyba) apie paraiškos priimtinumą;

(3)

2017 m. rugpjūčio 22 d. valstybė narė ataskaitos rengėja pateikė Komisijai vertinimo ataskaitos projektą (kopiją – Tarnybai), kuriame vertinama, ar galima manyti, kad veiklioji medžiaga atitinka Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 4 straipsnyje nustatytus patvirtinimo kriterijus;

(4)

Tarnyba laikėsi Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 12 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 12 straipsnio 3 dalį ji paprašė pareiškėjo valstybėms narėms, Komisijai ir Tarnybai pateikti papildomos informacijos. 2018 m. spalio 9 d. valstybė narė ataskaitos rengėja atnaujintos vertinimo ataskaitos projekto forma pateikė Tarnybai papildomos informacijos vertinimą;

(5)

2019 m. sausio 4 d. Tarnyba pareiškėjui, valstybėms narėms ir Komisijai pranešė savo išvadą (2) dėl to, ar galima manyti, kad veiklioji medžiaga lavandulilsenecioatas atitinka Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 4 straipsnyje nustatytus patvirtinimo kriterijus. Tarnyba suteikė visuomenei galimybę susipažinti su šia išvada;

(6)

2019 m. spalio 22 d. Komisija pateikė Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatiniam komitetui lavandulilsenecioato peržiūros ataskaitą, o 2020 m. kovo 23 d. – reglamento projektą, kuriuo nustatoma, kad lavandulilsenecioatas yra patvirtinamas;

(7)

pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti pastabų dėl peržiūros ataskaitos;

(8)

nustatyta, kad Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 4 straipsnyje nustatytų patvirtinimo kriterijų yra laikomasi, kai bent vienas augalų apsaugos produktas, kurio sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos, naudojamas pagal vieną ar kelias tipiškas paskirtis, visų pirma peržiūros ataskaitoje išnagrinėtas ir išsamiai aprašytas paskirtis;

(9)

Komisija taip pat mano, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 22 straipsnį lavandulilsenecioatas yra nedidelės rizikos veiklioji medžiaga. Lavandulilsenecioatas nėra susirūpinimą kelianti medžiaga ir atitinka Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 II priedo 5.1.3 punkte nustatytas sąlygas;

(10)

todėl tikslinga lavandulilsenecioatą patvirtinti kaip nedidelės rizikos veikliąją medžiagą;

(11)

tačiau pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 6 straipsniu ir atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias būtina nustatyti tam tikras sąlygas.

(12)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 4 dalį Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 540/2011 (3) turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(13)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

(1)

pagal Direktyvos 2006/112/EB 285 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės, nepasinaudojusios Tarybos direktyvos 67/228/EEB (2) 14 straipsniu suteikta galimybe, gali atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 5 000 EUR arba lygiavertės sumos nacionaline valiuta;

(2)

Tarybos sprendimu 2008/737/EB (3) Italijai buvo leista taikyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB 285 straipsnio (toliau – nukrypti leidžianti priemonė), ir nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 30 000 EUR. Nukrypti leidžiančią priemonę leista taikyti iki 2010 m. gruodžio 31 d.;

(3)

Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2010/688/ES (4) Italijai leista toliau taikyti nukrypti leidžiančią priemonę iki 2013 m. gruodžio 31 d.;

(4)

Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2013/678/ES (5) Italijai leista toliau taikyti nukrypti leidžiančią priemonę iki 2016 m. gruodžio 31 d. Metinės apyvartos riba buvo padidinta iki 65 000 EUR;

(5)

Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2016/1988 (6) to leidimo taikyti nukrypti leidžiančią priemonę galiojimas buvo pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d. arba direktyvos, kuria iš dalies keičiami Direktyvos 2006/112/EB 281–294 straipsniai dėl specialios mažosioms įmonėms skirtos schemos, įsigaliojimo dienos, priklausomai nuo to, kuri yra ankstesnė. 2020 m. vasario 18 d. Taryba priėmė Direktyvą (ES) 2020/285 (7), kuria iš dalies keičiami Direktyvos 2006/112/EB 281–294 straipsniai dėl specialios mažosioms įmonėms skirtos schemos;

(6)

raštu (jį Komisija užregistravo 2019 m. liepos 26 d.) Italija paprašė leidimo toliau taikyti nukrypti leidžiančią priemonę po 2019 m. gruodžio 31 d. ir kartu padidinti atleidimo nuo mokesčio ribą ir apimtį;

(7)

pagal Direktyvos 2006/112/EB 395 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą Komisija 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu pranešė kitoms valstybėms narėms apie Italijos prašymą. 2019 m. rugsėjo 23 d. raštu Komisija pranešė Italijai turinti visą informaciją, kuri yra būtina prašymui įvertinti;

(8)

Italija peržiūrėjo savo prašymą (jį Komisija užregistravo 2019 m. gruodžio 5 d.), kuriame paprašė leisti priemonę toliau taikyti iki 2024 m. gruodžio 31 d.;

(9)

pagal Direktyvos 2006/112/EB 395 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Komisija apie Italijos peržiūrėtą prašymą pranešė kitoms valstybėms narėms. 2019 m. gruodžio 11 d. raštu Komisija pranešė Italijai turinti visą informaciją, kuri yra būtina peržiūrėtam prašymui įvertinti;

(10)

iš Italijos pateiktos informacijos matyti, kad nukrypti leidžiančios priemonės taikymo priežastys iš esmės nepasikeitusios. Dėl nukrypti leidžiančios priemonės sumažėja ir mažųjų įmonių, ir mokesčių administratoriaus administracinė našta ir reikalavimų laikymosi išlaidos, todėl ji padeda supaprastinti PVM surinkimo procedūrą;

(11)

ši nukrypti leidžianti priemonė yra ir bus apmokestinamiesiems asmenims neprivaloma. Apmokestinamieji asmenys vis dar galės pasirinkti taikyti įprastines PVM procedūras pagal Direktyvos 2006/112/EB 290 straipsnį;

(12)

remiantis Italijos pateikta informacija, nukrypti leidžianti priemonė turės tik nežymų poveikį bendrai galutinio vartojimo etapu surenkamų Italijos mokestinių pajamų sumai;

(13)

nukrypti leidžianti priemonė neturės neigiamo poveikio Sąjungos nuosaviems ištekliams, gaunamiems iš PVM, nes Italija apskaičiuos kompensaciją pagal Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1553/89 (8) 6 straipsnį;

(14)

atsižvelgiant į potencialų teigiamą nukrypti leidžiančios priemonės poveikį mažųjų įmonių ir mokesčių administratoriaus administracinės naštos ir reikalavimų laikymosi išlaidų mažinimui ir tai, kad nedaromas didelis poveikis bendroms surenkamoms PVM pajamoms, Italijai turėtų būti leista toliau taikyti nukrypti leidžiančią priemonę kitą laikotarpį;

(15)

leidimas taikyti nukrypti leidžiančią priemonę turėtų būti duotas ribotam laikui. To laiko turėtų pakakti, kad būtų galima įvertinti ribos veiksmingumą ir tinkamumą. Be to, Direktyvoje (ES) 2020/285 numatyta, kad iki 2024 m. gruodžio 31 d. valstybės narės turi priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų galima laikytis tos direktyvos 1 straipsnio, o nuo 2025 m. sausio 1 d. šias nuostatas taikyti. Todėl Italijai turėtų būti leidžiama toliau taikyti nukrypti leidžiančią priemonę iki 2024 m. gruodžio 31 d.;

(16)

siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti nukrypti leidžiančia priemone numatyti tikslai ir kad jos taikymas nesukeltų teisinio netikrumo dėl esamo mokesčio taikymo laikotarpio, tikslinga, jog šis sprendimas būtų taikomas nuo 2020 m. sausio 1 d.,

(1)

2020 m. sausio 30 d. Pasaulio sveikatos organizacija COVID-19 protrūkį paskelbė „tarptautinio masto ekstremaliąja visuomenės sveikatos situacija“ ir 2020 m. kovo 11 d. apibūdino jį kaip pandemiją (1). Nuo 2020 m. kovo 1 d. šios krizės padarinius smarkiai pajuto Europos ir viso pasaulio tarptautinių ir vidaus kelionių – tiek verslo, tiek laisvalaikio – sektorius;

(2)

dėl COVID-19 pandemijos buvo uždrausta keliauti šalių viduje ir įvesti įspėjimai bei apribojimai kertant sienas. Dėl to atšaukta daugybė kelionių ir daug piliečių prarado galimybę keliauti. Dėl šiuo metu visame pasaulyje įvestų precedento neturinčių apribojimų (2) beveik visiškai sustabdytos kelionės Europoje ir daugelyje kitų pasaulio dalių. Tai daro didelį poveikį vežėjams, organizuotų turistinių kelionių rengėjams (toliau – organizatoriai) ir kitų su tokiomis kelionėmis susijusių turizmo paslaugų teikėjams;

(3)

tuo pačiu metu daug keleivių ir keliautojų nukentėjo nuo ekonominių krizės padarinių – dėl ekonominės veiklos apribojimo, pakenkusio tiek darbdavių, tiek darbuotojų perspektyvoms, sumažėjo jų pajamos (3);

(4)

Sąjungos kelionių ir turizmo sektorių atstovai praneša, kad, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, užsakymų skaičius sumažėjo 60–90 %. Keliautojų prašymų grąžinti už atšauktas keliones sumokėtas sumas skaičius gerokai viršija naujų užsakymų skaičių. Remiantis preliminariais Europos kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių asociacijos (ECTAA) skaičiavimais, dėl COVID-19 pandemijos pirmąjį 2020 m. ketvirtį gali būti prarasta 30 mlrd. EUR (60 % pajamų), o antrąjį ketvirtį – 46 mlrd. EUR (90 % pajamų), palyginti su apyvarta, kuri buvo numatyta remiantis ankstesniais metais;

(5)

visų transporto rūšių vežėjai patyrė staigų verslo nuosmukį, o jų veikla beveik visiškai sustojo. Taigi dėl COVID-19 pandemijos jų pinigų srautas sumažėjo (4).

(6)

sąlygos ir kriterijai, kuriais remiantis galima atšaukti COVID-19 plitimo valdymo priemones, daugiausia priklauso nuo to, kaip su laiku kinta duomenys, įskaitant epidemiologinius. Tai reiškia, kad aiškios judėjimo suvaržymų panaikinimo datos, nuo kurių bus galima atnaujinti visas transporto ir turizmo paslaugas, dar nėra žinomos (5);

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (EB) Nr. 261/2004 (6), (EB) Nr. 1371/2007 (7), (ES) Nr. 1177/2010 (8) ir (ES) Nr. 181/2011 (9) (Sąjungos keleivių teisių reglamentuose) nustatytos keleivių teisės reiso atšaukimo atveju. Atšaukęs reisą vežėjas gali keleiviams pasiūlyti kompensuoti (grąžinti) sumokėtą sumą arba vykti kitu maršrutu (10). Kadangi dabartinėmis aplinkybėmis vykimas kitu maršrutu nelabai įmanomas, de facto lieka rinktis iš įvairių kompensacijos variantų;

(8)

visa už bilietą sumokėta suma oro, jūrų ir vidaus vandenų transporto paslaugų atveju turi būti grąžinta per 7 dienas nuo keleivio prašymo gavimo, miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto paslaugų atveju – per 14 dienų nuo pasiūlymo pateikimo arba prašymo gavimo ir geležinkelių transporto paslaugų atveju – per 1 mėnesį nuo prašymo gavimo. Pagal Sąjungos teisės aktus išlaidos gali būti kompensuojamos pinigais arba čekiu. Tačiau kompensacija čekio forma galima tik tuo atveju, jei keleivis sutinka (11);

(9)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/2302 (12) (toliau – Kelionių paslaugų paketų direktyva) nustatyta, kad tais atvejais, kai kelionės paslaugų paketas atšaukiamas dėl „neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių“, keliautojai turi teisę atgauti visas už paketą sumokėtas sumas, kurios jiems grąžinamos nepagrįstai nedelsiant ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos. Šiomis aplinkybėmis organizatorius gali pasiūlyti keliautojui kompensaciją čekio forma. Tačiau ši galimybė neatima iš keliautojų teisės į pinigų grąžinimą;

(10)

analogiškai tais atvejais, kai organizatorius siūlo pakeistas kelionės paslaugų paketo sutarties sąlygas (pvz., atideda kelionę) arba pakaitinį paketą (13) ir kai sutikęs su pakeistomis sąlygomis arba priėmęs pakaitinį paketą keliautojas gauna prastesnės kokybės ar pigesnį paketą (14) arba nutraukia sutartį (15), organizatorius taip pat gali pasiūlyti čekį su sąlyga, kad iš keliautojo neatimama teisė į pinigų grąžinimą;

(11)

2020 m. kovo 18 d. Komisija priėmė ES keleivių teisių reglamentų aiškinamąsias gaires dėl kintančios epideminės COVID-19 situacijos (16). Jose Komisija priminė, kad keleiviai gali rinktis tarp piniginės kompensacijos ir kompensacijos čekio forma;

(12)

2020 m. kovo 19 d. Komisijos interneto svetainėje paskelbtos su COVID-19 susijusios neoficialios Kelionių paslaugų paketų direktyvos taikymo gairės (17), kuriose patvirtinta keliautojo teisė atgauti visus pinigus, tačiau taip pat pažymėta, kad jis gali priimti čekį;

(13)

dėl COVID-19 pandemijos atšaukus daugybę reisų ir kelionių pinigų srautas ir pajamos transporto ir kelionių sektoriuose prarado stabilumą. Likvidumo problemas, su kuriomis susidūrė organizatoriai, dar labiau paaštrina tai, kad jie keliautojams turi grąžinti visą už paslaugų paketą sumokėtą sumą, nors patys ne visuomet laiku atgauna pinigus už paketą sudarančias iš anksto apmokėtas paslaugas. Dėl to kelionių ekosistemoje de facto gali nesąžiningai pasiskirstyti našta veiklos vykdytojams;

(14)

jei organizatoriai ar vežėjai tampa nemokūs, kyla pavojus, kad daugeliui keliautojų ir keleivių nebus grąžinta jokia suma, nes jų teisė reikalauti kompensacijos iš organizatorių ir vežėjų nėra apsaugota. Ta pati problema gali kilti tarp įmonių tais atvejais, kai organizatoriai kaip kompensaciją už iš anksto apmokėtas paslaugas gauna čekį iš vežėjų, o šie vėliau tampa nemokūs;

(15)

jei čekiai, kaip alternatyva piniginei kompensacijai, taptų patrauklesni, juos rinktųsi daugiau keleivių ir keliautojų. Tai padėtų sumažinti vežėjų ir organizatorių likvidumo problemas ir galiausiai galėtų geriau apsaugoti keleivių ir keliautojų interesus;

(16)

šiuo tikslu čekiai turėtų būti apsaugoti nuo vežėjo arba organizatoriaus nemokumo. Tokią apsaugą galėtų užtikrinti privatusis arba viešasis sektorius ir ji turėtų būti pakankamai veiksminga ir patikima. Apsaugoti turėtų būti bent jau tie čekiai, kurie pasižymi šioje rekomendacijoje aprašytais privalumais;

(17)

tie privalumai visų pirma turėtų būti susiję su trumpiausia čekio galiojimo trukme, su laikotarpiu, kuriam pasibaigus tais atvejais, kai čekio galiojimo trukmė ilgesnė už trumpiausią, keliautojai arba keleiviai, jei pageidauja, turi teisę į piniginę kompensaciją, ir su pinigų grąžinimo už nepanaudotus čekius sąlygomis. Jie taip pat turėtų būti susiję su paslaugų, kurioms gauti gali būti naudojamas čekis, asortimentu, su čekio panaudojimo terminu ir su jo perleidžiamumu. Siekiant dar labiau padidinti čekių patrauklumą, gali būti svarstomi ir papildomi privalumai;

(18)

jei tuo pačiu metu taikomas ir čekių išdavimas, ir pinigų grąžinimas pagal kredito kortelių schemas, gali susidaryti dviguba kompensacija. Todėl tais atvejais, kai keliautojas ar keleivis pasirenka čekį, vežėjas apie tai turi informuoti organizatorių, kelionės agentą ar kitą tarpininką;

(19)

kad čekiai taptų patrauklesni keleiviams ir keliautojams, valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę priimti Sąjungos valstybės pagalbos taisykles atitinkančias kelionių ir transporto sektorių veiklos vykdytojų rėmimo sistemas. Pavyzdžiui, jos galėtų sukurti specialias čekių garantijų sistemas, tiesiogiai grindžiamas Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktu. Be to, valstybės narės galėtų kaip paramą kelionių ir transporto sektorių veiklos vykdytojams teikti de minimis pagalbą pagal Komisijos reglamentą (ES) Nr. 1407/2013 (18);

(20)

valstybės narės, kurios teikia paramą kelionių ir transporto sektorių veiklos vykdytojams siekdamos užtikrinti, kad būtų patenkinti su COVID-19 pandemija susiję kompensacijos prašymai, turėtų užtikrinti, kad tokios sistemos būtų taikomos visiems keleiviams ir keliautojams, kuriems taikoma Kelionių paslaugų paketų direktyva arba atitinkami Sąjungos keleivių teisių reglamentai, nepriklausomai nuo jų paslaugų teikėjo;

(21)

kalbant apie galimus papildomus likvidumo poreikius, kurių gali kilti kelionių ir transporto sektorių veiklos vykdytojams, pažymėtina, kad 2020 m. kovo 19 d. Komisija, remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktu, priėmė Laikinąją valstybės pagalbos priemonių, skirtų ekonomikai remti reaguojant į dabartinę COVID-19 krizę, sistemą (19) (toliau – laikinoji sistema), skirtą dideliems valstybių narių ekonomikos sutrikimams atitaisyti. Laikinoji sistema buvo iš dalies pakeista 2020 m. balandžio 3 d. (20) ir gegužės 8 d. (21), įtraukiant papildomų pagalbos priemonių;

(22)

laikinoji sistema iš esmės taikoma visiems sektoriams ir įmonėms, įskaitant transporto ir kelionių įmones, pripažįstant, kad transportas ir kelionės yra vieni smarkiausiai paveiktų sektorių. Ja siekiama pašalinti likvidumo trūkumą, su kuriuo susiduria įmonės, pvz., leidžiant teikti tiesiogines dotacijas, taikyti mokesčių lengvatas, skirti valstybės garantijas paskoloms ir subsidijuojamas viešąsias paskolas. Siekdamos skubiai patenkinti neatidėliotinus likvidumo poreikius, visų pirma mažųjų ir vidutinių įmonių, valstybės narės gali skirti nulinės palūkanų normos paskolas, 100 % rizikos dengiančias paskolų garantijas arba nuosavo kapitalo, kurių nominalioji vertė neviršija 800 000 EUR vienai įmonei. Be to, laikinojoje sistemoje numatyta galimybių teikti ir didesnę nei 800 000 EUR nominaliosios vertės vienai įmonei pagalbą likvidumo poreikiams patenkinti garantijų ir palūkanų subsidijų forma, laikantis, inter alia, minimalių kainodaros sąlygų. Atsižvelgdamos į tai valstybės narės gali priimti sprendimus dėl paramos kelionių ir transporto sektorių veiklos vykdytojams, kuria užtikrintų, kad būtų patenkinti su COVID-19 protrūkiu susiję kompensacijos prašymai ir taip užtikrinta keleivių ir vartotojų teisių apsauga ir vienodos sąlygos keleiviams ir keliautojams;

(23)

tokiais atvejais Komisija atsižvelgs į valstybių narių jau priimtus sprendimus dėl pagalbos teikimo aviacijos sektoriui, kad būtų užtikrinta, jog tiems patiems pagalbos gavėjams skyrus papildomą pagalbą nesusidarytų kompensacijos permoka ir vidaus rinkoje būtų išsaugotos vienodos sąlygos;

(24)

galiausiai valstybės narės gali nuspręsti patenkinti keleivių ir keliautojų kompensacijos prašymus ir vežėjui ar organizatoriui bankrutavus Tokiais atvejais būtų patenkinami tik keleivių ir keliautojų, o ne įmonių prašymai. Todėl tai nebūtų valstybės pagalba ir šią priemonę valstybės narės galėtų įgyvendinti be išankstinio Komisijos pritarimo;

(25)

Komisija yra pasirengusi padėti valstybėms narėms rengti tokias priemones ir jas konsultuoti valstybės pagalbos politikos klausimais;

(26)

valstybės narės ir veiklos vykdytojai turėtų būti skatinami apsvarstyti galimybę pasinaudoti esamomis Sąjungos sistemomis, skirtomis įmonių veiklai remti ir likvidumo poreikiams tenkinti;

(27)

siekiant kuo didesnio šios rekomendacijos poveikio, visos suinteresuotosios šalys turėtų būti informuojamos apie ją ir skatinamos ją įgyvendinti,

1.

2.

3.

Atsižvelgdami į 5 punktą, vežėjai ir organizatoriai turėtų automatiškai grąžinti keleiviui ar keliautojui atitinkamo čekio sumą ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jo galiojimo laikotarpio pabaigos, jei čekis nebuvo panaudotas. Tai taip pat galioja ir tais atvejais, kai čekis buvo panaudotas tik iš dalies ir turi būti grąžinta likusi suma.

4.

Vežėjai ir organizatoriai galėtų apsvarstyti galimybę grąžinti pinigus už čekius ir anksčiau nei praėjus 12 mėnesių po čekio išdavimo, jei to prašo keleivis arba keliautojas.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

Kai tokiomis garantijų sistemomis sumažinama finansinė rizika čekius pasirenkantiems keleiviams ir keliautojams ir padidinama tikimybė, kad jie vietoj pinigų rinksis čekius ir taip bus pagerintas veiklos vykdytojų likvidumas, galima teigti, kad šiomis priemonėmis atitinkamiems veiklos vykdytojams suteikiamas pranašumas, t. y. pagerinamas likvidumas, todėl jos gali būti laikomos valstybės pagalba.

Tokios priemonės nepatektų į laikinosios sistemos taikymo sritį, tačiau apie jas valstybės narės galėtų pranešti tiesiogiai pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą ir jos galėtų būti vertinamos individualiai. Atlikdama tokį vertinimą Komisija sutiktų, kad valstybės garantija padengtų 100 % čekių vertės ir taip būtų užtikrinta visapusiška visų keleivių ir keliautojų teisių apsauga, sykiu atsižvelgdama į kitas atitinkamas laikinosios sistemos 3.2 skirsnio nuostatas (24), kad būtų užtikrintas pagalbos proporcingumas.

17.

Laikinojoje sistemoje nustatytas tokios likvidumo paramos suderinamumo pagrindas, įgalinantis kelionių ir transporto sektorių veiklos vykdytojus, inter alia, tokią paramą gauti valstybės garantijų arba subsidijuojamų paskolų forma; mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), pateikusios tinkamai pagrįstą prašymą, gali naudotis šia parama faktiniams likvidumo poreikiams patenkinti per 18 mėnesių, o didelės įmonės – per 12 mėnesių (25).

18.

Jeigu kompensacija išmokama po likvidavimo procedūros ir todėl yra panaudojama ne kelionių ar transporto veiklos vykdytojo (kuris ekonominės veikos jau nebevykdys) likvidumui pagerinti, o tik keleivių arba keliautojų išlaidoms kompensuoti, ji nėra susijusi su valstybės pagalba. Todėl tokio pobūdžio sistemas valstybės narės gali įgyvendinti be išankstinio Komisijos pritarimo.

19.

20.

21.

22.