31.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 199/1

(1)

Bendrijos tikslas – išlaikyti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Tam, kad palaipsniui sukurtų tokią erdvę, Bendrija turi priimti, inter alia, tarpvalstybinį poveikį turinčias priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, kurių reikia tinkamam vidaus rinkos veikimui.

(2)

Pagal Sutarties 65 straipsnio c punktą šios priemonės turi apimti priemones, skirtas šalinti kliūtis, trukdančias civiliniam procesui gerai veikti, ir, jei reikia, skatinti civilinio proceso normų suderinamumą valstybėse narėse.

(3)

Todėl Bendrija be kitų priemonių jau yra priėmusi 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (3), 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (4), 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimą 2001/470/EB, sukuriantį Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose (5), 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (6), ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1896/2006, nustatantį Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (7).

(4)

1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje susirinkusi Europos Vadovų Taryba paragino Tarybą ir Komisiją nustatyti bendras procesines taisykles, skirtas supaprastinti ir pagreitinti tarpvalstybinį bylinėjimąsi vartotojų pareikštų ieškinių ir komercinių ieškinių dėl nedidelių sumų srityje.

(5)

2000 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė Komisijos ir Tarybos bendrą programą dėl sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose abipusio pripažinimo principo įgyvendinimo priemonių (8). Programoje nurodoma supaprastinti ir pagreitinti tarpvalstybinį bylinėjimąsi dėl nedidelių sumų. Šis darbas buvo tęsiamas 2004 m. lapkričio 5 d. Europos Vadovų Tarybai priėmus Hagos programą (9), kurioje raginama imtis aktyvių veiksmų ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo srityje.

(6)

2002 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl Europos mokėjimo įsakymo procedūros ir priemonių, skirtų ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimui supaprastinti ir pagreitinti. Žaliąja knyga buvo pradėtos konsultacijos dėl priemonių, skirtų supaprastinti ir pagreitinti ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą.

(7)

Daugelis valstybių narių ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimui nustatė supaprastintą civilinio proceso tvarką, kadangi bylinėjimosi išlaidos, su juo susijęs laiko gaišimas ir painiava nebūtinai proporcingai sumažėja mažėjant ieškinio sumai. Kliūtys, trukdančios teismo sprendimą priimti greitai ir nedidelėmis išlaidomis, padidėja tarpvalstybinio pobūdžio bylų atveju. Todėl būtina nustatyti Europos procedūrą, skirtą ieškiniams dėl nedidelių sumų nagrinėti („Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra“). Šia Europos procedūra turėtų būti siekiama sudaryti geresnes galimybes pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Dėl konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje, susijusio su procedūrinių priemonių, kuriomis skirtingose valstybėse narėse gali naudotis kreditoriai, veikimo disbalansu, atsiranda poreikis priimti Bendrijos teisės aktus, užtikrinančius vienodas sąlygas kreditoriams ir skolininkams visoje Europos Sąjungoje. Nustatant ieškinio pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą nagrinėjimo išlaidas, reikėtų atsižvelgti į paprastumo, spartos ir proporcingumo principus. Tikslinga viešai paskelbti išsamią informaciją apie priskirtinas bylinėjimosi išlaidas, o šių išlaidų nustatymo priemonės turėtų būti skaidrios.

(8)

Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra turėtų supaprastinti ir pagreitinti ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą tarpvalstybinio pobūdžio bylose ir sumažinti išlaidas, be valstybių narių įstatymais nustatytų galimybių, kurios nesikeičia, pasiūlant papildomą pasirenkamą priemonę. Taikant šį reglamentą taip pat turėtų tapti paprasčiau pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje narėje pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą priimtus teismo sprendimus.

(9)

Šiuo reglamentu siekiama skatinti pagrindines teises ir ypač atsižvelgiama į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pripažintus principus. Teismas turėtų gerbti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir laikytis rungimosi principo, visų pirma spręsdamas dėl žodinio nagrinėjimo būtinumo, įrodinėjimo priemonių ir įrodymų rinkimo.

(10)

Siekiant palengvinti ieškinio sumos apskaičiavimą, visos palūkanos, išlaidos ir sąnaudos neturėtų būti skaičiuojamos. Tai neturėtų turėti įtakos teismo teisei priteisti šias sumas savo sprendimu, nei turėti įtakos nacionalinėms palūkanų apskaičiavimo taisyklėms.

(11)

Siekiant palengvinti Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūros pradėjimą, ieškovas turėtų pateikti prašymą teisme, užpildydamas standartinę ieškinio formą. Ieškinio forma turėtų būti pateikta tik jurisdikciją turinčiam teismui.

(12)

Tam tikrais atvejais prie ieškinio formos turėtų būti pridedami susiję pagrindžiantys dokumentai. Tačiau tai neužkerta galimybės ieškovui tam tikrais atvejais pateikti papildomų įrodymų procedūros metu. Tas pats principas turėtų būti taikomas atsakovo atsakymui.

(13)

Sąvokos „aiškiai nepagrįstas“ atmetant ieškinį ir „nepriimtinas“ atmetant prašymą turėtų būti nustatomos pagal nacionalinę teisę.

(14)

Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra turėtų būti rašytinė, išskyrus atvejus, kai, teismo nuomone, yra būtinas žodinis nagrinėjimas, arba kai to prašo kuri nors bylos šalis. Teismas gali atmesti tokį prašymą. Tokį atmetimą negalima atskirai užginčyti.

(15)

Bylos šalims neprivalo atstovauti advokatas ar kitas teisės specialistas.

(16)

„Priešieškinio“ sąvoka turėtų būti aiškinama pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalį kaip ieškinys, atsirandantis dėl tos pačios sutarties ar faktų, kuriais buvo grindžiamas pirminis ieškinys. Priešieškiniams mutatis mutandis turėtų būti taikomi 2 ir 4 straipsniai bei 5 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys.

(17)

Tais atvejais, kai atsakovas proceso metu pasinaudoja tarpusavio reikalavimų įskaitymo teise, šis ieškinys neturėtų būti laikomas priešieškiniu taikant šį reglamentą. Todėl atsakovas, naudodamasis tokia teise, neturėtų būti įpareigotas naudoti I priede išdėstytą standartinę A formą.

(18)

Valstybė narė, į kurią kreipiamasi taikant 6 straipsnį, yra valstybė narė, kurioje turi būti įteiktas ar į kurią turi būti išsiųstas dokumentas. Siekiant sumažinti išlaidas ir laiko vilkinimą, dokumentai šalims visų pirma turėtų būti įteikti paštu, gaunant patvirtinimą apie jų gavimą, įskaitant gavimo datą.

(19)

Šalis gali atsisakyti priimti dokumentą dokumento įteikimo metu arba grąžinti jį per vieną savaitę, jeigu jis nėra parengtas valstybės narės, kurioje įteikiamas dokumentas, valstybine kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos – tos vietos, kurioje turi būti įteiktas ar į kurią turi būti išsiųstas dokumentas, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, arba nėra pridėtas vertimas į tokią kalbą arba kalbą, kurią adresatas supranta.

(20)

Valstybės narės turėtų skatinti naudoti šiuolaikines ryšių technologijas žodinio nagrinėjimo metu ir renkant įrodymus pagal valstybės narės, kurioje yra teismas, nacionalinę teisę. Teismas turėtų naudoti paprasčiausias ir pigiausias įrodymų rinkimo priemones.

(21)

Šalims teiktina praktinė pagalba turėtų apimti techninio pobūdžio informaciją apie formų prieinamumą ir pildymą.

(22)

Teismo personalas taip pat gali pagal nacionalinę teisę suteikti informaciją procedūriniais klausimais.

(23)

Kadangi šio reglamento tikslas yra supaprastinti ir pagreitinti ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą tarpvalstybinio pobūdžio bylose, teismas turėtų veikti kuo greičiau net ir tais atvejais, kai konkrečiam procedūros etapui šiame reglamente nenustatyta jokių terminų.

(24)

Apskaičiuojant šiame reglamente numatytus terminus, turėtų būti taikomas 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (10).

(25)

Siekiant pagreitinti nedidelių sumų išieškojimą, teismo sprendimas turėtų būti vykdytinas nepaisant galimų apeliacinių skundų ir netaikant sąlygos pateikti užstatą, išskyrus šiame reglamente nustatytais atvejais.

(26)

Šiame reglamente visos nuorodos į apeliacinį skundą turėtų apimti pagal nacionalinę teisę prieinamas apskundimo apeliacine tvarka priemones.

(27)

Teisme privalo dalyvauti asmuo, turintis teisę dirbti teisėju pagal nacionalinę teisę.

(28)

Kai teismas privalo nustatyti terminą, atitinkama šalis turėtų būti informuota apie to termino nesilaikymo pasekmes.

(29)

Pralaimėjusi šalis turėtų padengti bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti nustatytos pagal nacionalinės teisės aktus. Atsižvelgiant į paprastumo ir išlaidų efektyvumo tikslus, teismas turėtų įpareigoti pralaimėjusią šalį padengti tik bylinėjimosi išlaidas, įskaitant, pavyzdžiui, kitos šalies advokato ar kito teisės specialisto atstovavimo arba dokumentų įteikimo ar vertimo išlaidas, kurios yra proporcingos ieškinio sumai arba kurių buvo neišvengiamai turėta.

(30)

Siekiant palengvinti teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, sprendimas, priimtas vienoje valstybėje narėje taikant Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo pripažinimo vykdytinu ir nesuteikiant galimybės ginčyti jo pripažinimą.

(31)

Kai atsakovas neturėjo galimybės užginčyti ieškinį, turėtų būti nustatyti minimalūs reikalavimai teismo sprendimo peržiūrai.

(32)

Atsižvelgiant į paprastumo ir ekonominio efektyvumo tikslus, nereikalaujama, kad vykdymo siekianti šalis vykdymo vietos valstybėje narėje turėtų įgaliotą atstovą arba pašto adresą, išskyrus atstovus, turinčius įgaliojimus veikti vykdymo procedūroje pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę.

(33)

Šio reglamento III skyrius taip pat turėtų būti taikomas nustatant teismo pareigūnų apskaičiuotas išlaidas, susijusias su sprendimu, priimtu pagal šiame reglamente nurodytą procedūrą.

(34)

Šio reglamento įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (11).

(35)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus patvirtinti priemones, būtinas atnaujinti ar iš dalies techniškai pakeisti prieduose išdėstytas formas. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir yra skirtos iš dalies keisti neesmines šio reglamento nuostatas ir (arba) papildyti šį reglamentą įrašant naujas neesmines nuostatas, jos turėtų būti patvirtintos taikant Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(36)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti procedūrą, skirtą supaprastinti ir pagreitinti ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą tarpvalstybinio pobūdžio bylose ir sumažinti išlaidas, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir todėl tų tikslų dėl reglamento masto ir poveikio būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(37)

Pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį, Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą.

(38)

Pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ir joje netaikomas,

a)

fizinių asmenų statuso arba teisnumo ar veiksnumo;

b)

turtinių teisių, atsirandančių iš santuokinių ryšių, išlaikymo prievolių, testamentų ir paveldėjimo;

c)

bankroto, procedūrų, susijusių su nemokių bendrovių ar kitų juridinių asmenų likvidavimu, teisminiams susitarimams, kompromisiniams susitarimams ir analogiškoms procedūroms;

d)

socialinės apsaugos;

e)

arbitražo;

f)

darbo teisės;

g)

nekilnojamojo turto nuomos, išskyrus bylas dėl piniginių reikalavimų;

h)

privataus gyvenimo ir asmeninių teisių pažeidimo, įskaitant šmeižtą.

a)

valstybės narės, kurioje įteikiamas dokumentas, valstybine kalba, arba jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos – tos vietos, kurioje turi būti įteiktas ar į kurią turi būti išsiųstas dokumentas, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų; arba

b)

kalba, kurią adresatas supranta,

a)

pareikalauja, kad šalys pateiktų daugiau informacijos apie bylą per nustatytą terminą, neviršijantį 30 dienų;

b)

surenka įrodymus pagal 9 straipsnį; arba

c)

sušaukia šalis į posėdį, surengiamą ne vėliau kaip per 30 dienų po šaukimo.

a)

arba

b)

atsakovas negalėjo užginčyti ieškinio dėl force majeure aplinkybių ar dėl nepaprastų aplinkybių, susidariusių ne dėl jo kaltės,

a)

autentiškumui nustatyti būtinas sąlygas atitinkančią teismo sprendimo kopiją; ir

b)

20 straipsnio 2 dalyje nurodytos pažymos kopiją ir, jei būtina, jos vertimą į vykdymo vietos valstybės narės valstybinę kalbą arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos, laikantis tos valstybės narės teisės aktų, į valstybinę kalbą ar vieną iš valstybinių kalbų, vartojamų teismo procese toje vietoje, kur prašoma vykdyti sprendimą, arba į kitą vykdymo vietos valstybės narės nurodytą jai priimtiną kalbą. Kiekviena valstybė narė gali nurodyti ne savo, o kitą oficialią Europos Sąjungos institucijų kalbą ar kalbas, kuri (-ios) jai priimtinos vykdant Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą. D formos turinio vertimą atlieka asmuo, turintis teisę atlikti vertimus vienoje iš valstybių narių.

a)

įgalioto atstovo; arba

b)

pašto adreso

a)

ankstesnis sprendimas buvo priimtas byloje tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių;

b)

ankstesnis sprendimas buvo priimtas vykdymo vietos valstybėje narėje arba atitinka sąlygas, būtinas jam pripažinti vykdymo vietos valstybėje narėje; ir

c)

valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas sprendimas pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, vykusio teismo proceso metu dėl nesuderinamumo nebuvo ir negalėjo būti prieštaraujama.

a)

apriboti vykdymo procesą iki apsaugos priemonių;

b)

nustatyti vykdymo sąlygą – pateikti garantiją, kokią jis nustato; arba

c)

esant išskirtinėms aplinkybėms – sustabdyti vykdymo procesą.

a)

kurie teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą;

b)

ryšio priemones, kurias leidžiama naudoti taikant Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą ir kuriomis gali naudotis teismai pagal 4 straipsnio 1 dalį;

c)

ar pagal jų proceso teisę galima skųsti apeliacine tvarka pagal 17 straipsnį ir kuriam teismui galima pateikti apeliacinius skundus;

d)

kalbas, priimtinas pagal 21 straipsnio 2 dalies b punktą; ir

e)

kurios valdžios institucijos turi įgaliojimus veikti vykdymo srityje ir kurios institucijos turi įgaliojimus taikyti 23 straipsnį.

31.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 199/23

(1)

2001 m. gegužės 28–29 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos išvadose teigiama, kad bendroji analizė ir keitimosi duomenimis apie migraciją ir prieglobsčio suteikimą gerinimas turi turėti išsamią ir suderintą būsimų veiksmų, skirtų gerinti statistiką, struktūrą.

(2)

2003 m. balandžio mėn. Komisija Tarybai ir Europos Parlamentui pateikė komunikatą, kuriame buvo nustatytas veiksmų planas Bendrijos statistikai migracijos srityje rinkti ir analizuoti. Jame buvo numatyta daug svarbių pakeitimų, skirtų pagerinti šios statistikos išsamumą ir suderinamumą. Pagal veiksmų planą Komisija siekė pasiūlyti teisės aktą dėl Bendrijos migracijos ir prieglobsčio suteikimo statistikos.

(3)

2003 m. birželio 19 d. ir 20 d. Salonikuose Europos Vadovų Taryba padarė išvadą, kad informacijai apie migraciją ir prieglobsčio suteikimą Europos Sąjungoje rinkti ir analizuoti reikalingi efektyvesni mechanizmai.

(4)

Europos Parlamento 2003 m. lapkričio 6 d. rezoliucijoje (3) dėl pirmiau minėto Komisijos komunikato pažymėta, kad, siekiant rengti išsamią statistiką, būtiną skaidriai ir efektyviai Bendrijos migracijos politikai plėtoti, yra reikalingi tai užtikrinantys teisės aktai. Šioje rezoliucijoje yra pritariama Komisijos planams siūlyti teisės aktą dėl Bendrijos statistikos apie migraciją ir prieglobsčio suteikimą.

(5)

Europos Sąjungos plėtra šio su migracija susijusio reiškinio mastui buvo pridėtas geografinis ir politinis aspektas. Tai taip pat sukėlė dar didesnį poreikį turėti tikslią, laiku pateikiamą ir suderintą statistinę informaciją. Be to, auga poreikis gauti statistinę informaciją apie migrantų profesiją, išsilavinimą, kvalifikaciją ir veiklos pobūdį.

(6)

Suderinta ir palyginama Bendrijos migracijos ir prieglobsčio suteikimo statistika yra būtina Bendrijos teisės aktams ir politikos kryptims, susijusioms su imigracija ir prieglobsčio suteikimu bei laisvu asmenų judėjimu, plėtoti bei stebėti.

(7)

Reikia užtikrinti keitimąsi statistine informacija apie prieglobsčio suteikimą ir migraciją bei pagerinti Bendrijos statistikos rinkimo bei duomenų rengimo kokybę, kas ligi šiol buvo daroma remiantis daugybe „džentelmeniškų susitarimų“.

(8)

Itin svarbu, kad visos Europos Sąjungos informacija būtų galima naudotis siekiant stebėti Bendrijos teisės aktų ir politikos plėtrą bei įgyvendinimą. Iš esmės, taikant dabartinę praktiką, nėra deramai ir vienodai užtikrinamas reguliarus, laiku atliekamas ir greitas suderintų duomenų pateikimas bei platinimas.

(9)

Šis reglamentas neapima asmenų, neteisėtai gyvenančių valstybėse narėse, skaičiaus. Valstybės narės neturėtų teikti Komisijai (Eurostatui) tokių skaičių ar duomenų apie tokius asmenis, nors jie gali būti įtraukti į tyrimo populiaciją.

(10)

Kur įmanoma, šiame reglamente vartojami Jungtinių Tautų rekomendacijose dėl tarptautinės migracijos statistikos, Jungtinių Tautų rekomendacijose dėl EEK regiono gyventojų ir būsto visuotinių surašymų arba EB teisės aktuose vartojami apibrėžimai, kurie turėtų būti atnaujinami vadovaujantis atitinkamomis procedūromis.

(11)

Iškilus naujiems Bendrijos poreikiams gauti statistiką apie migraciją ir prieglobsčio suteikimą, 1976 m. vasario 9 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 311/76 dėl statistinių duomenų rinkimo apie darbuotojus užsieniečius nuostatos yra pasenusios (4).

(12)

Dėl to Reglamentas (EEB) Nr. 311/76 turėtų būti panaikintas.

(13)

Kadangi šio reglamento tikslų, būtent nustatyti bendras Bendrijos statistikos apie migraciją ir tarptautinę apsaugą duomenų rinkimo ir kaupimo taisykles, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(14)

1997 m. vasario 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 322/97 dėl Bendrijos statistikos (5) yra orientacinis šio reglamento nuostatų pagrindas. Visų pirma jame reikalaujama laikytis nešališkumo, patikimumo, objektyvumo, mokslinio nepriklausomumo, išlaidų efektyvumo ir statistinių duomenų konfidencialumo principų.

(15)

Priemones, būtinas šiam reglamentui įgyvendinti, reikėtų priimti pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (6).

(16)

Visų pirma Komisijai turėtų būti suteiktas įgaliojimas atnaujinti apibrėžimus, nuspręsti dėl duomenų grupavimo bei papildomo skirstymo ir nustatyti taisykles dėl tikslumo ir kokybės normų. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas ir jį papildyti įrašant naujas neesmines nuostatas, jos turi būti patvirtintos taikant Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(17)

Konsultuotasi su Statistikos programų komitetu, įsteigtu 1989 m. birželio 19 d. Tarybos sprendimu Nr. 89/382/EEB, Euratomas, įsteigiančiu Europos Bendrijų Statistikos programų komitetą (7), kaip numatyta šio sprendimo 3 straipsnyje,

a)

imigraciją į valstybių narių teritorijas ir emigraciją iš jų, įskaitant srautus iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę ir srautus tarp valstybės narės ir trečiosios šalies teritorijos;

b)

valstybių narių teritorijoje turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą asmenų pilietybę ir šalį, kurioje jie gimė;

c)

valstybėse narėse taikomas administracines ir teisines procedūras bei procesus, susijusius su imigracija, leidimų gyventi išdavimu, pilietybės, prieglobsčio suteikimu ir kitais tarptautinės apsaugos būdais bei nelegalios imigracijos prevencija.

a)

„nuolatinė gyvenamoji vieta“ reiškia vietą, kurioje asmuo paprastai yra kasdien poilsio metu, nepaisant laikinųjų išvykimų poilsiauti, atostogauti, aplankyti draugus ir gimines, verslo reikalais, gydytis arba keliaujant religijos tikslais į šventąsias vietas, arba, jei nėra duomenų, teisėta ar registruota gyvenamoji vieta;

b)

„imigracija“ reiškia veiksmą, kai asmuo, kurio ankstesnė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo vienoje valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, perkelia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitos valstybės narės teritoriją laikotarpiui, kuris yra, arba manoma, kad bus, ne trumpesnis kaip dvylika mėnesių;

c)

„emigracija“ reiškia veiksmą, kai asmuo, kurio ankstesnė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo valstybės narės teritorijoje, išvyksta iš nuolatinės toje valstybėje narėje esančios gyvenamosios vietos laikotarpiui, kuris yra, arba manoma, kad bus, ne trumpesnis kaip dvylika mėnesių;

d)

„pilietybė“ reiškia asmens ir jo valstybės ypatingą teisinį ryšį, kuris atsiranda gimus ar dėl natūralizacijos, nesvarbu, ar tai įvyksta dėl pareiškimo, pasirinkimo, santuokos, ar pasinaudojus kitomis nacionalinėje teisėje numatytomis priemonėmis;

e)

„šalis, kurioje gimė“ reiškia šalį, kurioje buvo motinos gyvenamoji vieta (atsižvelgiant į dabartines sienas, jei turima informacijos) gimimo metu, arba, jei tai nežinoma, šalį (atsižvelgiant į dabartines sienas, jei turima informacijos), kurioje įvyko gimimas;

f)

„imigrantas“ reiškia imigruojantį asmenį;

g)

„emigrantas“ reiškia emigruojantį asmenį;

h)

„ilgalaikis gyventojas“ reiškia ilgalaikį gyventoją, kaip apibrėžta 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (8) 2 straipsnio b punkte;

i)

„trečiosios šalies pilietis“ reiškia asmenį, kuris nėra Sąjungos pilietis, kaip apibrėžta Sutarties 17 straipsnio 1 dalyje, įskaitant asmenis be pilietybės;

j)

„tarptautinės apsaugos prašymas“ reiškia tarptautinės apsaugos prašymą, kaip apibrėžta 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos Nr. 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (9) 2 straipsnio g punkte;

k)

„pabėgėlio statusas“ reiškia pabėgėlio statusą, kaip apibrėžta Direktyvos 2004/83/EB 2 straipsnio d punkte;

l)

„papildomos apsaugos statusas“ reiškia papildomos apsaugos statusą, kaip apibrėžta Tarybos direktyvos Nr. 2004/83/EB 2 straipsnio f punkte;

m)

„šeimos nariai“ reiškia šeimos narius, kaip apibrėžta 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (10), 2 straipsnio i punkte;

n)

„laikinoji apsauga“ reiškia laikinąją apsaugą, kaip apibrėžta 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (11), 2 straipsnio a punkte;

o)

„nelydimas nepilnametis“ reiškia nelydimą nepilnametį, kaip apibrėžta Tarybos direktyvos Nr. 2004/83/EB 2 straipsnio i punkte;

p)

„išorės sienos“ reiškia išorės sienas, kaip apibrėžta 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (12), 2 straipsnio 2 dalyje;

q)

„trečiosios šalies piliečiai, kuriems neleista atvykti“ reiškia trečiosios šalies piliečius, kuriems prie išorės sienos nesuteikiamas leidimas atvykti, nes jie neatitinka visų atvykimo sąlygų, išdėstytų Reglamento (EB) Nr. 562/2006 5 straipsnio 1 dalyje, ir nėra priskiriami asmenų kategorijoms, nurodytoms to reglamento 5 straipsnio 4 dalyje;

r)

„neteisėtai esantys trečiosios šalies piliečiai“ reiškia trečiosios šalies piliečius, kai oficialiai nustatoma, kad jie yra valstybės narės teritorijoje ir neatitinka arba nebeatitinka buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų;

s)

„perkėlimas“ reiškia trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės perkėlimą į valstybę narę, kurioje jiems leidžiama gyventi užtikrinant saugų teisinį statusą, po to, kai įvertinamas jų tarptautinės apsaugos ir ilgalaikio sprendimo poreikis.

a)

imigrantus, atvykusius į valstybės narės teritoriją, suskirstant duomenis pagal:

b)

emigrantus, išvykusius iš valstybės narės teritorijos, suskirstant duomenis pagal:

c)

asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra valstybėje narėje, suskirstant duomenis pagal:

d)

asmenis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ir kurie ataskaitiniais metais įgijo tos valstybės narės pilietybę ir anksčiau turėjo kitos valstybės narės ar trečiosios šalies pilietybę arba buvo be pilietybės, suskirstant duomenis pagal amžių ir lytį, arba pagal prieš tai turėtą pilietybę ir pagal tai, ar anksčiau asmuo buvo be pilietybės.

a)

asmenis, pateikusius tarptautinės apsaugos prašymą, arba įtrauktus į tokį prašymą kaip šeimos nariai per ataskaitinį laikotarpį;

b)

asmenis, kurių tarptautinės apsaugos prašymus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nagrinėja atsakinga šalies institucija;

c)

per ataskaitinį laikotarpį atsiimtus tarptautinės apsaugos prašymus.

a)

asmenis, kuriems taikomi pirmosios instancijos sprendimai, kuriuos per ataskaitinį laikotarpį priėmė administracinės arba teisminės institucijos ir kuriais tarptautinės apsaugos prašymai atmesti, pavyzdžiui, kuriais prašymai pripažinti nepriimtinais arba nepagrįstais ir kurie priimti pirmenybės tvarka arba pagal pagreitintą procedūrą;

b)

asmenis, kuriems taikomi pirmosios instancijos sprendimai, kuriuos per ataskaitinį laikotarpį priėmė administracinės arba teisminės institucijos ir kuriais suteikiamas arba panaikinamas pabėgėlio statusas;

c)

asmenis, kuriems taikomi pirmosios instancijos sprendimai, kuriuos per ataskaitinį laikotarpį priėmė administracinės arba teisminės institucijos ir kuriais suteikiamas arba panaikinamas papildomos apsaugos statusas;

d)

asmenis, kuriems taikomi pirmosios instancijos sprendimai, kuriuos per ataskaitinį laikotarpį priėmė administracinės arba teisminės institucijos ir kuriais suteikiama arba panaikinama laikinoji apsauga;

e)

asmenis, kuriems taikomi pirmosios instancijos sprendimai, kuriuos per ataskaitinį laikotarpį priėmė administracinės arba teisminės institucijos ir kuriais suteikiamas arba panaikinamas leidimas gyventi dėl nacionalinėje teisėje, reglamentuojančioje tarptautinę apsaugą, numatytų humanitarinių priežasčių.

a)

tarptautinės apsaugos prašytojus, kuriuos atsakinga šalies institucija laiko nelydimais nepilnamečiais, per ataskaitinį laikotarpį;

b)

asmenis, kuriems taikomi galutiniai administracinių arba teisminių institucijų sprendimai, priimti per ataskaitinį laikotarpį apeliacine arba peržiūros tvarka ir kuriais tarptautinės apsaugos prašymai atmesti, pavyzdžiui, kuriais prašymai pripažinti nepriimtinais arba nepagrįstais ir kurie priimti pirmenybės tvarka arba pagal pagreitintą procedūrą;

c)

asmenis, kuriems taikomi galutiniai administracinių arba teisminių institucijų sprendimai, priimti per ataskaitinį laikotarpį apeliacine arba peržiūros tvarka ir kuriais suteikiamas arba panaikinamas pabėgėlio statusas;

d)

asmenis, kuriems taikomi galutiniai administracinių arba teisminių institucijų sprendimai, priimti per ataskaitinį laikotarpį apeliacine arba peržiūros tvarka ir kuriais suteikiama arba panaikinama papildoma apsauga;

e)

asmenis, kuriems taikomi galutiniai administracinių arba teisminių institucijų sprendimai, priimti per ataskaitinį laikotarpį apeliacine arba peržiūros tvarka ir kuriais suteikiamas arba panaikinamas laikinosios apsaugos statusas;

f)

asmenis, kuriems taikomi kiti galutiniai sprendimai, kuriuos per ataskaitinį laikotarpį apeliacine arba peržiūros tvarka priėmė administracinės arba teisminės institucijos, suteikti arba panaikinti leidimus gyventi dėl nacionalinėje teisėje, reglamentuojančioje tarptautinę apsaugą, numatytų humanitarinių priežasčių;

g)

asmenis, kuriems per ataskaitinį laikotarpį buvo suteiktas leidimas gyventi valstybėje narėje atsižvelgiant į valstybės narės arba Bendrijos perkėlimo schemą, kai ta valstybė narė yra įdiegusi tokią schemą.

a)

prašymų atsiimti arba perimti savo žinion prieglobsčio prašytojus skaičių;

b)

nuostatas, kuriomis pagrįsti a punkte aptariami prašymai;

c)

sprendimus, priimtus dėl a punkte nurodytų prašymų;

d)

perkėlimų, susijusių su c punkte nurodytų sprendimų vykdymu, skaičių;

e)

prašymų suteikti informaciją skaičių.

a)

trečiųjų šalių piliečius, neįleistus į valstybės narės teritoriją ties išorės siena;

b)

trečiųjų šalių piliečius, pagal šalies imigracijos įstatymus neteisėtai esančius valstybės narės teritorijoje.

a)

trečiųjų šalių piliečiams išduotų leidimų gyventi skaičių, suskirstant duomenis pagal:

b)

ilgalaikių gyventojų skaičių baigiantis ataskaitiniam laikotarpiui, suskirstant duomenis pagal pilietybę.

a)

neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančių trečiosios šalies piliečių, kurių atžvilgiu priimtas administracinis arba teismo sprendimas arba aktas, kuriame tvirtinama arba pripažįstama, kad jų buvimas neteisėtas, ir jie įpareigojami išvykti iš valstybės narės teritorijos, skaičių, suskirstant šiuos duomenis pagal aptariamųjų asmenų pilietybę;

b)

trečiųjų šalių piliečių, kurie jau yra išvykę iš valstybės narės teritorijos pagal administracinį arba teismo sprendimą arba aktą, nurodytą a punkte, skaičių, suskirstant šiuos duomenis pagal sugrąžintų asmenų pilietybę.

a)

visus pagal 4 straipsnį reikalaujamus pateikti statistinius duomenis suskirstyti pagal:

b)

pagal 4 straipsnio 4 dalį reikalaujamus pateikti statistinius duomenis suskirstyti pagal:

c)

pagal 5 straipsnio 1 dalies a punktą reikalaujamus pateikti statistinius duomenis suskirstyti pagal:

d)

pagal 5 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujamus pateikti statistinius duomenis suskirstyti pagal:

e)

pagal 6 straipsnį reikalaujamus pateikti statistinius duomenis suskirstyti pagal:

f)

pagal 7 straipsnį reikalaujamus pateikti statistinius duomenis suskirstyti pagal:

a)

įrašais apie administracines ir teismines procedūras;

b)

su administracinėmis procedūromis susijusiais registrais;

c)

gyventojų registrais arba tam tikro gyventojų pogrupio registrais;

d)

gyventojų surašymais;

e)

atrankos tyrimais;

f)

kitais atitinkamais šaltiniais.

a)

atnaujinti 2 straipsnio 1 dalyje išdėstytus apibrėžimus;

b)

apibrėžti šalies, kurioje gimė, grupių, ankstesnės ir būsimos nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių ir pilietybės grupių kategorijas, kaip numatyta 3 straipsnio 1 dalyje;

c)

apibrėžti pagrindo išduoti leidimą kategorijas, kaip nustatyta 6 straipsnio 1 dalies a punkte;

d)

apibrėžti papildomą skirstymą ir skirstymo lygmenį, taikytiną kintamiems duomenims, kaip numatyta 8 straipsnyje;

e)

nustatyti taisykles dėl tikslumo ir kokybės normų.

31.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 199/30

(1)

2004 m. spalio 26 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2007/2004, įsteigiantį Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (2) (toliau – Agentūra).

(2)

Nepažeidžiant Sutarties 64 straipsnio 2 dalies, pagal Reglamento (EB) Nr. 2007/2004 7 ir 8 straipsnius valstybė narė, prireikus didesnės techninės ir operatyvios pagalbos prie jos išorės sienų, gali prašyti Agentūros suteikti koordinavimo pagalbą tais atvejais, kai veikia kitos valstybės narės.

(3)

Veiksmingas išorės sienų valdymas pasitelkiant patikrinimus ir stebėjimą padeda kovoti su nelegalia imigracija ir prekyba žmonėmis ir neleidžia kilti grėsmei valstybių narių vidaus saugumui, viešajai tvarkai, visuomenės sveikatai bei valstybių narių tarptautiniams santykiams. Sienų kontrole suinteresuota ne tik valstybė narė, prie kurios išorės sienų ji vykdoma, bet ir visos valstybės narės, panaikinusios vidaus sienų kontrolę.

(4)

Atsakomybė už išorės sienų kontrolę tenka valstybėms narėms. Atsižvelgiant į kritinę padėtį, karts nuo karto susidarančią prie valstybių narių išorės sienų, visų pirma, kai prie išorės sienų atvyksta labai daug trečiųjų šalių piliečių, siekiančių nelegaliai patekti į valstybių narių teritoriją, gali prireikti padėti valstybėms narėms suteikiant tinkamus ir pakankamus išteklius, visų pirma personalą.

(5)

Šiuo metu turimos galimybės teikti veiksmingą praktinę pagalbą, skirtą asmenų patikrinimui prie išorės sienų ir išorės sienų stebėjimui Europos lygiu, nėra laikomos pakankamomis, visų pirma tais atvejais, kai valstybės narės susiduria su daug trečiųjų šalių piliečių, kurie siekia nelegaliai patekti į valstybių narių teritoriją.

(6)

Valstybė narė atitinkamai turėtų turėti galimybę paprašyti dislokuoti (vadovaujantis Agentūros veiklos sistema) jos teritorijoje Skubios pasienio pagalbos būrius, sudarytus iš specialiai parengtų ekspertų iš kitų valstybių narių, kurie valstybės narės nacionalinėms sienos apsaugos tarnyboms teiktų laikiną pagalbą. Skubios pasienio pagalbos būrių dislokavimas prisidės stiprinant valstybių narių solidarumą ir tarpusavio pagalbą.

(7)

Skubios pasienio pagalbos būrių dislokavimas siekiant suteikti paramą tam tikrą ribotą laiką vykdomas iškilus neatidėliotinai spręstiniems ir išskirtiniams sunkumams. Tokių sunkumų iškyla tada, kai esant masiniam trečiųjų šalių piliečių, siekiančių nelegaliai patekti į valstybės narės teritoriją, srautui, susidaro padėtis, kai reikia nedelsiant imtis veiksmų ir kai Skubios pasienio pagalbos būrių dislokavimas prisidėtų prie tokių veiksmų veiksmingumo. Skubios pasienio pagalbos būriai nėra skirti teikti ilgalaikę paramą.

(8)

Skubios pasienio pagalbos būriai priklausys nuo jiems numatomų pareigų, jų prieinamumo bei dislokavimo dažnumo. Siekiant užtikrinti skubios pasienio pagalbos būrių veiksmingą darbą, valstybės narės turėtų skirti tinkamą sienos apsaugos tarnybų pareigūnų skaičių (operatyvaus naudojimo bendras fondas), kuris visų pirma atitiktų jų pačių sienos apsaugos tarnybų specializaciją ir dydį. Todėl valstybės narės turėtų sukurti nacionalines ekspertų grupes, kad prisidėtų prie šio reglamento veiksmingumo didinimo. Agentūra turėtų atsižvelgti į tai, kad skiriasi valstybių narių skubios pasienio pagalbos organizacijų dydis ir techninė specializacija.

(9)

Daugelio valstybių narių geriausia praktika rodo, kad prieš dislokavimą susipažinus su turimų sienos apsaugos tarnybų pareigūnų pareigybių aprašymais (gebėjimai ir kvalifikacijos) žymiai prisidedama prie veiksmingo operacijų planavimo bei vykdymo.

(10)

Todėl reikėtų nustatyti Skubios pasienio pagalbos būrių sudarymo mechanizmą, kuris suteiktų pakankamai lankstumo Agentūrai ir valstybėms narėms bei užtikrintų aukštą vykdomų operacijų našumo ir veiksmingumo lygį.

(11)

Agentūra turėtų, inter alia, koordinuoti Skubios pasienio pagalbos būrių sudėties, mokymo ir dislokavimo klausimus. Todėl į Reglamentą (EB) Nr. 2007/2004 būtina įtraukti naujas nuostatas dėl Agentūros vaidmens, susijusio su tais būriais.

(12)

Kai valstybė narė susiduria su masiniu trečiųjų šalių piliečių, siekiančių neteisėtai patekti į jos teritoriją, srautu arba su kitokiais išskirtiniais sunkumais, dėl kurių labai pasunkėja jos pačios užduočių vykdymas, ji gali atsisakyti patenkinti konkretų Agentūros prašymą dislokavimui skirti savo nacionalinių sienos apsaugos tarnybų pareigūnus.

(13)

Siekiant, kad būrių nariai veiksmingai dirbtų su nacionalinėmis sienos apsaugos tarnybomis, reikia, kad būdami dislokuoti pagalbos prašančios valstybės narės teritorijoje, ekspertai galėtų vykdyti užduotis, susijusias su asmenų kontrole prie išorės sienų ir išorės sienų stebėjimu.

(14)

Be to, Agentūros koordinuojamų bendrų operacijų veiksmingumas turėtų būti didinamas pakviestiesiems kitų valstybių narių pareigūnams sudarant laikiną galimybę vykdyti užduotis, susijusias su asmenų patikrinimu prie išorės sienų ir išorės sienų stebėjimu.

(15)

Todėl Reglamentą (EB) Nr. 2007/2004 taip pat reikia papildyti naujomis nuostatomis, susijusiomis su užduotimis, skirtomis pakviestiesiems pareigūnams, kurie, vadovaujantis Agentūros nustatyta sistema, yra dislokuoti prašančios valstybės narės teritorijoje, ir su jų įgaliojimais.

(16)

Šiuo reglamentu remiamas teisingas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (3), taikymas. Todėl būrių nariai ir pakviestieji pareigūnai, atlikdami patikrinimus kertant sienas ir stebėjimą, turėtų nediskriminuoti asmenų dėl lyties, rasinės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Visos priemonės, kurių imamasi minėtiems pareigūnams vykdant pareigas ir įgyvendinant įgaliojimus, turėtų būti proporcingos siekiamiems tikslams.

(17)

Šiame reglamente užtikrinama pagarba pagrindinėms teisėms ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Jis turėtų būti taikomas laikantis valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su tarptautine apsauga ir negrąžinimu.

(18)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas visapusiškai laikantis įsipareigojimų pagal tarptautinę jūrų teisę, ypač jos nuostatų dėl patikrinimų ir gelbėjimo.

(19)

Kai valstybės narės, taikydamos šį reglamentą, tvarko asmens duomenis, joms taikoma 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (4).

(20)

Kalbant apie Islandiją ir Norvegiją, šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sudarytame susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (5), kurios priklauso Tarybos sprendimo 1999/437/EB (6) dėl tam tikrų priemonių taikant tą susitarimą 1 straipsnio A punkte nurodytai sričiai.

(21)

Kalbant apie Šveicariją, šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos bei Šveicarijos Konfederacijos sudarytame susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis, kurios priklauso Tarybos sprendimo 1999/437/EB dėl tam tikrų priemonių taikant minėtą susitarimą 1 straipsnio A punkte ir Tarybos sprendimų 2004/849/EB (7) bei 2004/860/EB (8) 4 straipsnio 1 dalyje nurodytai sričiai.

(22)

Pagal Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties priede pateikto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir nėra jo saistoma arba neprivalo jo taikyti. Kadangi šis reglamentas parengtas Šengeno acquis pagrindu pagal Europos bendrijos steigimo sutarties trečiosios dalies IV antraštinės dalies nuostatas, Danija pagal minėto protokolo 5 straipsnį per šešis mėnesius nuo šio reglamento priėmimo dienos turėtų nuspręsti, ar ji perkels jį į savo nacionalinę teisę.

(23)

Šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendimą 2000/365/EB dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prašymo dalyvauti įgyvendinant kai kurias Šengeno acquis nuostatas (9) nedalyvauja. Todėl Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šį reglamentą ir nėra jo saistoma arba neprivalo jo taikyti.

(24)

Šis reglamentas plėtoja Šengeno acquis nuostatas, kurias įgyvendinant Airija pagal 2002 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą 2002/192/EB (10) dėl Airijos prašymo dalyvauti įgyvendinant kai kurias Šengeno acquis nuostatas nedalyvauja. Dėl to Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir nėra jo saistoma arba neprivalo jo taikyti.

(25)

Šiame reglamente 6 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytos nuostatos, kai jos susijusios su leidimu naudotis Šengeno informacine sistema (SIS), yra Šengeno acquis pagrindu priimamos ar kitaip su juo susijusios nuostatos, kaip apibrėžta 2003 m. stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje ir 2005 m. stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje,

1)

Agentūra – Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra;

2)

būrių nariai – valstybių narių sienos apsaugos tarnybų pareigūnai, tarnaujantys Skubios pasienio pagalbos būriuose, išskyrus priimančiosios valstybės narės sienos apsaugos tarnybų pareigūnus;

3)

prašančioji valstybė narė – valstybė narė, kurios kompetentingos institucijos prašo Agentūros dislokuoti jos teritorijoje Skubios pasienio pagalbos būrius;

4)

priimančioji valstybė narė – valstybė narė, kurios teritorijoje dislokuojamas Skubios pasienio pagalbos būrys;

5)

buveinės valstybė narė – valstybė narė, kurioje būrio narys tarnauja sienos apsaugos tarnyboje.

a)

vardas, pavardė ir pilietybė;

b)

rangas; ir

c)

neseniai daryta skaitmeninė nuotrauka.

1.

1 straipsnio 4 dalis išbraukiama.

2.

Įterpiamas šis straipsnis:

„1a straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šiame reglamente vartojamos šios sąvokos:

3.

2 straipsnio 1 dalis papildoma šiuo punktu:

4.

8 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Agentūra gali įsigyti išorės sienų patikrinimams ir stebėjimui skirtą techninę įrangą, kurią jos ekspertai ir Skubios pasienio pagalbos būriai pagal savo veiklos pobūdį naudoja dislokacijos laikotarpiu.“

5.

Įterpiami šie straipsniai:

„8a straipsnis

Skubios pasienio pagalbos būriai

Paprašius valstybei narei, susidūrusiai su neatidėliotinai spręstinais ir išskirtiniais sunkumais, visų pirma, kai prie išorės sienų atvyksta labai daug trečiųjų šalių piliečių, kurie siekia nelegaliai patekti į tos valstybės narės teritoriją, Agentūra gali tam tikrą ribotą laiką prašančiosios valstybės narės teritorijoje dislokuoti vieną ar kelis Skubios pasienio pagalbos būrius, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 863/2007 4 straipsniu.

8b straipsnis

Būrių sudėtis

1.   Agentūros prašymu 8a straipsnyje apibūdintos padėties atveju valstybės narės nedelsdamos praneša sienos apsaugos tarnybų pareigūnų, kuriuos iš savo nacionalinio fondo per penkias dienas jos gali skirti būrių sudarymui, skaičių, pavardes ir pareigybių aprašymus. Valstybės narės Agentūros prašymu skiria pareigūnus dislokavimui, išskyrus atvejus, kai jos susiduria su išskirtiniais sunkumais, dėl kurių labai pasunkėja nacionalinių užduočių vykdymas.

2.   Priimdamas sprendimą dėl dislokuojamų būrių sudėties, vykdomasis direktorius atsižvelgia į konkrečias aplinkybes, susidariusias prašančiojoje valstybėje narėje. Būrys sudaromas atsižvelgiant į veiklos planą, nurodytą 8e straipsnyje.

8c straipsnis

Mokymai ir pratybos

Agentūra pareigūnams, kurie priklauso operatyvaus naudojimo bendram fondui, nurodytam Reglamento (EB) Nr. 863/2007 4 straipsnio 2 dalyje, rengia specializuotus mokymus, tiesiogiai susijusius su jų vykdomomis užduotimis, ir pagal jos metinėje darbo programoje nurodytą specializuotų mokymų ir pratybų tvarkaraštį reguliariai rengia pratybas tokiems sienos apsaugos tarnybų pareigūnams.

8d straipsnis

Sprendimo dėl būrių dislokavimo priėmimo procedūra

1.   Valstybės narės prašyme pagal 8a straipsnį dislokuoti būrius pateikia padėties aprašymą, galimus dislokavimo tikslus ir numatomą poreikį. Prireikus vykdomasis direktorius gali siųsti Agentūros ekspertą įvertinti prie prašančiosios valstybės narės išorės sienų susidariusią padėtį.

2.   Vykdomasis direktorius nedelsdamas praneša valdančiajai tarybai apie valstybės narės prašymą dislokuoti būrius.

3.   Priimdamas sprendimą dėl valstybės narės prašymo, vykdomasis direktorius atsižvelgia į Agentūros rizikos analizės rezultatus, taip pat į kitą prašančiosios valstybės narės ar kitos valstybės narės pateiktą susijusią informaciją.

4.   Vykdomasis direktorius sprendimą dėl prašymo dislokuoti būrius priima per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau nei per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Vykdomasis direktorius apie sprendimą raštu praneša prašančiajai valstybei narei ir valdančiajai tarybai. Sprendime išdėstomos pagrindinės priežastys, kuriomis jis grindžiamas.

5.   Vykdomajam direktoriui priėmus sprendimą prašančiojoje valstybėje narėje dislokuoti vieną ar daugiau būrių, Agentūra ir prašančioji valstybė narė pagal 8e straipsnį nedelsdamos parengia veiklos planą.

6.   Susitarus dėl veiklos plano, vykdomasis direktorius nedelsdamas informuoja valstybes nares apie prašomą sienos apsaugos tarnybų pareigūnų, kurie bus dislokuojami su būriais, skaičių ir jų pareigybių aprašymus. Ši informacija raštu pateikiama nacionalinėms ryšių palaikymo institucijoms, paskirtoms pagal 8f straipsnį; pranešime taip pat nurodoma dislokavimo data. Taip pat joms pateikiama veiklos plano kopija.

7.   Jei vykdomojo direktoriaus nėra ar jei jis laikinai negali eiti savo pareigų, su būrių dislokavimu susijusius sprendimus priima vykdomojo direktoriaus pavaduotojas.

8.   Valstybės narės Agentūros prašymu skiria sienos apsaugos tarnybų pareigūnus dislokavimui, išskyrus atvejus, kai jos susiduria su išskirtiniais sunkumais, dėl kurių labai pasunkėja nacionalinių užduočių vykdymas.

9.   Būriai dislokuojami ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo tos dienos, kai vykdomasis direktorius ir prašančioji valstybė narė susitarė dėl veiklos plano.

8e straipsnis

Veiklos planas

1.   Vykdomasis direktorius ir prašančioji valstybė narė susitaria dėl veiklos plano, kuriame išsamiai išdėstomos tikslios būrių dislokacijos sąlygos. Veiklos plane pateikiama informacija apie:

2.   Bet kokiems veiklos plano pakeitimams ar pataisymams turi pritarti Agentūros vykdomasis direktorius ir prašančioji valstybė narė. Agentūra pakeisto ar pataisyto veiklos plano kopiją nedelsdama išsiunčia dalyvaujančioms valstybėms narėms.

8f straipsnis

Nacionalinė ryšių palaikymo institucija

Valstybės narės paskiria nacionalinę ryšių palaikymo instituciją, kuri Agentūrai teikia informaciją visais klausimais, susijusiais su būriais. Su nacionaline ryšių palaikymo institucija turi būti galima susisiekti bet kuriuo metu.

8g straipsnis

Koordinuojantis pareigūnas

1.   Vykdomasis direktorius skiria vieną ar kelis Agentūros ekspertus, kurie būtų dislokuoti kaip koordinuojantys pareigūnai. Vykdomasis direktorius apie skyrimą praneša priimančiajai valstybei narei.

2.   Koordinuojantis pareigūnas veikia Agentūros vardu sprendžiant visus su būrių dislokavimu susijusius klausimus. Koordinuojantis pareigūnas visų pirma:

3.   Remiantis 25 straipsnio 3 dalies f punktu vykdomasis direktorius gali įgalioti koordinuojantį pareigūną teikti paramą sprendžiant visus su veiklos plano vykdymu ir būrių dislokavimu susijusius nesutarimus.

4.   Vykdydamas savo pareigas koordinuojantis pareigūnas vykdo tik Agentūros nurodymus.

8h straipsnis

Išlaidos

1.   Agentūra padengia visas toliau nurodytas išlaidas, kurias patiria valstybės narės skirdamos savo sienos apsaugos tarnybų pareigūnus 8a ir 8c straipsniuose nurodytais tikslais:

2.   Valdančioji taryba nustato išsamias taisykles, reglamentuojančias dienpinigių mokėjimą būrių nariams.“

6.

10 straipsnis pakeičiamas taip:

„10 straipsnis

Pakviestųjų pareigūnų užduotys ir įgaliojimai

1.   Pakviestųjų pareigūnų kompetencijai priklauso vykdyti visas užduotis ir įgyvendinti visus įgaliojimus atliekant patikrinimus kertant sienas ar sienos stebėjimą pagal 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 562/2006, nustatantį taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (12), taip pat tuos, kurie yra būtini to reglamento tikslams įgyvendinti.

2.   Vykdydami savo užduotis ir įgyvendindami savo įgaliojimus, pakviestieji pareigūnai laikosi Bendrijos teisės ir priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės.

3.   Pakviestieji pareigūnai užduotis vykdyti ir įgaliojimus įgyvendinti gali tik vadovaujant ir paprastai dalyvaujant priimančiosios valstybės narės sienos apsaugos tarnybų pareigūnams.

4.   Vykdydami savo užduotis ir įgyvendindami savo įgaliojimus pakviestieji pareigūnai dėvi savo uniformas. Ant savo uniformų jie ryši mėlyną raištį su Europos Sąjungos ir Agentūros emblema, kuriuo parodoma, kad jie dalyvauja bendroje operacijoje arba bandomajame projekte. Tam, kad pakviestuosius pareigūnus galėtų identifikuoti priimančiosios valstybės narės nacionalinės valdžios institucijos bei piliečiai, jie visuomet su savimi turi turėti akreditavimo dokumentą, nurodytą 10a straipsnyje, kurį paprašyti privalo pateikti.

5.   Nukrypdami nuo 2 dalies, pakviestieji pareigūnai, vykdydami savo užduotis ir įgyvendindami savo įgaliojimus, gali nešiotis tarnybinius ginklus, šaudmenis ir įrangą, kaip leidžiama pagal buveinės valstybės narės nacionalinę teisę. Tačiau priimančioji valstybė narė gali uždrausti nešiotis tam tikrus tarnybiniu ginklus, šaudmenis ir įrangą, jei jos pačios teisės aktuose numatyti tokie patys draudimai jos pačios sienos apsaugos tarnyboms. Priimančiosios valstybės narės iš anksto prieš dislokuojant pakviestuosius pareigūnus praneša Agentūrai apie leidžiamus nešiotis tarnybinius ginklus, šaudmenis ir įrangą bei jų naudojimo sąlygas. Agentūra šią informaciją pateikia valstybėms narėms.

6.   Nukrypstant nuo 2 dalies, pakviestiesiems pareigūnams vykdant savo užduotis ir įgyvendinant savo įgaliojimus leidžiama naudoti jėgą, taip pat panaudoti tarnybinį ginklą, šaudmenis ir įrangą, gavus buveinės valstybės narės leidimą ir priimančiosios valstybės leidimą, dalyvaujant priimančiosios valstybės narės sienos apsaugos tarnybų pareigūnams ir pagal priimančiosios valstybės nacionalinę teisę.

7.   Nukrypstant nuo 6 dalies, tarnybinius ginklus, šaudmenis ir įrangą galima naudoti teisėtai savigynai bei teisėtai pakviestųjų pareigūnų ar kitų asmenų gynybai pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinę teisę.

8.   Taikydama šį reglamentą priimančioji valstybė narė gali leisti pakviestiesiems pareigūnams naudotis jos nacionaline ir Europos duomenų bazėmis, kurios būtinos atliekant patikrinimus kertant sienas ir sienos stebėjimą. Pakviestieji pareigūnai peržiūri tik tuos duomenis, kurių jiems reikia užduotims atlikti ir įgaliojimams vykdyti. Valstybės narės iš anksto prieš dislokuojant pakviestuosius pareigūnus nurodo Agentūrai, kuriomis nacionalinėmis ir Europos duomenų bazėmis galima naudotis. Agentūra šią informaciją pateikia visoms dislokuojant dalyvaujančioms valstybėms narėms.

9.   7 dalyje nurodytas naudojimasis duomenų bazėmis vykdomas pagal Bendrijos teisę ir priimančiosios valstybės narės nacionalinę teisę duomenų apsaugos srityje.

10.   Sprendimus dėl atsisakymo leisti atvykti pagal Reglamento (EB) Nr. 562/2006 13 straipsnį priima tik priimančiosios valstybės narės sienos apsaugos tarnybų pareigūnai.

10a straipsnis

Akreditavimo dokumentas

1.   Agentūra, bendradarbiaudama su priimančiąja valstybe nare, pakviestiesiems pareigūnams išduoda identifikavimo dokumentą priimančiosios valstybės narės valstybine kalba ir kita oficialia Europos Sąjungos institucijų kalba, kuriuo įrodomos turėtojo teisės vykdyti 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas užduotis ir įgaliojimus. Dokumente turi būti pateikta ši informacija apie pakviestąjį pareigūną:

2.   Pasibaigus bendrai operacijai arba bandomajam projektui, šis dokumentas grąžinamas Agentūrai.

10b straipsnis.

Civilinė atsakomybė

1.   Kai pakviestieji pareigūnai vykdo operacijas priimančiojoje valstybėje narėje, ta valstybė narė pagal savo nacionalinę teisę atsako už bet kokią jų operacijų metu jų padarytą žalą.

2.   Kai žala padaryta dėl didelio aplaidumo ar tyčia, priimančioji valstybė narė gali kreiptis į buveinės valstybę narę su prašymu atlyginti visas sumas, kurias ji sumokėjo nukentėjusiems arba asmenims, turintiems teisę jų vardu gauti žalos atlyginimą.

3.   Nesumažindama galimybės pasinaudoti savo teisėmis trečiųjų šalių atžvilgiu kiekviena valstybė narė atsisako visų reikalavimų priimančiajai valstybei narei arba bet kuriai kitai valstybei narei dėl bet kokios jai padarytos žalos, išskyrus atvejus, kai žala buvo padaryta dėl didelio aplaidumo ar tyčia.

4.   Visi ginčai tarp valstybių narių dėl 2 ir 3 dalių taikymo, kurių joms nepavyksta išspręsti tarpusavio derybomis, perduodami Europos Bendrijų Teisingumo Teismui pagal Sutarties 239 straipsnį.

5.   Nesumažinant galimybės pasinaudoti savo teisėmis trečiųjų šalių atžvilgiu, išlaidas, susijusias su dislokavimo metu Agentūros įrangai padaryta žala, padengia Agentūra, išskyrus atvejus, kai žala buvo padaryta dėl didelio aplaidumo ar tyčia.

10c straipsnis

Baudžiamoji atsakomybė

Bendrų operacijų arba bandomųjų projektų vykdymo laikotarpiu pakviestiesiems pareigūnams nusikalstamų veikų, kurios gali būti padarytos prieš juos arba jų pačių, atveju taikoma tokia pati tvarka, kokia taikoma priimančiosios valstybės narės pareigūnams.

31.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 199/40

(1)

Bendrija užsibrėžė tikslą puoselėti bei plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Siekdama progresyviai kurti šią erdvę, Bendrija turėtų priimti tiek priemonių, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, turinčiose poveikį kitoms valstybėms, kiek reikia tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

(2)

Pagal Sutarties 65 straipsnio b punktą šios priemonės turi apimti priemones, kuriomis valstybėse narėse skatinamas įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumas.

(3)

1999 m. spalio 15 d. ir 16 d. Tamperėje įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba patvirtino teisminių institucijų sprendimų tarpusavio pripažinimo principą kaip teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose pagrindą ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti priemonių programą, siekiant įgyvendinti tarpusavio pripažinimo principą.

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė bendrą Komisijos ir Tarybos priemonių dėl sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principo įgyvendinimo programą (3). Programoje priemonės, susijusios su įstatymų kolizijos normų suderinimu, nurodomos kaip priemonės, palengvinančios sprendimų tarpusavio pripažinimą.

(5)

2004 m. lapkričio 5 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Hagos programoje (4) buvo raginama aktyviai dirbti su nesutartinėmis prievolėmis („Roma II“) susijusių kolizinių teisės normų srityje.

(6)

Norint, kad vidaus rinka veiktų tinkamai, reikia, siekiant užtikrinti didesnį ginčų baigties nuspėjamumą, tikrumą dėl taikytinos teisės ir laisvą teismo sprendimų judėjimą, kad valstybių narių kolizinėse teisės normose būtų daroma nuoroda į tos pačios valstybės narės teisę, neatsižvelgiant į tai, kurios šalies teisme iškelta byla.

(7)

Šio reglamento dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (5) („Briuselis I“) ir su dokumentais, reglamentuojančiais sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus.

(8)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas neatsižvelgiant į teismo, kuriam pateiktas ieškinys, pobūdį.

(9)

Ieškiniams, kylantiems dėl acta iure imperii, turėtų būti priskiriami ieškiniai prieš valstybės vardu veikiančius tarnautojus ir dėl valdžios institucijų atsakomybės už veiksmus, įskaitant viešai paskirtų pareigūnų atsakomybę. Todėl šiems klausimams šis reglamentas neturėtų būti taikomas.

(10)

Šeimos santykiai turėtų apimti vertikalios linijos giminystę, santuoką, ir horizontalios linijos giminystę. 1 straipsnio 2 dalies nuoroda į santykius, kurie turi panašias pasekmes kaip santuoka ir kiti šeimos santykiai, turėtų būti aiškinama pagal valstybės narės, kurios teismui pateiktas ieškinys, teisę.

(11)

Nesutartinės prievolės sąvoka valstybėse narėse skiriasi. Todėl šiame reglamente nesutartinė prievolė turėtų būti suprantama kaip savarankiška sąvoka. Šiame reglamente nustatytos kolizinės teisės normos taip pat turėtų apimti nesutartines prievoles, atsirandančias dėl atsakomybės be kaltės.

(12)

Taikytina teisė taip pat turėtų reglamentuoti teisnumo/veiksnumo, leidžiančio patraukti atsakomybėn delikto atveju, klausimą.

(13)

Vienodų normų, nesvarbu, kokią teisę jose nurodoma taikyti, taikymas gali užtikrinti, kad Bendrijoje konkurencija tarp bylos šalių nebūtų iškraipoma.

(14)

Teisinio tikrumo reikalavimas ir būtinybė vykdyti teisingumą atskirais atvejais yra esminės teisingumo erdvės dalys. Šiame reglamente numatyti šiems tikslams pasiekti tinkamiausi siejantys veiksniai. Todėl šiame reglamente nustatoma bendra taisyklė ir specialios taisyklės, o tam tikrose nuostatose – „išvengimo sąlyga“, leidžianti nukrypti nuo šių taisyklių, kai iš visų bylos aplinkybių yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai labiau susijęs su kita šalimi. Taigi šiomis taisyklėmis sukuriama lanksti kolizinių teisės normų sistema. Be to, jomis suteikiama galimybė teismui, kuriame iškelta byla, tinkamai išnagrinėti atskiras bylas.

(15)

Nors beveik visose valstybėse narėse nesutartinėms prievolėms paprastai taikomas lex loci delicti commissi principas, tačiau šio principo taikymas praktikoje, kai bylos elementai susiję su keliomis šalimis, skiriasi. Tai sukelia netikrumą dėl taikytinos teisės.

(16)

Vienodos normos turėtų padidinti galimybes numatyti teismo sprendimus ir užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp traukiamų atsakomybėn asmenų bei žalą patyrusių asmenų interesų. Susiejimas su šalimi, kurioje atsirado tiesioginė žala (lex loci damni), išlaiko teisingą pusiausvyrą tarp žalą sukėlusio asmens bei žalą patyrusio asmens interesų ir atitinka šiuolaikinę civilinės atsakomybės sampratą bei atsakomybės be kaltės sistemų raidą.

(17)

Taikytina teisė turėtų būti nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse galėjo atsirasti netiesioginių pasekmių. Todėl asmeniui ar turtui padarytos žalos atveju šalis, kurioje atsirado žala, turėtų būti šalis, kurioje atitinkamai asmuo patyrė žalą ar buvo padaryta žala turtui.

(18)

Šio reglamento bendra taisyklė turėtų būti 4 straipsnio 1 dalyje numatyta lex loci damni. 4 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti kaip šio bendro principo išimtį, kurios pagrindu atsiranda ypatingas susiejimas tada, kai šalių įprastinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje šalyje. 4 straipsnio 3 dalį reikėtų suprasti kaip 4 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo „išvengimo sąlygą“, kai iš visų bylos aplinkybių yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai labiau susijęs su kita šalimi.

(19)

Specialių deliktų atvejais, kai bendra taisyklė neužtikrina galimybės rasti tinkamą interesų pusiausvyrą, turėtų būti nustatytos konkrečios taisyklės.

(20)

Atsakomybės už žalą dėl netinkamos kokybės produktų srityje kolizinėmis teisės normomis turėtų būti siekiama šių tikslų: teisingo rizikos, būdingos šiuolaikinei visuomenei, kurioje yra aukštas technologijų naudojimo lygis, paskirstymo, vartotojų sveikatos apsaugos, inovacijų skatinimo, neiškraipytos konkurencijos užtikrinimo ir prekybos palengvinimo. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, kelių pakopų siejančių veiksnių sistemos sukūrimas, numatant nuspėjamumo nuostatą, yra pusiausvyrą užtikrinantis sprendimas. Pirmiausia reikia atsižvelgti į šalies, kurioje yra žalą patyrusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu, teisę, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje. Į kitus pakopų elementus atsižvelgiama tada, kai produktas nebuvo parduodamas toje šalyje, nepažeidžiant 4 straipsnio 2 dalies ir akivaizdžiai glaudesnio ryšio su kita šalimi galimybės.

(21)

6 straipsnio speciali taisyklė nėra 4 straipsnio 1 dalies bendros taisyklės išimtis, bet veikiau jos paaiškinimas. Nesąžiningos konkurencijos bylose kolizinės teisės normos turėtų apsaugoti konkurentus, vartotojus ir plačiąją visuomenę ir užtikrinti tinkamą rinkos ekonomikos veikimą. Susiejimas su šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teise paprastai atitinka šiuos tikslus.

(22)

6 straipsnio 3 dalyje minimos dėl konkurencijos apribojimo atsirandančios nesutartinės prievolės turėtų apimti ir nacionalinės, ir Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus. Tokioms nesutartinėms prievolėms taikytina teisė turėtų būti šalies, kurios rinka yra arba gali būti paveikta. Tais atvejais, kai rinka yra arba gali būti paveikta daugiau nei vienoje šalyje, ieškovas tam tikromis aplinkybėmis turėtų turėti galimybę pasirinkti savo ieškinyje remtis teismo, kuriame iškelta byla, teise.

(23)

Šiame reglamente konkurencijos ribojimo sąvoka turėtų apimti draudimus dėl įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų bei suderintų veiksmų, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas valstybėje narėje ar vidaus rinkoje, taip pat draudimus dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi valstybėje narėje ir vidaus rinkoje, kai tokie susitarimai, sprendimai, suderinti veiksmai ar piktnaudžiavimas draudžiami pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius arba valstybės narės teisę.

(24)

„Žala aplinkai“ turėtų reikšti gamtos ištekliaus, pavyzdžiui, vandens, žemės ar oro, neigiamą pasikeitimą, to gamtos ištekliaus atliekamos funkcijos kito gamtos ištekliaus ar visuomenės naudai pablogėjimą arba gyvųjų organizmų įvairovės sumažėjimą.

(25)

Žalos aplinkai atveju EB sutarties 174 straipsniu, kuriame numatyta, kad turėtų būti siekiama aukšto lygio apsaugos, grindžiamos atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas, visiškai pateisinamas diskriminuojančio principo taikymas žalą patyrusio asmens naudai. Klausimas, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo gali pasirinkti taikytiną teisę, turėtų būti nustatomas pagal teismo, kuriam pateiktas ieškinys, teisę.

(26)

Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejais turėtų būti taikomas visuotinai pripažintas lex loci protectionis principas. Šiame reglamente sąvoka „intelektinės nuosavybės teisės“ turėtų būti aiškinama, kad ji apima, pavyzdžiui, autorių teises, gretutines teises, duomenų bazių apsaugos sui generis teisę ir pramoninės nuosavybės teises.

(27)

Kolektyvinių veiksmų, pavyzdžiui streikų ar lokautų, tiksli sąvoka įvairiose valstybėse narėse skiriasi ir jie yra reglamentuojami kiekvienos valstybės narės vidaus teisės normomis. Todėl šiame reglamente laikomasi pagrindinio principo, kad turėtų būti taikoma šalies, kurioje atliekamas kolektyvinis veiksmas, teisė siekiant apsaugoti darbuotojų ir darbdavių teises ir pareigas.

(28)

9 straipsnio speciali taisyklė dėl kolektyvinių veiksmų nepažeidžia sąlygų, susijusių su tokių veiksmų atlikimu pagal nacionalinę teisę, ir nepažeidžia profesinių sąjungų ar darbuotojams atstovaujančių organizacijų teisinio statuso, kaip numatyta valstybių narių teisėje.

(29)

Specialios taisyklės turėtų būti numatytos tais atvejais, kai žalos priežastis yra kitas veiksmas negu deliktas, pavyzdžiui, nepagrįstas praturtėjimas, negotiorum gestio ir culpa in contrahendo.

(30)

Šiame reglamente culpa in contrahendo yra savarankiška sąvoka ir neturėtų būti būtinai aiškinama pagal nacionalinę teisę. Ji turėtų apimti pareigos atskleisti informaciją pažeidimą ir derybų dėl sutarties nutrūkimą. 12 straipsnis taikomas tik nesutartinėms prievolėms, kurios yra tiesiogiai susijusios su šalių bendravimu prieš sutarties sudarymą. Tai reiškia, kad jeigu derybų dėl sutarties metu asmuo patiria sveikatos sužalojimą, turėtų būti taikomas 4 straipsnis arba kitos atitinkamos šio reglamento nuostatos.

(31)

Siekiant gerbti šalių autonomijos principą ir sustiprinti teisinį tikrumą, šalims turėtų būti leidžiama pasirinkti nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę. Šis pasirinkimas turėtų būti aiškiai išreikštas arba turėtų būti pakankamai aiškus iš konkretaus atvejo aplinkybių. Nustatydamas susitarimo egzistavimą, teismas privalo gerbti šalių ketinimus. Apsauga turėtų būti teikiama silpnosioms šalims, nustatant tam tikras pasirinkimo sąlygas.

(32)

Atsižvelgiant į viešąjį interesą valstybių narių teismams galima suteikti galimybę ypatingais atvejais taikyti išimtis, susijusias su viešąja tvarka ir viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis. Visų pirma, pagal šį reglamentą pasirinktos teisės nuostatos taikymas, dėl kurio būtų priteistas pernelyg didelis nekompensacinio pobūdžio atgrasomųjų arba baudinių nuostolių atlyginimas, gali būti laikomas prieštaraujančiu bylos nagrinėjimo vietos valstybės viešajai tvarkai, priklausomai nuo bylos aplinkybių ir bylą nagrinėjančio teismo valstybės narės teisinės tvarkos.

(33)

Atsižvelgiant į galiojančias nacionalines taisykles dėl nukentėjusiesiems kelių eismo įvykiuose skiriamos kompensacijos, teismas, kuriame iškelta byla, nustatydamas žalos atlyginimo dydį sveikatos sužalojimo atveju tais atvejais, kai įvykis įvyksta kitoje valstybėje nei ta, kurioje yra nukentėjusiojo įprastinė gyvenamoji vieta, turėtų atsižvelgti į visas konkretaus nukentėjusiojo atitinkamas faktines aplinkybes, visų pirma į faktines vėlesnės priežiūros ir medicininės pagalbos išlaidas.

(34)

Siekiant teisingai suderinti šalių interesus, turi būti atsižvelgta, kiek įmanoma, į valstybėje, kurioje buvo atlikta žalą sukėlusi veika, galiojančias saugumo ir elgesio taisykles, net ir tuo atveju, kai nesutartinei prievolei yra taikytina kitos valstybės teisė. Sąvoką „saugumo ir elgesio taisyklės“ reikėtų aiškinti kaip susijusią su visomis taisyklėmis, kokiu nors būdu susijusiomis su saugumu ir elgesiu, įskaitant, pavyzdžiui, saugaus eismo taisykles nelaimingo atsitikimo atveju.

(35)

Reikėtų vengti kolizinių teisės normų išsklaidymo keliuose dokumentuose ir šių normų skirtumų. Tačiau šis reglamentas nepanaikina galimybės įtraukti su nesutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas į Bendrijos teisės nuostatas, susijusias su konkrečiais dalykais.

Šis reglamentas neturėtų daryti poveikio kitų dokumentų, kuriuose nustatomos taisyklės, kuriomis siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, taikymui tiek, kiek jie negali būti taikomi kartu su teise, nustatyta pagal šio reglamento taisykles. Pagal šio reglamento taisykles pasirinktos taikytinos teisės nuostatų taikymas neturėtų riboti prekių ir paslaugų, kurias reglamentuoja Bendrijos dokumentai, pavyzdžiui, 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (6), laisvo judėjimo.

(36)

Valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturi įtakos tarptautinėms konvencijoms, kuriose dalyvauja viena ar kelios valstybės narės, tuo metu, kai šis reglamentas priimamas. Siekdama užtikrinti didesnį prieinamumą prie šių taisyklių, Komisija, remdamasi valstybių narių perduota informacija, paskelbs atitinkamų konvencijų sąrašą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(37)

Komisija pateiks pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl procedūrų ir sąlygų, pagal kurias atskirais ir išimtiniais atvejais valstybės narės turėtų teisę vesti derybas su trečiosiomis šalimis dėl susitarimų dėl atskirų sektorių klausimų, į kuriuos būtų įtrauktos nuostatos dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės, ir savo vardu tokius susitarimus sudaryti.

(38)

Kadangi šio reglamento tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šio reglamento masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(39)

Pagal protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant ir taikant šį reglamentą.

(40)

Pagal protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis jai nėra privalomas ar taikomas,

a)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių ir santykių, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes, įskaitant išlaikymo prievoles;

b)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš sutuoktinių turto režimo, turto režimo, susijusio su santykiais, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes kaip ir santuoka, testamentai ir paveldėjimas;

c)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms pagal įsakomuosius vekselius, čekius ir paprastuosius vekselius bei kitus apyvartinius dokumentus tiek, kiek tos prievolės pagal tokius kitus apyvartinius dokumentus atsiranda dėl jų apyvartaus pobūdžio;

d)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš bendrovių ar kitų juridinių ar juridinio asmens statuso neturinčių subjektų teisės, pavyzdžiui bendrovių ar kitų juridinių ar juridinio asmens statuso neturinčių subjektų steigimo registruojant ar kitais būdais, jų teisnumo, vidaus struktūros arba likvidavimo ir nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš asmeninės darbuotojų ir dalyvių atsakomybės už bendrovės arba kito minėto subjekto įsipareigojimus, ir asmeninės įstatymais numatytą apskaitos dokumentų auditą atliekančių auditorių atsakomybės bendrovės ar jos dalyvių atžvilgiu;

e)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš patikėtojo, patikėtinio ir naudos gavėjo santykių, susijusių su savanoriškai nustatyta patikėjimo teise;

f)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl branduolinės žalos;

g)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl privataus gyvenimo ir su asmeniu susijusių teisių pažeidimo, įskaitant garbės ir orumo įžeidimą.

a)

žalą sukėlusį įvykį – apima žalą sukeliančius įvykius, kurie gali įvykti; ir

b)

žalą – apima žalą, kuri gali atsirasti.

a)

šalies, kurioje yra žalą patyrusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje; arba, jei ši sąlyga netenkinama;

b)

šalies, kurioje produktas buvo įgytas, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje; arba, jei ši sąlyga netenkinama;

c)

šalies, kurioje atsirado žala, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje.

3.

a)

taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado to įvykio netiesioginių pasekmių; arba

b)

jeigu tuo metu, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis, šalių įprastinės gyvenamosios vietos buvo toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė; arba

c)

jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad dėl šalių bendravimo prieš sutarties sudarymą atsirandančios nesutartinės prievolės yra akivaizdžiai glaudžiau susijusios su kita nei a ir b punktuose nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė.

a)

sudarydamos susitarimą po to, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis;

arba

b)

jei visos šalys užsiima komercine veikla – sudarydamos susitarimą, dėl kurio laisvai susitarta, prieš įvykstant žalą sukėlusiam įvykiui.

a)

atsakomybės pagrindą bei apimtį, įskaitant asmenų, kurie gali būti pripažinti atsakingais už jų atliktus veiksmus, nustatymą;

b)

atleidimo nuo atsakomybės pagrindus ir bet kokį atsakomybės apribojimą bei padalijimą;

c)

žalos buvimą, pobūdį ir įvertinimą ar reikalaujamą žalos atlyginimą;

d)

neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, priemones, kurių teismas gali imtis siekdamas užkirsti kelią pažeidimui ar žalai arba ją nutraukti, arba užtikrinti kompensacijos suteikimą;

e)

galimybės perduoti, įskaitant paveldėjimo būdu, nuostolių atlyginimo ar žalos atlyginimo reikalavimo teisę, klausimą;

f)

asmenis, kurie turi teisę į asmeniškai patirtos žalos atlyginimą;

g)

atsakomybę už kito asmens veiksmus;

h)

galimus prievolės pasibaigimo būdus bei įgyjamosios senaties ir ieškininės senaties taisykles, įskaitant taisykles dėl pradėjimo skaičiuoti įgyjamosios senaties ar ieškinio senaties terminus bei tų terminų sustabdymo ir nutraukimo.

i)

1 dalyje minėtų konvencijų sąrašą;

ii)

1 dalyje minėtus denonsavimus.

i)

tyrimą apie tai, kaip užsienio teisė traktuojama skirtingose jurisdikcijose, bei to poveikį, ir apie tai, kokia apimtimi valstybių narių teismai praktikoje taiko užsienio teisę pagal šį reglamentą;

ii)

tyrimą apie šio reglamento 28 straipsnio poveikį, atsižvelgiant į 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.